SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (5)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (5)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Są­jū­džio gru­pe­lė Vyk­do­ma­ja­me

Šiau­liuo­se an­ta­go­nis­ti­nės dvi­val­dys­tės ne­si­jau­tė. Tie­sa, bu­vo sa­vo­tiš­kas pa­si­me­ti­mas val­dy­mo prio­ri­te­tuo­se, ta­čiau tos ne­tvar­kos, ku­ri ly­di bet ko­kią re­vo­liu­ci­ją, mies­te ne­bu­vo. Mies­to ūkis tvar­kė­si.

Kai 1988-ųjų pa­bai­go­je Są­jū­džio mies­to ta­ry­ba pa­siū­lė įkur­ti gru­pelę mies­to Vyk­do­ma­ja­me Ko­mi­te­te, mums at­ro­dė nor­ma­lu, nie­ko did­vyriško, o to­kia ar ki­to­kia at­sto­va­vi­mo for­ma tuo­se rū­muo­se – na­tū­ra­lus til­tas tarp opo­zi­ci­jų. Tuo­me­ti­niai mies­to va­do­vai – pir­mi­nin­kas A. Mor­kū­nas, pa­va­duo­to­jas Z. Sa­ba­lys – ne­tie­sio­giai rė­mė tau­tos At­gi­mi­mą, ki­ti va­do­vai bu­vo ge­ri sa­vo rei­ka­lų ži­no­vai, bet gar­sin­tis ofi­cia­liais Są­jū­džio na­riais ne­ga­lė­jo. Są­jū­dis – tai ofi­cia­li opo­zi­ci­ja tuo­me­ti­nei val­džiai. Kaip su­si­dve­jin­ti sė­dint val­di­nin­ko kė­dė­je?

Mums gi, vi­du­ti­nio ka­lib­ro tar­nau­to­jams, tai ne­bu­vo su­dė­tin­ga. Už­si­ra­šė­me sep­ty­nie­se: aš, mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bend­ro­jo sky­riaus ve­dė­jas Pet­ras La­ba­naus­kas, VK pir­mi­nin­ko pa­dė­jė­ja Ni­jo­lė Ga­li­nie­nė, ad­mi­nist­ra­ci­nės ko­mi­si­jos at­sa­kin­go­ji sek­re­to­rė Bi­ru­tė Žy­man­tie­nė, švie­ti­mo sky­riaus dar­buo­to­ja Vir­gi­ni­ja Žla­bie­nė, Al­do­na Ra­ma­naus­kie­nė iš Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ir Ju­lė Striau­kie­nė iš bend­ro­jo sky­riaus. Tie­sa, pa­sta­ro­ji ki­tą die­ną pa­skam­bi­no ir pa­pra­šė iš­brauk­ti. Išb­rau­kiau. Li­ko­me še­šie­se.

Po ku­rio lai­ko, gal praė­jus ko­kioms trims sa­vai­tėms, ma­ne pa­sie­kė gan­dai, kad LKP Šiau­lių mies­to ko­mi­te­to pir­mo­jo sek­re­to­riaus V. Vol­ko­vo nu­ro­dy­mu mus nu­ma­ty­ta iš­mes­ti iš dar­bo, nes „ki­to­se or­ga­ni­za­ci­jo­se bū­ti są­jū­di­nin­kais ga­li­ma, gi Vyk­do­ma­ja­me Ko­mi­te­te – ne“. Ins­tink­tu ju­tau – ple­pa­lai. Pa­na­šu į cent­ra­li­zuo­tą ko­man­dą iš Vil­niaus, ku­rią vyk­dy­ti vie­tos va­do­vams ne­bu­vo nei no­ro, nei suin­te­re­suo­tu­mo. Be to, la­bai grei­tai ki­to si­tua­ci­ja.

Žvy­ro į guo­lius ne­py­lė

1989-ai­siais, pir­mą kar­tą po ka­ro, šią da­tą bu­vo nu­tar­ta pa­žy­mė­ti lais­vai, iš­kil­min­gai ir gra­žiai. Ir, ži­no­ma, vi­siš­kai ki­taip: ta­ry­bi­nę at­ri­bu­ti­ką keis­ti tau­ti­ne, gi mies­to puo­ši­mo pro­jek­tą de­rin­ti su mies­to Są­jū­džio ta­ry­ba, ne­be su LKP mies­to ko­mi­te­to biu­ru.

Mies­to Są­jū­džio ta­ry­ba, ma­tyt, bu­vo ga­vu­si inst­ruk­ci­ją iš Vil­niaus sa­vo veik­lo­je ne­si­nau­do­ti esa­mu val­džios apa­ra­tu. Vis­ką tu­rė­jo pa­da­ry­ti at­gims­tan­ti tau­ta. Inst­ruk­ci­ja – sau, o gy­ve­ni­mas – sau. Tau­ta bu­vo­me mes vi­si, tur­gu­je ne­nu­si­pirk­si nau­jos.

Pag­rin­di­nį Vyk­do­mo­jo Ko­mi­te­to pa­sta­to po­rta­lą puoš­ti ne­de­rė­jo iš eti­nių pa­ska­tų (kol są­jū­die­tiš­ko­ji val­džia ten neį­si­kū­rė), to­dėl bu­vo nu­tar­ta de­ko­ruo­ti ant­raei­les du­ris į priė­mi­mo sky­rių. Tau­ti­nių tris­pal­vių ir Vy­čio kompozici­jos puo­šė nau­ją­sias Vil­niaus gat­vės ar­kas ir Sau­lės laik­ro­džio posta­mentą.

Per­ga­lės aikš­tės bu­vo nu­tar­ta ne­puoš­ti ir ten šven­tės ne­švęs­ti, kol sto­vi ta­ry­bi­nis ka­rys su PPŠ au­to­ma­tu. Ren­gi­nį te­ko įspraus­ti Ge­gu­žės 1-osios gat­vė­je (da­bar Va­sa­rio 16-osios).

Sce­na­ri­ju­je bu­vo nu­ma­ty­ta iš­kel­ti tau­ti­nę vė­lia­vą virš van­den­tie­kio bokš­to, do­mi­nuo­jan­čio mies­to si­lue­te. Ši vė­lia­va bu­vo šven­tės pa­grin­di­nė ašis, pa­grin­di­nis ak­cen­tas: baž­ny­čia tu­rė­jo šven­tin­ti, tau­ti­nių šo­kių an­samb­lie­tės – ne­šti, są­jū­die­čiai – iš­kel­ti. Man te­ko ne tiek ideo­lo­giš­ka, kiek in­ži­ne­ri­nė už­duo­tis: pa­tei­kiau stie­bo su ma­to­mo­mis at­spa­ro­mis konst­ruk­ci­ją. Smai­gę at­sto­jo pus­met­rio skers­mens aliu­mi­nio ru­tu­lys su žai­bo­lai­džiu. Ti­pi­nė vė­lia­va ne­tiks, nes iš­nyks aukš­ty­bė­je, dan­gaus mė­ly­nė­je. Ko­mu­na­li­nin­kams te­ko siū­ti spe­cialią, 3x6 m dy­džio. Iš­ki­lo au­dek­lo pro­ble­ma. Rau­do­no­jo tu­rė­jo­me iš anų šven­čių, gi gel­to­ną ir ža­lią rei­kės da­žy­ti.., o da­žų, kaip vi­sa­da, nė­ra. Be to, pa­klo­džių au­dek­las, ne­pri­tai­ky­tas to­kiai bu­rei, vėt­rų pa­gai­rė­je be­ma­tant tu­rė­jo pa­virs­ti sku­tais...

Žmo­nės da­rė vai­ni­kus, ku­riuos bu­vo numaty­ta dė­ti ant Lie­tu­vos ka­rių ka­pų se­no­sio­se ka­pi­nė­se: „gal ver­ta pa­da­ry­ti var­tu­kus ka­pi­nių mū­ro tvo­ro­je, kad bū­tų pa­to­giau?“...

Mies­to puo­ši­mo me­cha­niz­mas, puo­se­lė­tas anais stag­na­ci­jos me­tais, su­ko­si ne­girgž­dė­da­mas. Žmo­nės dir­bo su en­tu­ziaz­mu, įmo­nių va­do­vams pri­ta­riant ir ma­te­ria­liai re­miant.