ESU SU­PE­RA­GEN­TAS (6)

ESU SU­PE­RA­GEN­TAS (6)

Vi­tas­Tom­kus

Pas­ku­ti­nį kar­tą man iš KGB pa­skam­bi­no į na­mus.

O gy­ve­nau tuo me­tu jau koo­pe­ra­ti­nia­me bu­te Jus­ti­niš­kė­se, ku­rias ar­tis­tė Ni­jo­lė Ože­ly­tė yra pa­va­di­nu­si „su­smir­du­sio­mis Jus­ti­niš­kė­mis“. Nors mums ten gy­ve­nant, iki pa­ne­lės Ože­ly­tės at­si­kraus­ty­mo, Jus­ti­niš­kės ne­smir­dė­jo.

Prie­šin­gai: čia per­si­kraus­tė per­spek­ty­viau­si ma­no kar­tos žmo­nės: Kom­jau­ni­mo Cent­ro ko­mi­te­to sek­re­to­rius Al­gir­das Kum­ža, „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ re­dak­to­rius Ged­vy­das Vai­naus­kas, jo pa­va­duo­to­jas Al­gi­man­tas Bud­rys, Sei­mo na­riai ir sig­na­ta­rai: Ni­jo­lė Steib­lie­nė, Juo­zas Ole­kas, Zig­mas Vaiš­vi­la, sak­so­fo­nininkas Pet­ras Vyš­niaus­kas, poe­tai An­ta­nas A.Jo­ny­nas, Vai­do­tas Dau­nys ir Val­de­ma­ras Ku­ku­las, ku­ris tuo me­tu bu­vo jau­niau­sias Lie­tu­vos poe­tas, be to, kaip kur­sio­kas ir kam­ba­rio­kas pra­ver­tė ma­no as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Sau­lė­te­kio bend­ra­bu­ty­je stu­den­tės al­po iš lai­mės, trokš­da­mos su jau­niau­siu Lie­tu­vos poe­tu su­si­pa­žin­ti. O kaip jis at­ro­do, ne­ži­no­jo. O at­ro­dė jis daug se­nes­nis už ma­ne: su barz­da, nu­pli­ku­sia kak­ta, o aš kaip tik­ras jau­ni­kis, nors ir po­ra me­tų vy­res­nis. Tad „poe­tu“ pri­si­sta­ty­da­vau aš ir tik po to... skai­ty­da­vau joms sa­vo Ma­ja­kovs­kio kū­ry­bą: „Ja dos­to­ju iz šy­ro­kich šta­nyn dub­li­kat be­zcen­no­vo grū­za – či­taj­te, za­vy­duj­te, ja graž­da­nin so­vets­ko­go so­jū­za!“ Iš­ver­tus tai skam­ba pra­smin­gai: „Išt­rau­kiu iš kel­nių ką no­riu ir iš­di­džiai su juo da­rau, ką no­riu!“ (Ne­ru­sa­kal­biams – tai, apie TSRS pa­są, o ne apie tai, ką pa­gal­vo­jot.) O nu­ken­tė­ju­sias nuo ne­tik­ro „poe­to“ stu­den­tes dėl vi­so pik­to per­spė­ju: jei ku­ri su­gal­vos su ma­ni­mi pa­ko­vo­ti dėl pa­tir­to stre­so, aš iš­kart vis­ką pri­si­pa­žin­siu. Smul­kiai smul­kiai pa­pa­sa­ko­siu kur, kaip ir kiek kar­tų „poe­tiš­kai“ drau­ga­vo­me.

At­sip­ra­šau, kad nu­kly­dau į ly­ri­ką. Ana­li­zuo­jant poe­zi­ją, jos iš­veng­ti neį­ma­no­ma. Tik pa­si­guo­siu dėl sun­kios vai­kys­tės. Iki VU nor­ma­lių pa­nų ne­bu­vau ma­tęs. Il­gai bu­vau izo­liuo­tas su­ka­rin­to­je Klai­pė­dos Jū­rei­vys­tės mo­kyk­lo­je, tarp nen­cų, ja­ma­lų ir el­nių Šiau­rė­je, po to dvejus me­tus be ato­sto­gų Ki­ni­jos pa­sie­ny­je. To­dėl ne stu­di­juo­ti, o stu­den­tau­ti ir su stu­den­tė­mis poe­tiš­kai va­ka­ro­ti jau­čiau ne tik pa­rei­gą, bet ir mo­ra­li­nę tei­sę... Ap­si­ra­mi­nau tik po ve­dy­bų. Be­veik.

Bet grįž­ki­me į Jus­ti­niš­kes, ku­rios, prie­šin­gai ne­gu pra­smir­du­siai Ože­ly­tei, man la­bai pa­ti­ko. Ir žmo­nės pa­do­rūs gy­ve­no. Pa­vyz­džiui, vos už­lie­jau apa­ti­nį kai­my­ną, žiū­riu, tarp­du­ry vi­sas šla­pias Lie­tu­vos ir pa­sau­lio daug­kar­ti­nis ak­ro­ba­ti­nio skrai­dy­mo čem­pio­nas ir aukš­to­jo pi­lo­ta­žo meist­ras Ro­lan­das Pak­sas iš­dy­go. Taip ir su­si­pa­ži­no­me. Kai dar kar­tą už­lie­jau, su jo žmo­na Lai­ma su­si­pa­ži­nau, ku­ri tre­čią kar­tą man pa­si­šiukš­li­nus ne juo­kais pra­kei­kė. O gal juo­kais. Nep­ri­si­me­nu.

Trum­piau kal­bant, Jus­ti­niš­kė­se pu­sė aukš­čiau mi­nė­tos pub­li­kos gy­ve­no ma­no kie­me. Sma­giai ir lai­min­gai. Var­go ne­ma­tėm, kol vie­ną die­ną ne­pa­si­py­lė skam­bu­čiai iš KGB...

O tais lai­kais te­le­fo­nai ne­bu­vo la­bai iš­ma­nūs. No­rė­da­mi pri­si­skam­bin­ti kiš­da­vo­me į apa­ra­tą pirš­tą ir su­kda­vom tol, kol su­skaus­da­vo smi­lių. Dar blo­giau, kuo­met skam­bin­da­vo tau, nes ne­ži­no­da­vai, koks dur­nius tau skam­bi­na – apa­ra­tai abo­nen­tų ne­ro­dė. Daž­niau­sia jie bū­da­vo ko­ri­do­riuo­se, prie sie­nos pri­ka­bin­ti – no­rint pa­kel­ti ra­ge­lį, tek­da­vo bėg­ti per vi­są bu­tą...

Na­tū­ra­lu, kad šią at­sa­kin­gą mi­si­ją bu­vau pa­ti­kė­jęs žmo­nai.

Kai jau ko­kį šeš­tą kar­tą žmo­na įlin­do į kam­ba­rį, ku­ria­me sė­dė­jau už­si­mas­ka­vęs ta­ba­ko dū­muo­se, ir pri­si­pa­ži­no, kad jau ne­be­tu­ri jė­gų „tam idio­tui iš KGB“ aiš­kin­ti, jog esu už­siė­męs ir ne­tu­riu lai­ko net te­le­fo­nu at­si­liep­ti, jos pa­gai­lė­jau ir nuė­jau prie te­le­fo­no.

– Vi­tai, ne­pyk, Si­čiū­nas ta­ve truk­do, – iš­gir­dau.

– Kas dau­giau dar ga­li bū­ti toks įky­rus, – pa­si­la­bi­nau ir aš.

– Pa­ti­kėk, la­bai svar­bus rei­ka­las, – kaip vi­sa­da pra­dė­jo int­ri­guo­ti jis.

– Ne­nus­te­bi­nai. Kas šį kar­tą at­si­ti­ko? Vėl ato­mi­nė spro­go ar pa­ra­šy­ti inst­ruk­ci­ją, ką vie­toj ta­vęs su ta­vo pa­na da­ry­čiau? Juk su­ta­rė­me, Vy­tai, žmo­niš­kai, kad tu man dau­giau ne­bes­kam­ba­lio­si...

– Čia ne aš, – gai­liai nu­my­kė.

– Tu vi­sai dur­nas, ar ką? – ne­su­si­lai­kiau. – Vy­tai, čia gi tu man skam­bi­ni.

– Aš, bet ne aš...

„Gal gir­tas?“– pa­gal­vo­jau ir nu­me­čiau ra­ge­lį, bet vos žen­giau ke­lis žings­nius – vėl skam­bu­tis. Vėl at­si­lie­piau pa­ts, nes žmo­na jau sto­vė­jo su iš­kel­ta kep­tu­ve, ir vėl iš­gir­dau:

– Čia ne aš.

– Ta­da ir aš ne čia, – at­sa­kiau, kaip pri­klau­so, ma­ny­da­mas, kad Si­čiū­nas su ma­ni­mi vėl žai­džia „kons­pi­ra­ci­ją“. – O kas mes ir kur mes, Vy­tai?

– Čia ne aš...

– Ir aš ne čia... Kiek tau ga­liu kar­to­ti?- ne juo­kais apė­mė įsiū­tis, bet vėl iš­gir­dęs: „Čia ne aš“, pa­si­da­viau: „Lai­mė­jai, Vy­tai, pa­si­duo­du“. Ir pa­kar­to­jau:

– Čia ir­gi ne aš... Ar ga­li paaiš­kin­ti, kas mes to­kie?

– Ga­liu, bet tu­rėk kant­ry­bės ma­ne iki ga­lo iš­klau­sy­ti, – ne­ti­kė­tai pra­šne­ko grei­ta­kal­be Si­čiū­nas. – Čia ne aš – Ne­pert­rauk!!! – ne aš tau skam­bi­nu. Man iš vir­šaus lie­pė žūt­būt su ta­vi­mi su­si­siek­ti.

– Vy­tai, esu ma­lo­niai nu­ste­bin­tas, – nuo­šir­džiai pri­si­pa­ži­nau. – Tu ką, lan­kai­si baž­ny­čio­je? Ne­bi­jai, kad KGB su­seks?

– Iš ma­no vir­šaus...

– Vy­tai, ne­pra­dėk vaiz­duo­ti, kad esi pa­sau­lio bam­ba, – su­gė­di­nau KGB ka­ri­nin­ką. – Die­vas yra vie­nas. Ne­ga­li kiek­vie­nas po sa­vo Die­vą tu­rė­ti. Ne­bent pas jus ten sau­gu­mo ka­me­ro­se po vie­ną Jė­zų už­da­ry­ta. Bet ta­da jau ne KGB, o be­prot­na­mis. Siū­lau juos pa­leis­ti į lais­vę, pas psi­chiat­rus pa­si­gy­dy­ti...

– Man pa­ts KGB ge­ne­ro­las, sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Eduar­das Eis­mun­tas įsa­kė su ta­vi­mi su­si­siek­ti, – iš­di­džiai iš­rė­žė drau­gas Si­čiū­nas.

– Ne­ga­lė­jai iš kar­to pa­sa­ky­ti man, kad nu­ro­dy­mas atė­jo iš dar aukš­čiau? Jau bu­vau pra­dė­jęs gal­vo­ti apie TSRS kos­mo­nau­tus...

Pa­ga­liau drau­gas iš KGB su­vo­kė, kad jį maus­tau, nes sau­su da­ly­kiš­ku to­nu pa­sa­kė, kad KGB aukš­čiau­sio­ji val­džia no­ri sku­biai su ma­ni­mi su­si­tik­ti ir as­me­niš­kai pa­si­kal­bė­ti.

– O tu per­da­vei ma­no žmo­nos žo­džius, kad šiuo me­tu esu la­bai už­siė­męs ir ne­tu­riu nė se­kun­dės lai­ko?

– Per­da­viau, at­sa­kė, kad rei­ka­las nea­ti­dė­lio­ti­nas, sku­bus ir svar­bus. To­dėl yra pa­si­ruo­šę at­siųs­ti tar­ny­bi­nę ma­ši­ną.

– Ko­kią?- pa­si­tei­ra­vau. –-„Vo­ro­no­ką“ su gro­to­mis?

– Ne­si­jau­dink, ta­ve sau­giai nu­veš, par­veš ir pa­dės į vie­tą, – už­tik­ri­no Si­čiū­nas.

– Į tą pa­čią vie­tą?– dėl vi­so pik­to pa­si­tiks­li­nau, o ga­vęs tei­gia­mą at­sa­ky­mą pe­rė­jau į puo­li­mą: – Ži­nok, kad ma­no fel­je­to­nus skai­to net LKP CK sek­re­to­riai, jei dings jų my­li­mas au­to­rius – lėks jū­sų ant­pe­čiai. Be to, ir Mask­vo­je „Kro­ko­di­lo“ žur­na­le (bu­vo toks są­jun­gi­nis sa­ty­ros žur­na­las) ma­ne vi­si ži­no...

– Tu neį­si­vaiz­duo­ji, kaip aš gai­liuo­si su ta­vi­mi su­si­dė­jęs, – suinkš­tė Si­čiū­nas. – Sa­kyk, ką per­duo­ti ge­ne­ro­lui?

– Man dar neat­sa­kei, ko­kia ma­ši­na ma­nęs at­va­žiuos pa­siim­ti, – pri­mi­niau.

– Tar­ny­bi­nė ma­ši­na. Pa­ti nau­jau­sia ir ge­riau­sia.

– Ge­rai, aš pa­gal­vo­siu. Po de­šim­ties mi­nu­čių man, Vy­tai, pa­skam­bink. Bet ne anks­čiau. Aš da­bar tik­rai esu la­bai už­siė­męs.

Ne­me­la­vau. Ma­no pri­rū­ky­ta­me kam­ba­ry­je vy­ko la­bai rim­tas po­kal­bis. Su „Kom­jau­ni­mo tie­sos“ re­dak­to­riu­mi G.Vai­naus­ku, ku­riam ret­sy­kiais į laik­raš­tį pa­ra­ši­nė­da­vau, ir su Lie­tu­vos Kom­jau­ni­mo Cent­ro Ko­mi­te­to sek­re­to­riu­mi A.Kum­ža gurkš­no­jo­me vy­ne­lį ir ban­dė­me iš­siaiš­kin­ti dvi Lie­tu­vai svar­bias pro­ble­mas: kas krū­tes­nis – re­dak­to­rius Ged­vy­das ar aš, jo au­to­rius? (Man pra­dė­jus ra­šy­ti į jo laik­raš­tį ti­ra­žas išau­go nuo 200 tūkst. eg­zemp­lio­rių iki 400 tūkst.) O su Kom­jau­ni­mo CK sek­re­to­riu­mi svars­tė­me, kiek Lie­tu­vo­je yra pe­de­ras­tų (taip juos ta­da ofi­cia­liai va­di­no Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas), ku­rių žmo­nos vis verž­da­vo­si pas ma­ne į „Šluo­tos“ re­dak­ci­ją su skun­dais, ne­be­ži­no­da­mos, kaip to­liau su jais gy­ven­ti. Su Vai­naus­ku dis­ku­si­jos jau bu­vo baig­tos, nes po ant­ros tau­re­lės vy­no sėk­mę pa­si­da­li­no­me per pu­sę, t. y. „fif­ty-fif­ty.“ O su Kum­ža dis­pu­tas tik įpu­sė­jo: kiek ban­dėm ho­mo­sek­sua­lus skai­čiuo­ti, tiek kar­tų su­si­mai­šy­da­vo­me. Kar­tais šim­tų ar net tūks­tan­čių pa­klai­dos su­si­da­ry­da­vo.

– Kas skam­bi­no? – pa­si­tei­ra­vo, kai pas juos su­grį­žau.

– A, nie­ko rim­to, –-nu­ra­mi­nau. –-Toks Eis­mun­tas pa­si­ma­ty­mą pa­sky­rė.

– Oho, – pa­sa­kė Kum­ža.

– Nie­ko sau,– nu­ste­bo Vai­naus­kas. – Ar daž­nai jūs ma­to­tės?

– Ne­daž­nai. Tik kai ne­tu­rim ką veik­ti, su­si­skam­bi­na­me.

– Oho,– pa­si­kar­to­jo Kum­ža.

– Net aš Di­džiau­sias Lie­tu­vos Re­dak­to­rius ne­su jo ma­tęs gy­vo, – pri­si­pa­ži­no Vai­naus­kas, kaip man pa­si­ro­dė su ne­sle­pia­mu pa­vy­du. – Ma­la­dec, Vi­tai, jau pa­sie­kei ly­gį. Ma­tai, kas bū­na, kai pra­dė­jai į ma­no laik­raš­tį ra­šy­ti. Sa­kiau, kad aš krū­tes­nis.

– Bet kaž­ko­dėl kvie­čia­si ma­ne, o ne ta­ve, – ne­tak­tiš­kai jam pri­mi­niau. – Ged­vy­dai, ne­pra­dėk iš nau­jo...

– Man jis ne­skam­bi­na tik to­dėl, kad nu­me­rio ne­tu­ri, – vėl už­si­ve­dė Vai­naus­kas. – Taip kad per daug neį­si­vaiz­dink, ma­no nee­ta­ti­ni ko­res­pon­den­te.

– Ne­me­luok, Di­džiau­sias Lie­tu­vos Re­dak­to­riau. Ne­ga­li pri­min­ti, koks ten bu­vo Na­po­leo­no ūgis – met­ras tris­de­šimt ar dar ma­žiau?– už­si­ve­džiau ir aš. – Jūs abu ka­bi­ne­tuo­se tu­ri­te vy­riau­sy­bi­nį ry­šį. Eis­mun­tas tau ne­skam­bi­na, nes tu jam ni­fi­ga ne­rei­ka­lin­gas, o tu jam ne­skam­bi­ni, nes bi­jai, kad pa­kels ta­vo by­lą...

– O ka­da kvie­čia?– dip­lo­ma­tiš­kai įsi­ter­pė į mū­sų in­te­lek­tua­li­nį po­kal­bį Kum­ža.

– Da­bar. Ža­dė­jo tar­ny­bi­nę ma­ši­ną at­siųs­ti, bet pa­sa­kiau, kad pa­skam­bin­tų vė­liau, nes esu užim­tas: juk mes, Al­gi, dar ne­bai­gė­me ho­mi­kų skai­čiuo­ti...

– Ne­būk dur­nas, nu­va­žiuok, – abu pra­dė­jo ma­ne įkal­bi­nė­ti. – Ka­da dau­giau tu­rė­si to­kį šan­są – su pa­čiu KGB va­du su­si­tik­ti.

– Aha, o jūs be ma­nęs bu­te­lį iš­ger­si­te, – su­mo­jau, bet smal­su­mas vis dėl­to nu­ga­lė­jo. Kai vėl su­skam­bo te­le­fo­nas, pa­kė­liau ra­ge­lį ir iš­kart už­si­puo­liau: „Tu ką, skai­čiuo­ti ne­mo­ki, praė­jo tik de­vy­nios mi­nu­tės... Ne­ga­lė­jai dar mi­nu­tės pa­lauk­ti?“

– Vi­tai, jus truk­do pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas iš sau­gu­mo ko­mi­te­to.

At­sip­ra­šiau.

– Ži­no­me, kad jūs šiuo me­tu esa­te la­bai už­siė­męs. („Ne­gi klau­so­si?“- su­ne­ri­mau, iš­si­gan­dęs, kad per mus su Kum­ža da­bar vi­sus mū­sų su­skai­čiuo­tus ir iš­var­din­tus ho­mo­sek­sua­lus KGB su­pa­kuos.) Bet klau­si­mas sku­bus ir nea­ti­dė­lio­ti­nas.

– O ne­ga­li­ma jo už­duo­ti te­le­fo­nu? – ty­liai pa­si­tei­ra­vau. –-Gal čia dėl to, kad pa­siun­čiau jū­sų Si­čiū­ną?

– Ne, ne dėl to,– nu­ra­mi­no pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas.– Mes jį ir­gi daž­nai siun­ti­nė­ja­me. Jis prie to pri­pra­tęs.

– Pul­ki­nin­ke, aš ne­ži­nau kur jūs jį siun­čia­te, bet daž­niau­siai jis vis at­si­ras­da­vo pas ma­ne, –-pa­si­skun­džiau KGB val­džiai.

– Dau­giau ne­beat­si­ras. Ga­ran­tuo­ju. Da­bar su ju­mis kal­bės tik ge­ne­ro­las. Ir dar pul­ki­nin­kas, jei­gu jū­sų, Vi­tai, tai ne­že­mi­na.

– Man, kaip vyr. ser­žan­tui, ma­nau, nor­ma­lu,– nu­si­lei­dau, ma­ty­da­mas, kad ma­ne KGB jau trau­kia per dan­tį. – O gal tik­rai ga­li­ma pa­si­kal­bė­ti te­le­fo­nu?

– To­kiais klau­si­mais te­le­fo­nu kal­bė­tis ne­sau­gu, – per­spė­jo pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas. (Kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad te­le­fo­ni­niai po­kal­biai gąs­di­na net sau­gu­mą?!) – Ge­ne­ro­las Eis­mun­tas jau jū­sų lau­kia. Po ke­lių mi­nu­čių au­to­mo­bi­lis bus jū­sų kie­me.

Po šių žo­džių su­pra­tau, kad esu jau ap­sup­tas, nes per ke­lias mi­nu­tes iš mies­to cent­ro į ma­no ra­jo­ną nie­kaip neį­ma­no­ma at­lėk­ti. At­sis­vei­ki­nau su bi­čiu­liais, ku­riuos pa­li­kau su­ki­šu­sius no­sis prie ma­no vir­tu­vės lan­go, ir dėl vi­so pik­to pa­siė­męs po­rą pa­ke­lių ci­ga­re­čių ir tiek pat mai­še­lių su džiū­vė­sė­liais, nu­si­lei­dau laip­tais į kie­mą. Prie juo­do li­mu­zi­no, įsi­ter­pu­sio tarp mur­zi­nų ži­gu­liu­kų ir za­po­ro­žie­čių, juo­du kos­tiu­mu prie vai­ruo­to­jo du­rų lau­kė pa­si­tem­pęs ma­no as­me­ni­nis vai­ruo­to­jas, KGB pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas.