ESU SUPERAGENTAS (7)

ESU SU­PE­RA­GEN­TAS (7)

Vi­tas­Tom­kus

Su pul­ki­nin­ku Bal­ti­nu į KGB pa­sta­tą bu­vau įves­tas pro pa­ra­di­nes du­ris. Ne­rei­kė­jo kaip ka­dais su Si­čiū­nu lįs­ti į kaž­ko­kias pa­šnerkš­tas sau­gu­mo pa­tal­pas iš Lands­ber­gio kon­ser­va­to­ri­jos pu­sės. Neį­si­vaiz­duo­ja­te, koks ma­lo­nu­mas, kuo­met tik ką bu­vęs vai­ruo­to­ju pul­ki­nin­kas stai­ga tam­pa as­me­ni­niu du­ri­nin­ku, o vi­si KGB dar­buo­to­jai tau praei­nant pa­gar­bą ati­da­vi­nė­ja. Pa­si­ju­tau kaip koks Pu­ti­nas. Dar la­biau bu­vau pa­ma­lo­nin­tas, kai pa­ma­čiau, jog KGB ge­ne­ro­las Eduar­das Eis­mun­tas ma­nęs lau­kia ne vi­du­je, o ko­ri­do­riu­je prie pra­vi­rų ka­bi­ne­to du­rų. Ša­lia jo su­si­len­kęs net tri­lin­kas su­kio­jo­si it šu­ny­tis ma­no drau­ge­lis, o tiks­liau – drau­gas Si­čiū­nas.

– Ma­lo­nu su­si­pa­žin­ti su po­pu­lia­riau­siu Lie­tu­vos žur­na­lis­tu, drau­ge Tom­kau, – iš­tie­sė ran­ką ge­ne­ro­las ir, ne­lauk­da­mas at­sa­ky­mo, ar man ma­lo­nu, tę­sė di­ti­ram­bus to­liau: – Ži­nau, kad jū­sų pa­var­dės ne­ga­li pa­kęs­ti mi­nist­ras Li­saus­kas (vi­daus rei­ka­lų – aut. pa­st.) ir ge­ne­ra­li­nis pro­ku­ro­ras Liud­vi­kas Sa­bu­tis. (Šiuo me­tu už­kie­tė­jęs kon­ser­va­to­rius ir di­džiau­sias Lie­tu­vos pa­trio­tas – aut. pa­st.) Aš jus pui­kiai su­pran­tu, nes po kiek­vie­no jū­sų straips­nio apie mi­li­ci­jos by­las, bal­tais siū­lais siū­tas, apie psi­chiat­rų pa­nau­do­ji­mą prieš neį­ti­ku­sius žmo­nes, juos tam­po po CK ka­bi­ne­tus ir lie­pia pa­siaiš­ki­ni­mus ra­šy­ti. Lai­kai kei­čia­si, pe­rest­roi­ka, glas­nostj... No­rint įtik­ti Mask­vos po­li­ti­kai, no­rom ne­no­rom ten­ka per­si­tvar­ky­ti ir mums. Aiš­ku, kad Li­saus­ką su Sa­bu­čiu tas siu­ti­na. Sup­ran­ta­mas jų no­ras kuo grei­čiau jums, drau­ge Tom­kau, už­dė­ti tram­do­muo­sius marš­ki­nius... (Nu­si­juo­kė.) Bet aš pa­tį gy­niau. Pri­si­pa­žin­siu, tik nie­kam ne­sa­ky­ki­te, man pa­tin­ka jū­sų kri­ti­niai straips­niai. Kar­tais nau­din­ga pa­ju­din­ti mū­sų su­sta­ba­rė­ju­sią tei­sėt­var­ką. La­bai jau jie vi­si ten tar­pu­sa­vy­je suau­gę ir at­si­pa­lai­da­vę dir­ba. Pra­šom į vi­dų...

Pa­dė­ko­jau už komp­li­men­tus. Ir suė­jo­me į ge­ne­ro­lo Eis­mun­to ka­bi­ne­tą. Tri­se, ge­ne­ro­las, pul­ki­nin­kas ir aš, vy­res­ny­sis ser­žan­tas. Kai ban­dė vi­dun pra­smuk­ti ir Si­čiū­nas, KGB ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas jam pa­ro­dė ženk­lą, kad lik­tų ana­pus du­rų.

– O da­bar, gal pe­rei­si­me tie­siai prie rei­ka­lo, – pa­siū­lė drau­gas E. Eis­mun­tas, kai su­sė­do­me už pla­taus sta­lo. – Ži­nom, kad bu­vo­te Pran­cū­zi­jo­je. Tur­būt gir­dė­jo­te apie „Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“?

– Ne tik gir­dė­jau, bet ir var­čiau, – pa­si­gy­riau. – Ir daug nu­me­rių per­skai­čiau.

– Ir kaip? – pa­si­tei­ra­vo pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas. – Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė apie tą „Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ką“? Kaip pa­ts ver­ti­na­te tai, ką ten ra­šo?

– Pap­ras­tai lei­di­nius ver­ti­na ir re­cen­zi­jas ra­šo re­cen­zen­tai. Tai ne ma­no ama­tas. Aš tik ga­liu iš­juok­ti ir pa­si­šai­py­ti iš vis dar pa­si­tai­kan­čių mū­sų ta­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo trū­ku­mų.

– Kaip tik dėl to jūs mums ir rei­ka­lin­gas, – ap­si­džiau­gė ge­ne­ro­las su pul­ki­nin­ku. – Mums rei­kia, kad jūs pa­ra­šy­tu­mė­te apie „Ka­ta­li­kų kro­ni­ką.“ Įvar­din­si­me žmo­nes, ku­rie su­tin­ka apie tą šmeiž­tą kal­bė­ti. Duo­sim jums au­to­mo­bi­lį su vai­ruo­to­ju, kad jus pas tuos žmo­nes nu­vež­tų, jei esa­te la­bai už­siė­męs, ga­li­me tuos žmo­nes į jums pa­to­gią vie­tą pri­sta­ty­ti.

Aš ne­su­si­lai­kiau ne­nu­si­juo­kęs ir pa­si­tei­ra­vau, ar tie liu­di­nin­kai bus su ant­ran­kiais? Ta­da nu­si­juo­kė ir ge­ne­ro­las su pul­ki­nin­ku.

– Links­mas jūs žmo­gus, Vi­tai Tom­kau. Dėl to jūs mums ir pa­tin­ka­te.

– Aš ir pa­ts sau pa­tin­ku, – pri­si­pa­ži­nau. – Ir­gi tik ta­da, kai bū­nu links­mas. Bet jei kas ma­ne už­siu­ti­na, ge­riau ne­si­pai­nio­ti po ko­jo­mis.

– Tai ar su­tin­ka­te?

– Ne­su­tin­ku, – su­rim­tė­jęs pa­pur­čiau gal­vą.

– Ko­dėl? – nu­ste­bo drau­gas Eis­mun­tas. – Mes dar neap­ta­rė­me – ko­kios po to jums gy­ve­ni­me per­spek­ty­vos at­si­ver­tų...

– Au­to­mo­bi­lis man ne­rei­ka­lin­gas, nes į ko­man­di­ruo­tes aš va­ži­nė­ju vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu. Liu­di­nin­kų man pri­sta­ti­nė­ti ne­rei­kia, nes su sa­vo in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais aš sa­va­ran­kiš­kai su­si­tvar­kau. Be to, per sa­vo gy­ve­ni­mą nė vie­no iš jų nie­ka­da nie­kam ne­pri­da­viau, ki­taip ma­ni­mi nu­sto­tų pa­si­ti­kė­ti. To­dėl net jei­gu im­čiau­si šios te­mos, tik­tai sa­va­ran­kiš­kai ir jū­sų pa­ra­ma man ne­rei­ka­lin­ga. Ne­bent pa­si­nau­do­čiau jū­sų in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais...

– Tin­ka, – ap­si­džiau­gė kaž­ku­ris, o gal ir abu iš­kart, da­bar ge­rai ne­pri­si­me­nu. – Ga­li­te nau­do­tis vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu.

– Bet tu­riu vie­ną są­ly­gą, – tę­siau to­liau, – nie­kas iš ma­no teks­to be ma­no su­ti­ki­mo ne­tu­ri tei­sės iš­brauk­ti nė vie­no žo­džio.

– Ge­rai, ge­rai, ži­no­ma, – pa­si­gir­do drau­giš­kas due­tas. – Mū­sų šal­ti­niai yra la­bai pa­ti­ki­mi ir kal­bės vis­ką taip, kaip rei­kia.

– Ir dar, – įsi­drą­si­nęs tę­siau, (ne vel­tui prieš tai bu­vau ke­lias tau­res vy­no iš­gė­ręs), – esu įpra­tęs bū­ti­nai iš­klau­sy­ti ir ant­rą­ją pu­sę.

Ge­ne­ra­li­te­to vei­dai ėmė niauk­tis, bet ne­tru­kus vėl nu­švi­to:

– Jie ne­kal­bės. „Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­kos“ lei­dė­jai nuo mū­sų slaps­to­si.

– Aš juos su­si­ra­siu, – už­tik­ri­nau ir pa­ma­čiau, kaip jų vei­dai dar la­biau nu­švi­to. – Bet tu­riu dar vie­ną są­ly­gą, iš­spaus­din­siu ten, kur no­rė­siu aš, o ne jūs.

– „Tie­so­je“ bus ge­rai? – pa­si­tei­ra­vo pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas.

– La­bai la­bai blo­gai, – at­sa­kiau. – Kar­tą ten spaus­di­nau­si, tai re­dak­to­rius ma­no vi­sų „he­ro­jų“ pa­var­des iš­brau­kė. Ir dar ma­no ge­riau­sius ba­je­riu­kus iš­brau­kė. Da­viau sau žo­dį, kad „Tie­so­je“ gy­ve­ni­me ne­be­sis­paus­din­siu. Sa­vo straips­nį no­riu iš­spaus­din­ti „Šluo­to­je“ ar­ba „Kom­jau­ni­mo tie­so­je“.

Ge­ne­ro­las Eis­mun­tas pa­pur­tė gal­vą:

– Šie lei­di­niai mums ne­tin­ka. Bū­ti­nai tu­ri bū­ti LKP CK or­ga­nas.

– O ką mū­sų or­ga­nai jums ne­tin­ka? – nu­ste­bau. – Ar­gi ma­no mi­nė­ti lei­di­niai nė­ra ko­mu­nis­tų or­ga­nai.

– Ne, – at­sa­kė ge­ne­ro­las. – „Šluo­ta“ pri­klau­so lei­dyk­lai, Vai­naus­kas Kom­jau­ni­mui...

„Vis dėl­to pa­žįs­ta­mi,“– šmėkš­te­lė­jo pikt­džiu­giš­ka min­tis, bet gar­siai to ne­pa­sa­kiau, tik pa­klau­siau, ką da­ry­si­me?

– Va­di­na­si, žais­ti pa­gal mū­sų tai­syk­les at­si­sa­ko­te, drau­ge Tom­kau,– ne­ti­kė­tai pe­rė­jo į sau­są to­ną Eis­mun­tas.

– Jums gal žur­na­lis­ti­ka ir žai­di­mas, o man tai vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas, – iš­di­džiai ir su po­mpas­ti­ka pa­reiš­kiau. (Na­fik aš su tais kom­so­mol­cais gė­riau vy­ną?)

– Jums gy­ve­ni­mas, drau­ge Vi­tai, dar vi­sas prie­ša­ky, – at­si­sto­jęs, o tuo pa­čiu duo­da­mas su­pras­ti, kad kal­ba baig­ta, pe­rė­jo į ofi­cia­lų to­ną KGB ge­ne­ro­las, sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Eduar­das Eis­mun­tas. – Ma­nau, kad daug dar kur no­rė­si­te iš­vyk­ti. Su dau­gy­be pro­ble­mų dar teks gy­ve­ni­me su­si­dur­ti...

– Ne­ga­li­te konk­re­ti­zuo­ti, ma­no ge­ne­ro­le? – at­si­sto­jęs pa­pra­šiau. Ir tuč­tuo­jau iš­gir­dau at­sa­ky­mą: „Na, pa­vyz­džiui, jū­sų ar­ti­mie­siems ar­ba jums pa­čiam ga­li sku­biai pri­reik­ti vais­tų...

– Mes, Tom­kai, ga­jūs, kaip nors iš­si­gy­dy­si­me,– gar­siai pa­si­guo­džiau ir at­si­svei­ki­nęs išė­jau.

Tai bu­vo pa­sku­ti­nis ma­no kon­tak­tas su KGB, po ku­rio tur­būt ir at­si­ra­do įra­šas ma­no ar­chy­vi­nė­je by­lo­je, apie ku­rį tik prieš ke­lias sa­vai­tes vi­sai Lie­tu­vai ap­skel­bė Ar­vy­das Anu­šaus­kas: „Ven­gia bend­ra­dar­biau­ti.“

Pul­ki­nin­kas Bal­ti­nas ty­lo­mis ma­ne par­ve­žė į kve­pian­čias, o ne smir­dan­čias kaip sa­ko Ože­ly­tė, Jus­ti­niš­kes. Ži­no­te, kuo jos ta­da man kve­pė­jo? LAIS­VE!

Vie­toj epi­lo­go: maž­daug po sa­vai­tės „Tie­so­je“ pa­si­ro­dė straips­nis apie Vin­gio par­ke ras­tą mai­šą su „Ka­ta­li­kų baž­ny­čios kro­ni­ka“, ku­rios lei­dė­jus au­to­rius iš­dė­jo į šuns die­nas. Straips­nį pa­si­ra­šė „Tie­sos“ spe­cia­lu­sis ko­res­pon­den­tas Ar­nol­das ČAI­KOVS­KIS.