Maži dideli darbai – kad būtų gražiau

Ma­ži di­de­li dar­bai – kad bū­tų gra­žiau

„Ma­ži dar­bai – ma­žos de­ta­lės. Su­dė­tos jos tam­pa di­de­liu dar­bu ir su­da­ro di­de­lį gra­žų vaiz­dą“, – sa­ko flo­ris­ti­kos meist­rė Nel­da Šu­tai­tė. Kuk­liai šyp­so­si pa­klaus­ta, ko­dėl užuo­t „da­riu­si vers­lą“ ji neat­ly­gin­ti­nai gė­lė­mis, me­džiais, pa­ta­ri­mais ir juo­du dar­bu puo­šia Gin­kū­nų gy­ven­vie­tę, pri­si­šlie­ju­sią prie Šiau­lių. Čia jos gim­ti­nė.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Ply­nę už­pil­dė kop­lyts­tul­pis

Au­ga­lus Nel­da pa­mi­lo be­si­mo­ky­da­ma Gin­kū­nų mo­kyk­lo­je. Bo­ta­ni­kos mo­ky­to­ja Jo­cie­nė die­vi­no au­ga­lus. Jos pa­mo­ko­se tie­siog ne­bu­vo įma­no­ma ne­si­mo­ky­ti.

Mo­ky­to­ja sa­ky­da­vu­si: „Vai­ke­liai, teo­ri­ja yra per pa­mo­kas, o pra­kti­ka – va­sa­rą dar­že­liuo­se. Kai nu­ra­vė­si­te, pa­ju­si­te ir mei­lę au­ga­lui, ir gro­žį“. Da­bar N. Šu­tai­tė gal­vo­ja, kad grei­čiau­siai ta bo­ta­ni­kos mo­ky­to­ja ją ir iš­mo­kė my­lė­ti gam­tą, gė­les.

Vis dėltospe­cia­ly­bę, bai­gu­si mo­kyk­lą, pa­si­rin­ko že­miš­ką – pa­su­ko į dra­bu­žių di­zai­ną, vė­liau – su­kir­pi­mą, siu­vi­mą. Po stu­di­jų įsi­dar­bi­no tuo­me­ti­nė­je Šiau­lių bui­ti­nin­kų mo­kyk­lo­je, mo­kė moks­lei­vius siu­vi­mo ama­to.

Au­ga­lų ne­pa­mir­šo – 2000 me­tais mi­nė­to­je mo­kyk­lo­je pra­dė­jus ruoš­ti flo­ris­tus, Nel­da įžen­gė į flo­ris­ti­ką. Gė­lė­mis ėmė puoš­ti ir gim­tuo­sius Gin­kū­nus.

Jos su­ma­ny­ta, kad cent­ri­nė­je gat­vė­je, prie­šais mo­kyk­lą, 2003 me­tais at­si­ras­tų kop­lyts­tul­pis, skir­tas Gin­kū­nų 330-ajam įkū­ri­mo ju­bi­lie­jui. Skulp­tū­ra – iš nu­pjau­to ir pa­smerk­to ąžuo­liu­ko, ku­ris, sa­ko Nel­da, ne­no­rė­jo tap­ti mal­ko­mis.

Pas­ta­čius kop­lyts­tul­pį mo­te­ris pa­si­ta­rė su se­niū­ni­jos va­do­vais ir su­pro­jek­ta­vo jo ap­lin­ką – pri­so­di­no gė­lių, nu­tie­sė ak­me­ni­mis grįs­tą ta­ke­lį. Taip nie­kam neį­do­mi ply­nė pa­čia­me mies­te­lio cent­re ta­po vie­ti­nių gy­ven­to­jų su­si­bū­ri­mo vie­ta.

Pri­si­mi­ni­muo­se – ža­liuo­jan­ti mo­kyk­la

Gin­kū­nų So­fi­jos ir Vla­di­mi­ro Zu­bo­vų mo­kyk­los di­rek­to­rė pa­pra­šė pa­gal­bos tvar­kant te­ri­to­ri­ją. Nel­da pa­ju­to nos­tal­gi­ją: jai be­si­mo­kant mo­kyk­la sken­do me­džių ža­lu­mo­je.

„Tų me­džių da­bar ne­bė­ra, bet aš juos vis dar at­si­me­nu. Ir la­bai už­si­no­rė­jau, kad prie mo­kyk­los vėl aug­tų me­džiai, ku­rie ka­da nors čia be­si­mo­kiu­sie­siems , kaip ir man da­bar, pri­min­tų ža­lią mo­kyk­lą“, – sa­ko Nel­da.

Se­nų­jų mo­kyk­los gluos­nių ša­kos nuo vė­jų ėmė lūž­ti, o se­nie­ji to­po­liai bars­tė žie­da­dul­kes ne vie­nam su­kel­da­mi ir aler­gi­ją. Tad se­nuo­sius me­džius nu­tar­ta pa­keis­ti ku­po­li­niais ąžuo­liu­kais.

Dar nu­spręs­ta prie mo­kyk­los pa­so­din­ti ne tik nau­jus me­džius, žel­di­nius, bet ir įreng­ti ta­ke­lius, ne­tgi nedidelį dar­žą. Ja­me vyk­tų at­vi­ros bo­ta­ni­kos pa­mo­kos ir moks­lei­viai ga­lė­tų iš ar­ti au­ga­lus ap­žiū­rė­ti, sė­tų sėk­ly­tes, lauk­tų, kol jos su­dygs, ra­vė­tų, lais­ty­tų.

„Jei pa­tys au­gins, gal ne­nio­kos, ne­raus“, – vi­lia­si gra­žios ini­cia­ty­vos au­to­rė.

Prie mo­kyk­los jau ža­liuo­ja iš Nel­dos na­mų at­vež­ti buks­me­džiai, akį džiu­gi­na Bank­so pu­še­lės. Ap­link au­ga­lus iš­rai­ty­ti ak­me­ni­niai ta­ke­liai. Jie su­mi­šę su se­no­mis be­to­no ply­te­lė­mis. Ply­te­lės tos pa­čios, ku­rio­mis bu­vo vaikš­čio­ja­ma prieš be­ne tris de­šim­tis me­tų, kai čia mo­kė­si Nel­da.

Erd­vė – akims ir šir­džiai

N. Šu­tai­tė pra­si­ta­ria tu­rin­ti ir dar vie­ną „už­gai­dą“ – skve­re­lį, ku­ris pa­si­tik­tų kiek­vie­ną įva­žiuo­jan­tį­ į Gin­kū­nus nuo Šiau­lių.

Nu­ma­ty­to­je vie­to­je, tarp de­ga­li­nės ir pri­va­taus skly­po, jau pa­so­din­ti ke­li me­de­liai, pa­tup­dy­ta ak­me­nų.

Čia tu­rė­tų pra­žys­ti di­džiu­lė at­vers­ta kny­ga – gė­ly­nas. Suo­liu­kai, ži­bin­tai ir ta­ke­liai.

„To­kia ta ma­no idė­ja. Ne­si­no­rė­jo, kad se­niū­ni­ja tik rū­pin­tų­si žo­lės nu­pjo­vi­mu, o at­vi­ro­je erd­vė­je tes­to­vė­tų ženk­las „Gin­kū­nai“, – la­bai už­tik­rin­tai sa­ko po­nia Nel­da.

„Ge­ra bus, kai žmo­nės va­žiuos pro Gin­kū­nus ir sa­kys: kaip ten gra­žiai gė­lės žy­di!, – šyp­so­si. – Ga­lės gė­rė­tis ir va­žiuo­jan­tie­ji pro ša­lį į Jo­niš­kį ar Ry­gą“.

Duo­ti reiš­kia gau­ti

Gin­kū­niš­kė ži­no: vis­kas, kas su­ku­ria­ma, pra­si­de­da nuo sva­jo­nės, nuo pro­jek­to ir nuo no­ro, kad atei­ty­je ta sva­jo­nė ne tau vie­nam bū­tų skir­ta, o gra­ži ir ge­ra ki­tiems.

Juo­kia­si pa­klaus­ta, ar ne­si­jau­čia ap­va­gi­nė­jan­ti sa­vęs, kai ne­re­tai ir as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis puo­šia vie­šą­sias vie­tas. Ne, ji ne­jau­čia sa­vęs au­ko­jan­ti, at­virkš­čiai, no­ras kaž­ką pa­da­ry­ti ki­tiems – bū­das gau­ti.

O ko­dėl, sa­ko, sa­vo lė­šo­mis ko nors ne­nu­vei­kus? Ne vis­kas pi­ni­gais ma­tuo­ja­ma ir po že­me ki­še­nių pi­ni­gams su­dė­ti nė­ra. O žmo­nių mei­lė grįž­ta. Jei da­rai, žiū­rėk, ir at­si­ran­da, kas no­ri pa­dė­ti – svar­bu pra­džia. Ne­rei­kia rei­ka­lau­ti ar pra­ši­nė­ti – kai ne­pra­šy­si, tai žiū­rėk ir ne­mo­ka­mai pri­si­dės. Taip už­si­ve­da gra­žių dar­bų va­rik­liu­kas, ku­ris su­vie­ni­ja bend­ruo­me­nę.

„Kol eg­zis­tuo­ja mei­lė, kol yra gro­žis, tai tuo ir rei­kia džiaug­tis. Ne­ga­ty­vo pas mus ir taip yra ne­ma­žai. Kai pa­da­rai žmo­gui kaž­ką ge­ro, kai žo­dį švel­nes­nį pa­sa­kai, ta­da, at­ro­do, sau­lė ir pa­čiai skais­čiau švie­čia, ir ši­lu­mos dau­giau“, – sa­ko Nel­da.

Įsi­ti­ki­nu­si, jei žmo­nės gro­ži­si, jei jiems pa­tin­ka, kas su­kur­ta, tai ir yra sti­mu­las ne­sus­to­ti, kaž­ką kur­ti nau­jo.

„Mo­ky­da­mie­si mo­kyk­lo­je mes tu­rė­jo­me sti­mu­lą pri­žiū­rė­ti kad ir tuos met­ras ant dvie­jų met­rų mo­ky­to­jos Jo­cie­nės įreng­tus dar­že­lius. Bū­da­vo, jei dar­že­liuo­se per va­sa­rą ati­dirb­da­vom 40 va­lan­dų, tai rug­sė­jo mė­ne­sį gau­da­vom ne­mo­ka­mus pie­tus. Jei dar 20 va­lan­dų ati­dirb­da­vom, gau­da­vom ne­mo­ka­mus ir pus­ry­čius. Bū­da­vo di­de­lis no­ras ei­ti tuos mo­kyk­los dar­že­lius pri­žiū­rė­ti“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vė.

„Kiek da­bar gy­ven­da­mi bu­tuo­se žmo­nės tu­ri dar­žų? Ki­ti vai­kai ir sa­lo­tą tik iš nuo­trau­kos at­pa­žįs­ta, užuo­t į lys­vę sėk­liu­kes ber­tų, ste­bė­tų, kaip jos su­dygs­ta“, – manov N. Šu­tai­tė.

Vis­kas, anot jos, pra­si­de­da nuo ma­žų dar­bų.

Jau­kia­me po­nios Nel­dos na­mų skly­pe iš ber­žų ša­ke­lių, ku­rios pjau­nant me­džius ir ruo­šiant mal­kas miš­ke pa­lie­ka­mos su­pū­ti, su­riš­ti du dai­lūs ąso­čiai. Gro­žį ga­li­ma su­kur­ti ir „iš pa­smerk­tos“ ap­lin­kos de­ta­lių.

Trau­ka na­mo, į gim­ti­nę

Nel­da ap­lan­kė dau­gy­bę ša­lių, įvai­riais rei­ka­lais va­ži­nė­jo, ta­čiau šir­dis, sa­ko, vis trau­kė na­mo, į Lie­tu­vą, į Gin­kū­nus, pas ar­ti­muo­sius, pas drau­gus.

„Li­ki­mas mė­tė ir vė­tė ma­ne po įvai­rias vie­tas. Bet lė­mė taip, kad aš su­grį­žau į sa­vo kraš­tą. Jei jau su­grį­žau, tai ir puo­šiu jį. Bū­čiau pa­si­li­kus ki­ta­me mies­te, gal ki­tam mies­tui ati­duo­čiau duok­lę“, – svars­to mo­te­ris.

Kaž­kur va­žiuo­ji, kaž­kur bū­ni, o na­mo vis trau­kia, vis kir­ba min­tis, kad kaž­kas dar ne­pa­da­ry­ta, kaž­kas neį­gy­ven­din­ta, neap­žel­din­ta, neį­kur­ta.

„Be­va­ži­nė­da­ma pri­si­gau­džiau idė­jų ir ma­nau, kad jei­gu jų ne­ga­liu įgy­ven­din­ti sa­vo nuo­sa­vo­je erd­vė­je, ko­dėl neį­gy­ven­di­nus sa­vo kraš­te, sa­vo žmo­nėms – te­gu džiau­gia­si“, – sa­ko mo­te­ris, sėk­min­gai plė­to­jan­ti ir nuo­sa­vą gė­lių bei pro­gi­nės puo­šy­bos vers­lą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Žmo­nės lai­min­gi bū­na ta­da, kai da­ro tai, kas jiems mie­la. Jau­čiu, kad aš esu lai­min­ga“, – sa­ko po­nia Nel­da.

Pir­ma­sis pa­va­sa­rio pra­na­šas – ka­čiukai. Jais Nel­da Šu­tai­tė ypač mėgs­ta pa­puoš­ti pa­va­sa­ri­nes puokš­tes.

Iš su­pū­ti miš­ke pa­lik­tų ber­žo ša­ke­lių flo­ris­ti­kos meist­rė su­si­ri­šo du ąso­čius. Kie­mo puoš­me­na jie – jau de­vy­ne­rius me­tus.

At­si­ra­dus lais­vam plo­te­liui Gin­kū­nų cent­re, meist­rei šo­vė idė­ja – „suor­ga­ni­zuo­ti“ kop­lyts­tul­pį ir pa­puoš­ti jo ap­lin­ką.