SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (11)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (11)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Ka­ri­nin­kie­nes agi­ta­vau bi­jo­ti

Po 1991 sau­sio try­lik­to­sios ru­sai su­bruz­do: ar kerš­tin­gi „są­jū­dis­tai“ neišs­kers ru­sa­kal­bių? Į su­si­ti­ki­mą su ru­siš­ko vai­kų dar­že­lio-lop­še­lio ma­my­tė­mis ir per­so­na­lu nu­vy­ko­me dvie­se – aš ir ad­vo­ka­tė Eu­ge­ni­ja, kaip de­pu­ta­tai ir są­jū­die­čiai. Ten lau­kė virš tris­de­šimt Bal­za­kiško am­žiaus ka­ri­nin­kie­nių ir du vy­riš­kiu: ūk­ve­dys su au­si­ne ke­pu­re ir pu­siau le­ga­laus laik­rašt­pa­lai­kio „Naš putj“ ko­res­pon­den­tas Jev­ge­ni­jus su mag­ne­to­fo­nu.

Kai mus pri­sta­tė, kaip „są­jū­dis­tus“, sa­lė at­šli­jo. Kai pri­mi­nė, kad esa­me de­pu­ta­tai ir dar iš vyk­do­mo­jo, sa­lė at­si­du­so ir puo­lė klau­si­nė­ti: „Ar neiš­va­rys iš bu­tų? Ar tu­rė­si­me dar­bo? Ar mus gins įsta­ty­mai?“ Ju­ris­tė Eu­ge­ni­ja ka­ri­nin­kie­nes ap­ra­mi­no, iš­var­din­da­ma pa­rag­ra­fus, ku­rie ne­lei­do skriaus­ti varg­šų ir varg­šių ru­sa­kal­bių.

„Ar mū­sų ru­sų ne­muš? Ar mū­sų vai­kų ne­grobs? Ar mums bi­jo­ti?“ Pa­reiš­kiau, kad jū­sų ru­sų ne­muš. Kad vai­kų ne­grobs, o bi­jo­ti rei­kia. Ge­riau­siai – kar­tu su mu­mis. Jū­sų vy­rai ži­no, kaip sau­go­ti ka­ri­nius ob­jek­tus, te­gu or­ga­ni­zuo­ja dau­gia­bu­čių ap­sau­gą pa­gal sau­gos tar­ny­bos (ka­raul­na­ja služ­ba) sta­tu­tą. Leng­vai su­čiup­si­te „švan­cą“, me­tu­sį ply­tą į lan­gą. Tuo­met kel­ki­te aliar­mą, kvies­ki­te mus, mi­li­ci­ją, laik­raš­ti­nin­kus, ta­me skai­čiu­je Jev­ge­ni­jų su mag­ne­to­fo­nu (čia Jev­ge­ni­jus su­tri­ko ir trum­pam iš­jun­gė įra­ši­nė­ji­mą). Pa­ro­dy­ki­me vi­sam pa­sau­liui, kas mu­ša ru­sus. Nea­be­jo­ju, kad tas „švan­cas“ bus iš jū­sų spec. tar­ny­bų“. Pa­li­ko­me te­le­fo­nus.

No­riu pa­si­gir­ti, kad Šiau­liuo­se ne­bu­vo dūž­tan­čių lan­gų stik­lų, pa­slap­tin­gų spro­gi­mų ar už­deg­tų bu­to du­rų, kaip Klai­pė­do­je ar Vil­niu­je. Ko­dėl bu­vo­me įsi­ti­ki­nę sa­vo pi­lie­čių tai­kin­gu­mu? Kaip­gi ki­taip? At­gims­tan­ti Lie­tu­va bu­vo švie­si, bran­gi ir kil­ni vi­zi­ja. Tau­tos ins­tink­tas sa­kė – nu­ga­lė­si­me tik tai­kin­gu­mu. Sa­ky­si­te – mis­ti­ka? Pa­si­tel­ki­te to lai­ko sta­tis­ti­ką...

Ideo­lo­gi­nė veik­la

Vie­na iš ma­no de­pu­ta­ti­nių pa­rei­gy­bių – pa­lai­ky­mas ry­šių su ma­žu­mo­mis – tau­ti­nė­mis ir re­li­gi­nė­mis. Rei­ka­las ne iš leng­vų­jų – ku­ria­si tau­ti­nė vals­ty­bė. Su­by­rė­jus ta­ry­bi­nei Tė­vy­nei, Šiau­lių ru­sa­kal­biai pa­si­ju­to už­sie­ny­je, su­glu­mę ir ka­rin­gi; len­kų pro­ble­mos vie­nos, žy­dų ki­tos. Ša­lia ka­ta­li­kų baž­ny­čios at­si­ra­do Je­ho­vos liu­dy­to­jai, kriš­nai­tai, Ti­kė­ji­mo žo­džio baž­ny­čia.

Pa­si­kar­to­siu, kaip no­rė­jau tap­ti sa­vas tarp sa­vų. Kai pa­pra­šiau ru­sus priim­ti ma­ne į sa­vo drau­gi­ją, tie ne­dve­jo­da­mi su­ti­ko. Žy­dai de­rė­jo­si ir sta­tė sa­vo są­ly­gas: „Ge­rai, prii­ma­me, ta­čiau prieš tai api­pjaus­to­me ir teks mo­kė­ti na­rio mo­kes­tį“. Neb­lo­gai jau­čiau­si ir tarp pa­sku­ti­nių­jų TSRS ko­mu­nis­tų at­mai­nos – „nak­ti­nu­kų“ , tarp ki­tų ma­žu­mų. Lai­mė, kad tuo­met dar ne­bu­vo gė­jų...

Sa­dis­tas po­lit­ru­kas

Tą die­ną ma­no nuo­tai­ka bu­vo su­bju­ru­si, jau­čiau­si ne­lai­min­gas, to­dėl už­si­ma­niau pa­vei­zė­ti dar ne­lai­min­ges­nių, nes iš pri­gim­ties esu sa­dis­tas. Nu­ta­riau šį po­lin­kį su­de­rin­ti su de­pu­ta­to veik­la, tuo la­biau, kad po ne­nu­si­se­ku­sio 1991 m. rugp­jū­čio pu­čo Mask­vo­je, Šiau­lių „nak­ti­nu­kai“ (LKP ant TSKP plat­for­mos) iš pa­sku­ti­nio­sios sa­vo bū­vei­nės – ka­ri­nin­kų na­mų Vil­niaus 247 (da­bar – Apy­lin­kės teis­mas), bu­vo kraus­to­mas į ne­ži­no­my­bę. Kie­me ru­se­no de­gi­na­mi do­ku­men­tai, gi kuk­lia­me kam­ba­rė­ly­je ant­ra­me aukš­te, tarp šiukš­lių sto­vė­jo „nak­ti­nu­kų“ sek­re­to­rius Vai­du­tis Kar­de­lis ir ke­lios aša­ro­jan­čios bend­ra­žy­gės – iš kar­to pa­ju­tau pa­leng­vė­ji­mą. Pa­ma­tęs ma­ne sek­re­to­rius at­si­su­ko ir krei­pė­si į ma­ne, tęs­da­mas min­tį: „Va, jūs dai­li­nin­kas, ap­si­švie­tęs žmo­gus, in­te­li­gen­tas. Pa­sa­ky­ki­te, ar tai de­mok­ra­ti­ja? Ar tai, kad mus iš­kraus­to yra de­mok­ra­tiš­ka?“.

At­sa­kiau tie­siai švie­siai, kaip mark­sis­tas mark­sis­tui: „Jūs iš­kraus­to­mi tei­sė­tai. Di­dy­sis Le­ni­nas sa­vo vei­ka­lo „Vals­ty­bė ir re­vo­liu­ci­ja“, be­rods 76 pus­la­py­je, pa­brė­žė, kad DE­MOK­RA­TI­JA YRA PRIES­PAU­DOS FOR­MA DAU­GU­MOS MA­ŽU­MAI“. Ne­lai­min­ga­sis sek­re­to­rius juk ne­ži­no­jo, kad esu ne tik sa­dis­tas, bet ir Ta­ry­bi­nės ar­mi­jos po­lit­ru­kas, 1987 me­tais bai­gęs Mark­siz­mo-le­ni­niz­mo uni­ver­si­te­to prie LKP CK, Šiau­lių sky­rių.