SĄJŪDIS – SVETIMAS IR NE (12)

ViP at­si­mi­ni­mai

SĄ­JŪ­DIS – SVE­TI­MAS IR NE (12)

Vi­lius PU­RO­NAS,

bu­vęs Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis di­zai­ne­ris, bu­vęs Šiau­lių mies­to vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to Są­jū­džio gru­pe­lės na­rys, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos 1-osios ka­den­ci­jos de­pu­ta­tas, rem­tas Są­jū­džio, te­be­sąs di­zai­ne­ris.

Be­kiau­šės par­ti­jos

Kuo ma­žes­nė ir silp­nes­nė bu­vo gru­puo­tė, tuo gerk­lin­ges­nė jos ka­ka­ri­nė. Ke­lios to­kios ka­ka­ri­nės, pa­si­va­di­nusios skam­biais pa­va­di­ni­mais, vie­nu me­tu nu­ta­rė pa­ro­dy­ti, kad jos Lie­tu­vą my­li la­biau už ki­tus. Ne­sun­kiai at­pa­ži­nau pa­žįs­ta­mą brai­žą: tam, kad ke­lios to­kios gru­puo­tės pa­si­ra­šy­tų kir­ša­lą, iš­reiš­kian­tį ne­pa­len­kia­mą ko­lek­ty­vi­nę va­lią, bū­ti­nas še­šė­li­nis „dva­sios ar­chi­tek­tas“.

De­vy­nių po­li­ti­nių gru­puo­čių pa­reiš­ki­me (žr. „Šiau­lių nau­jie­nos“ 1992 03 24), ku­rį pa­si­ra­šė V.Kriau­čiū­nas (Nep­rik­lau­so­my­bės par­ti­jos Šiau­lių sky­rius), M.Rim­kie­nė (Lie­tu­vos po­lit­ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Šiau­lių sky­rius), A.Ka­niaus­kas (Mo­ky­to­jų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius), J.Leo­na­vi­čius (Po­li­ti­nių ka­li­nių są­jun­ga), J. Kil­di­šas (Tau­ti­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius), L.Bu­be­lie­nė (Žmo­gaus tei­sių gy­ni­mo aso­ci­ja­ci­jos Šiau­lių sky­rius), A.Ru­da­mi­nie­nė (Lie­tu­vos Krikš­čio­nių de­mok­ra­tų par­ti­jos Šiau­lių sky­rius). L.Nar­vy­das (Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­rius), A.Vi­lei­kis (Lie­tu­vos lais­vės ly­gos Šiau­lių sky­rius) ėmė ir pa­skel­bė kad Šiau­liai 1992 me­tų ko­vo 11 die­ną bu­vo pra­stai pa­puoš­ti, ir... nei­gia­mai pa­mi­nė­jo ma­no šven­tą pa­var­dę.

Pa­ju­tau pa­rei­gą pil­ti an­tau­sį cha­mui, tau­tiš­ku­mu spe­ku­liuo­jan­čiam, kai li­go­ni­nė­se net su­lo­py­tų pa­klo­džių trū­ko, prie in­te­li­gen­tų ty­lu­mo pri­pra­tin­tam. Ke­lis kar­tus as­me­niš­kai per­skam­bi­nau kiek­vie­nos gru­puo­tės va­do­vui, pra­šy­da­mas su­si­ti­ki­mo as­me­niš­kai ar su jų par­tie­čiais. Dau­gu­ma at­si­sa­ki­nė­jo ar iš­si­su­ki­nė­jo, mo­ty­vuo­da­mi, kad jų par­tie­čiai – tai tik ke­lios li­go­tos bo­be­lės. Te­ko ieš­ko­ti vais­tų ir jas gy­dy­ti: dar­bu, juo­ku ir vie­šu­mu.

Per spau­dą ("Šiau­lių kraš­tas“ 1992 04 01), vie­ti­nę te­le­vi­zi­ją, ra­di­ją, vie­šai pa­kvie­čiau tuos my­lė­to­jus šv. Ve­ly­koms pa­puoš­ti Vil­niaus gat­vę. Kiek­vie­nai par­ti­jai pa­sky­riau po tro­są, ant ku­rio tu­rė­jo pa­si­ka­bin­ti po du kiau­ši­nius ir var­pą. Te­gul vi­siems bū­na aki­vaiz­du: ta par­ti­ja la­biau Lie­tu­vą my­li, ku­rios kiau­ši­niai gra­žes­ni. Pat­rio­tai spru­ko į krū­mus. Puoš ar ne­puoš – vis vien ap­si­juoks.

Ka­ka­ri­nėms pri­li­po be­kiau­šių (ne­svar­bu, kaip tą žo­dį kir­čiuo­si­te) par­ti­jų pa­va­di­ni­mas. To­kio re­zul­ta­to ne­si­ti­kė­jo ir jų ko­lek­ty­vi­nis pro­tas, ir jų še­šė­li­nis „dva­sios ar­chi­tek­tas“. Na ir siu­to. Ban­dė kąs­ti ir vie­šai, ir slap­tai, bet...

Ka­ka­ri­nės – tuo­me­ti­niai gra­šiai ant kor­tuo­jan­čių po­li­ti­kie­rių sta­lo. Gai­la, kad tas sta­las – tai to­ji mū­sų Lie­tu­vė­lė, ku­rios Nep­rik­lau­so­my­bę vi­si kar­tu gim­dė­me, da­bar ug­do­me. O be­si­ku­rian­čios par­ti­jė­lės – tuo­me­ti­nė rea­ly­bė, jun­gu­si bend­ra­min­čius, nuo­šir­džiai sa­vo idė­ja ti­kė­ju­sius žmo­nes, leng­vai ta­pu­sius po­ly­ti­nės po­rnog­ra­fi­jos su­bjek­tais.

Bib­li­jo­je pa­sa­ky­ta ''Ne­tik­rus pra­na­šus pa­žin­si iš dar­bų“. Su­teik to­kiai ka­ka­ri­nei vi­sas są­ly­gas rea­li­zuo­ti tai, ką ji skel­bia, ji vi­sa­da ap­si­juoks. Ap­si­nuo­gins pil­ka vi­du­ti­ny­bė, bai­siai no­rin­ti val­džios, bet ne­daug ko­šės gal­vo­je tu­rin­ti, to­dėl ne­pat­rauk­li. Ne­si­gai­liu dar tuo­met pa­ro­dęs jų po­li­ti­nį dės­lu­mą.

Kur jos šian­dien, praė­jus ke­liems rin­ki­mams? Vie­nos nu­mi­rė, ki­tos te­be­ve­ge­tuo­ja, skurs­ta, vos ga­lą su ga­lu su­dur­da­mos, dar ki­tos ty­liai šlie­ja­si prie ga­lin­ges­nių­jų. Tau­tos neap­ga­vo kil­niais pa­va­di­ni­mais.

Ar ga­li­ma nuo oro nu­plėš­ti gar­bę?

Kuo pas su­bjek­tą dau­giau oro, tuo jis ores­nis. Tuo jis la­biau iš­si­pū­tęs, tuo plo­nes­nė oda, tuo pa­na­šes­nis į ba­lio­ną, tuo sun­kiau su­val­do­mas, tuo leng­viau pra­kiū­ra nuo men­kos vi­nu­tės. Pas­mirs­ta ap­lin­kui. Puo­la teis­mo rei­ka­lau­ti jam oru­mą gra­žin­ti: t.y. ir smar­vę, ir gar­bę su­rink­ti. O to­ji smar­vė – tai tas iš­leis­tas oras. Ar ga­li­ma nuo oro nu­plėš­ti gar­bę?

Še­šios iš de­vy­nių aukš­čiau ap­ra­šy­tų gru­puo­čių pa­ste­bė­jo, kad iš ga­na il­go straips­nio „Apie po­li­ti­nę po­rnog­ra­fi­ją“ ("Šiau­lių nau­jie­nos“ 1992 04 29) pen­ki sa­ki­niai ati­ma iš jų gar­bę ir oru­mą. Tais lai­kais bu­vo ma­din­ga rei­ka­lau­ti grą­žin­ti „po­ly­ti­nes“ ver­ty­bes ("Šiau­lių nau­jie­nos“ 1992 05 22, 2 psl.). Grąži­nau.

Ar­tė­jo rin­ki­mai, joms oru­mas bu­vo rei­ka­lin­gas kaip oras, o aš ne­tu­rė­jau kur to oro lai­ky­ti.