„Kiekvienas nuo savęs pradėkime kurti valstybę“

„Kiek­vie­nas nuo sa­vęs pra­dė­ki­me kur­ti vals­ty­bę“

Šį lin­kė­ji­mą in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ yra iš­sa­kęs Ka­zi­mie­ras Ša­vi­nis (1937–2018), Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis, pir­ma­sis Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos Šiau­lių mies­to me­ras, vė­liau vi­ce­me­ras, su­si­sie­ki­mo vi­ce­mi­nist­ras, il­ga­me­tis ke­li­nin­kas. Va­sa­rio 16-ąją gi­męs K. Ša­vi­nis ana­pi­lin išė­jo mo­der­nios Lie­tu­vos šimt­me­čio me­tais.

„Bū­ti po­li­ti­ku kuo to­liau, tuo sun­kiau“

K. Ša­vi­nis bu­vo gi­męs iš­skir­ti­nę die­ną – Va­sa­rio 16-ąją. Gim­ta­die­nį, ku­ris su­tam­pa su Vals­ty­bės at­kū­ri­mo šven­te, jis va­di­no la­bai ma­lo­niu su­ta­pi­mu.

„Aš net tik­ri­nau­si, ar tik­rai esu gi­męs va­sa­rio 16-ąją, nes anuo­met bū­da­vo, kad įre­gist­ruo­ja ne­bū­ti­nai tik­rą­ją gi­mi­mo da­tą. Bet esu gi­męs tą­dien, kaip įra­šy­ta pa­se“, – „Šiau­lių kraš­tui“ yra sa­kęs K. Ša­vi­nis.

1990–1991 me­tais K. Ša­vi­nis ta­po pir­muo­ju Nep­rik­lau­so­mos Lie­tu­vos Šiau­lių mies­to me­ru. Pir­mą­ją mies­to Ta­ry­bą jis va­di­no pa­čia pa­do­riau­sia, ku­rios de­pu­ta­tai nuo­šir­džiai ti­kė­jo tuo, ką da­ro. Trū­ko tik pa­si­ren­gi­mo to­kiam dar­bui.

K. Ša­vi­nis mies­tui va­do­va­vo itin su­dė­tin­gu lai­ku. Įvy­kių kul­mi­na­ci­ja – 1991 me­tų sau­sio 13-oji. „Tą­dien 10 va­lan­dą iš Sa­vi­val­dy­bės bal­ko­no pla­na­vo kal­bė­ti „nau­ja val­džia“, bet kal­bė­jo­me mes“, – yra sa­kęs bu­vęs me­ras.

Su­dė­tin­gu lai­ku K. Ša­vi­nį la­biau­siai ste­bi­no su­si­tel­ki­mas ir vie­ny­bė. Ats­lū­gus įtam­pai, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė: „Žmo­nės pa­tys nuo val­džios grei­tai at­si­ri­bo­jo. Ma­nė, at­gau­si­me Nep­rik­lau­so­my­bę ir iš kar­to pra­dė­si­me pui­kiai gy­ven­ti. Ne­ga­lė­jo to bū­ti. (...) Man ap­mau­du, kai gir­džiu: „Nu­si­vy­lė­me vis­kuo“. O ką kiek­vie­nas pa­da­rė­me, kad ne­bū­tų to nu­si­vy­li­mo? Ne kar­tą ko­le­gos po­li­ti­kai pa­ta­ri­nė­jo: šne­kėk, kad žmo­nėms pa­tik­tum, jie ne­no­ri gir­dė­ti to, kas jiems ne­pa­tin­ka. Po­li­ti­kai da­bar tai ge­rai ži­no. To­dėl ren­ka­me­ po­pu­lis­tus, o pa­skui kei­kia­me.“

Pa­sit­rau­kęs iš me­ro po­sto, vė­liau K. Ša­vi­nis bu­vo me­ro pa­va­duo­to­jas, Sei­mo na­rys, su­si­sie­ki­mo vi­ce­mi­nist­ras, Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys.

„Bū­ti po­li­ti­ku kuo to­liau, tuo sun­kiau. Par­ti­jos de­val­vuo­tos ir lai­ko­mos blo­giu. Bet tik per par­ti­jas ga­li­ma val­dy­ti ša­lį – ki­to ke­lio de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės ne­ži­no,“ – apie po­li­ti­kų dar­bo reikš­mę sa­kė K. Ša­vi­nis.

Pa­gerb­tas už nuo­pel­nus ke­liams

K. Ša­vi­nis bu­vo ak­ty­vus Šiau­lių vie­šo­jo gy­ve­ni­mo da­ly­vis, nuo­lat lan­ky­da­vo­si ren­gi­niuo­se, iš­sa­ky­da­vo sa­vo nuo­mo­nę. Vi­suo­met pa­si­tem­pęs, in­te­li­gen­tiš­kas, man­da­gus, ma­lo­nus.

„Aš ge­rai jau­čiuo­si. Bet pen­si­nin­kų vi­so­kių yra. Gir­džiu per te­le­vi­zi­ją skun­džia­si: „Iš pen­si­jos ne­pra­gy­ve­nu, tu­riu 14 me­tų dar­bo sta­žą.“ Tai jei­gu tu­ri tik to­kį sta­žą, at­si­pra­šau, ko ver­ki? Aš tu­riu 49 me­tų dar­bo sta­žą.“

Per­nai, 80-ojo ju­bi­lie­jaus pro­ga, K. Ša­vi­nis bu­vo pa­gerb­tas už nuo­pel­nus ša­liai ir re­gio­nui. Vals­ty­bi­nė­je įmo­nė­je „Šiau­lių re­gio­no ke­liai“ jam bu­vo įteik­ta II laips­nio gar­bės žvaigž­dė „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos ke­liams“. K. Ša­vi­niui 47-osios Lie­tu­vo­je gar­bės žvaigž­dės įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jo­je at­si­sto­jęs plo­jo vi­sas ke­li­nin­kų įmo­nės ko­lek­ty­vas.

K. Ša­vi­nis kar­je­rą ke­lių įmo­nė­je, kaip ke­lių in­ži­nie­rius, pra­dė­jo 1959-ųjų gruo­džio 1 die­ną. Bū­tent dėl jo pa­stan­gų ve­da erd­vūs ke­liai į Kur­šė­nus, Bu­bius, Rad­vi­liš­kį.

Prieš be­veik ke­tu­ris de­šim­te­čius K. Ša­vi­nis brai­žė pir­muo­sius pla­nuo­ja­mos Šiau­lių pės­čių­jų gat­vės brė­ži­nius. Pro­jek­tus pa­tei­kė be sa­vo pa­var­dės: bai­mi­no­si nu­ken­tė­ti už dar­bą, neįt­rauk­tą į ofi­cia­lius pla­nus.

Kai bul­va­ras bu­vo įver­tin­tas TSRS Mi­nist­rų Ta­ry­bos pre­mi­ja, K. Ša­vi­nis „ga­vo nu­lį“. Vė­liau K. Ša­vi­nis Vi­sa­są­jun­gi­nės liau­dies ūkio pa­sie­ki­mų pa­ro­dos bron­zos me­da­liu bu­vo ap­do­va­no­tas už dvi­ra­čių ta­ką Šiauliai–Bubiai.

Ma­žiau sa­va­nau­diš­ku­mo

K. Ša­vi­nis bu­vo daž­nas pa­šne­ko­vas ar­tė­jant vals­ty­bi­nėms šven­tėms, ap­žvel­giant ir ver­ti­nant ša­lies, mies­to įvy­kius.

„Ma­žos tau­tos sa­vi­sau­gos jaus­mas yra stip­rus, bet ne­rei­kia lauk­ti kri­ti­nių at­ve­jų vie­ny­bei pa­siek­ti. Rei­kia žings­nis po žings­nio siek­ti dau­giau pa­do­ru­mo ir są­ži­nin­gu­mo. O pra­dė­ti kiek­vie­nam nuo sa­vęs. Gob­šu­mas mus la­biau­siai žu­do“, – yra sa­kęs K. Ša­vi­nis.

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis nea­be­jo­jo, kad pi­lie­tiš­ku­mo pa­grin­das yra pa­do­ru­mas ir reik­lu­mas sau.

„Idea­lai ir rea­ly­bė nie­ka­da ne­su­tam­pa, bet, ma­nau, per grei­tai idea­lais esa­me lin­kę nu­si­vil­ti, skųs­tis, įžvelg­ti vien blo­gy­bes. Kai to­kio žmo­gaus klau­si, ką jis pa­ts da­ry­tų ki­taip, ką pa­tar­tų, tai daž­nai ne­tu­ri ką at­sa­ky­ti.“

Prieš tre­jus me­tus, ar­tė­jant Va­sa­rio 16-ajai, K. Ša­vi­nis vi­siems lin­kė­jo: „Svei­ka­tos. Kuo ma­žiau sa­va­nau­diš­ku­mo, kuo dau­giau at­jau­tos ki­tam žmo­gui, at­sa­ko­my­bės. Suk­čia­vi­mą ma­tai – ne­ty­lėk. Di­džiau­sia blo­gy­bė – gob­šu­mas. Ir nu­sto­ki­me kar­to­ti, kad vis­kuo nu­si­vy­lė­me. Kiek­vie­nas nuo sa­vęs pra­dė­ki­me kur­ti vals­ty­bę.“

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­čio lin­kė­ji­mas ak­tua­lus ir šian­dien.

Pa­ren­gė Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Pi­lie­tiš­ku­mas – tai pa­do­ru­mas ir reik­lu­mas pir­miau­sia sau“, – to­kiu įsi­ti­ki­ni­mu gy­ve­no Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Ka­zi­mie­ras Ša­vi­nis.