
Naujausios
Sovietmetis – tik kalbama Lietuvos vardu
Iš Akmenės rajono savivaldybės Kultūros ir meno tarybos atsistatydino rajono Tautodailininkų sąjungos pirmininkas Antanas Adomaitis.
A.Adomatis pasigenda platesnio žvilgsnio į kultūrą, nebenori linkčioti galva. Sako, tas pats sovietmetis, tik kalbama Lietuvos vardu.
– Kodėl nusprendėte, kad toje taryboje jums – ne vieta?
– Seniai žadėjau pasitraukti. Jau pačioje savo veiklos pradžioje Kultūros ir meno taryboje pajutau, kad posėdžiai – formalūs. Su parodiškumo doze. Nesprendžiamos rajone esančios svarbiausios kultūros, meno problemos. Tėra nuo seno susiklosčiusi inertiška samprata apie vietos kultūrą: pakanka tradicinių paradinių švenčių, žinoma, valstybinių datų paminėjimų. Pakanka tik pakaitalioti pavidaliuką. Nėra naujų iniciatyvų, kitokių kultūros ženklų.
Tebesam pripratę prie kultūros sampratos, kai elgsena, planavimas, apimtys nelabai tepakitę nuo sovietinių laikų. Tik viskas įvardijama Lietuvos vardu, ne kaip anksčiau – tarnystė Sovietų sąjungai.
Nėra požiūrio, kad kultūra yra visose gyvenimo sferose. Taip pat politikoje ar ekonomikoje. Kultūros ir meno taryboje tampa svarbu aptarti metų akmenietės rinkimus. Jie atrodo, lyg atsiprašymas moterų, kad kasdienybėje joms skiriama per maža dėmesio.
Iš tikrųjų Kultūros ir meno taryba turėtų gilintis į bendresnio pobūdžio klausimus ar spręsti problemas. Pavyzdžiui, kaip suaktyvinti kultūrinį gyvenimą visame rajone, kaip pakraščiuose keisti vizualinį vaizdą.
Svarbi misija – inicijuoti kultūrinius procesus.
Bet ar įmanoma, kai Kultūros ir meno tarybos posėdžiai vyksta tik kelis kartus per metus. Kai to panori valdininkai. Tereikia suvaidinti demokratijos elgseną. Juk tarybos posėdžiuose nebalsuojama, pakanka galvas palinkčioti.
– Ar bandėte pakeisti situaciją?
– Nesu akiplėša, kad užimdamas menininko poziciją eičiau vos ne su mietu reikalauti. Tuo labiau, būdamas kultūros organizacijos narys.
Siūliau kultūringai. Pirmos ir kitos kadencijos pradžioje tarybos vadovams, kurie buvo politikai, raštu pateikiau planus iš trisdešimties punktų.
Tekstai baigdavosi tuo pačiu pageidavimu – kad siūlomas veiklos planas būtų aptartas mūsų taryboje ir priimtas ar nepriimtas balsavimu, prireikus – teikiamas aukštesnei valdžiai svarstyti, ar tinkamas realizuoti.
Tačiau raštai atguldavo į stalčius.
Buvau užsiminęs: kodėl posėdyje nesvarstomi mano pasiūlymai? Komisijos vadovas reagavo maždaug taip: „Gerai, kad Antanas aktyvus, kad pateikė neblogus planus, gal kada ką nors panaudosime“. Tai – mandagus nusimuilinimas nuo išsamaus aptarimo.
– Kodėl taip?
– Gal su savo pasiūlymais viršijau valdininkų įsivaizduojamus siekius.
Juos baugino mano plane pati pirma įrašyta nuostata – depolizuota veikla. Tai reiškia, kad į kultūros įstaigų veiklą nesikištų politikai, kad jie nesėdėtų taryboje. Jų tarnaite negali būti kultūra.
– Jei tarybos posėdžiuose pakanka pavienių nuomonių išdėstymo, nesuformuluojamas bendras pasiūlymas, kaip įvykdoma esminė funkcija – patariamoji?
– Gaila, kad tos priedermės vykdymu iš esmės baigiasi mūsų tarybos veikla. Juk patarimai neturi įstatymų galios.
Į posėdžius atkeliauja veiklos planai ir klausiama patarimo. Suprasdavau, kad klausimai būna jau aptarti labai siaurame įtakingų valdininkų ratelyje. Numatyti sprendimai. Ir vyrauja nuostata: jeigu nepatarsit teisingai, bus padaryta, kaip reikia valdžiai.
Būdavo klausimų: „Ar pritariam“. Bet jie – tik kaip mandagumo gestas.
Pabrėžiu – iniciatyva neprivaloma. O kai jos nėra – absoliutus absurdas. Kam tada reikia Kultūros ir meno tarybos?
– Kuo jai derėtų rūpintis?
– Tuo, kas vyksta bendruomenėse, kaip formuojamas kraštovaizdis, koks renginių poreikis ir kokių reikia.
– Jūs siūlėte sukurti Akmenės rajono įvaizdžio gerinimo programą, suteikti ypatingą apsaugos statusą akmeniui, kaip Akmenės rajono vienam iš svarbiausių simbolių. Tai netiko?
– Niekas net nesvarstė. Kai nėra įvaizdžio gerinimo strategijos, tada kiekvienas rūpinasi su savo veikla susijusia sritimi. Kaip į Ventą atitempti kokių dinozauriuko akcentų, kaip Akmenėje plėtoti gamtos ir kultūros parką. Bet lieka neaišku, kaip paryškinti viso rajono išskirtinumus?
Draudžiama be leidimo iš vietos judinti didesnių matmenų akmenis. Tačiau kas ką nori, tą ir daro. Išgirsti, kad koks pajūrio parkas lyg niekur nieko prisivežė akmenų iš Akmenės. Kai į rajoną iš Vokietijos su labdara atriedėdavo sunkvežimiai, tai jie atgal grįždavo pakrauti mūsų akmenimis. Ar tai rūpi Kultūros ir meno tarybai? Nė velnio. Užmirštama, kad akmenys kaip grybai neužauga. Išvežė vertingus, kitų tokių nerasi.
– Siūlėte viešinti rajono biudžetinių pinigų panaudojimą kultūrinėms reikmėms. Pageidavote, kad konkurso būdu iš rajono lėšų būtų įsigyjama meno kūrinių viešosioms erdvėms.
– Negi tai – ne kultūros reikalai? Mūsų taryboje niekas neanalizuodavo, kiek išleista fejerverkams ar sumokėta solistui už koncertą. Netgi neskelbiami geradariai, kurie skiria asmeninių lėšų. Kodėl kitur pagerbiami mecenatai?
– Ne visada. Prisimename, kaip buvęs Seimo narys parūpino lėšų Akmenės bažnyčios varpui, tai ant jo įamžinta seimūno pavardė.
– Šlykštu. Kai politikas taip elgiasi. Tuo labiau, kad padėjo ne savo asmeninėmis lėšomis. Jei būtų pasiklausta Kultūros ir meno tarybos nuomonės, būtų kritikuojama ta nesąmonė. Gal tada būtų atsitokėjęs ir menininkas, kuris liejo varpą? Gal būtų atsisakęs vykdyti užsakymą, kad nemenkintų savo vardo?
– Kažin ar rajone bėra potencialo realizuoti jūsų vizijas?
– Bėda, kai Kultūros ir meno tarybos narių pasiūlymai nepalaikomi. Pavyzdžiui, daugybę metų rajone tik kalbama apie amatų centro įkūrimą. Prisimename išskirtinį menininkų aktyvumą, kai keitė Akmenės gamtos ir kultūros parko veidą. Sukurta įdomių skulptūrų, kitokių meniškų dirbinių. Dabar – sąstingis. Tiesa, naujas seniūnas – karatė sporto entuziastas – pasirūpino, kad mieste atsirastų karatisto skulptūra.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Akmenės rajono Tautodailininkų sąjungos pirmininkas Antanas Adomaitis pasitraukė iš rajono Kultūros ir meno tarybos, nes nebematė prasmės ten linkčioti galva.