Prieš koncertą Šiauliuose – itin atviras M. Linkytės interviu

Prieš kon­cer­tą Šiau­liuo­se – itin at­vi­ras M. Lin­ky­tės in­ter­viu

Jaut­ri, kū­ry­bin­ga, nuo­šir­di ir tik­ra – to­kiais būd­var­džiais bū­tų ga­li­ma tiks­liau­siai api­bū­din­ti vie­ną po­pu­lia­riau­sių jau­no­sios kar­tos Lie­tu­vos at­li­kė­jų Mo­ni­ką Lin­ky­tę. Pa­va­sa­riu kve­pian­čiam kon­cer­tui į Šiau­lių are­ną at­li­kė­ja su­grįž­ta po be­veik dve­jų me­tų per­trau­kos ir vi­lia­si, kad tai bus la­bai jau­kus, ma­lo­nus ir įsi­min­ti­nas va­ka­ras vi­siems jo da­ly­viams.

„Vi­si atei­sian­tys žmo­nės man bus do­va­na, o mes kar­tu su gru­pe de­da­me vi­sas pa­stan­gas, kad tas ba­lan­džio 13-osios va­ka­ras įsi­min­tų il­gam“, – su spin­din­čia šyp­se­na vei­de ža­dė­jo M. Lin­ky­tė.

Dai­ni­nin­kė po­kal­bio me­tu taip pat at­sklei­dė kuo per šv. Ve­ly­kas nu­ste­bi­no jos bro­lis, kas, anot jos, kū­ry­bos pro­ce­se yra svar­biau­sia, ko­dėl Mo­ni­kos „Instagram‘e“ ne­ra­si­te tuš­čios „sto­ry“ bei ko­kį nau­jau­sią kū­ri­nį iš­gir­si­me ar­tė­jan­čia­me kon­cer­te.

– Mo­ni­ka, kaip at­šven­tė­te Ve­ly­kas? Ar Jums svar­bi ši šven­tė?

– Taip, la­bai. Vi­sa­da ge­ra su­grįž­ti į tė­vų na­mus ir kar­tu su šei­ma sma­giai leis­ti lai­ką, nes, kaip ži­no­te, di­džią­ją da­lį sa­vo lais­va­lai­kio pra­lei­džiu stu­di­juo­da­ma Lon­do­ne. Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se šie­met dai­na­vau Pa­lan­go­je, tad po jau­kaus kon­cer­to par­vy­kau na­mo ir iki iš­nak­tų su na­miš­kiais mar­gi­no­me kiau­ši­nius. Pro­ce­sas bu­vo la­bai džiu­gi­nan­tis ir įdo­mus, nes kas­kart at­ran­du sa­vy­je nau­jų ta­len­tų, o ir bro­lis mėgs­ta ste­bin­ti – šie­met kiau­ši­nius jis da­žė ant spe­cia­liai šiai pro­gai iš elekt­ri­nio grąž­to pa­si­ga­min­to prie­tai­so. Neį­ti­kė­ti­nas in­ži­nie­riaus ta­len­tas, bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta ir links­ma ste­bė­ti šį pro­ce­są.

– Iš tie­sų kū­ry­bin­ga šei­ma. Ko­kių ta­len­tų, be aki­vaiz­daus pa­šau­ki­mo mu­zi­kai, dar tu­ri­te?

– Ta­len­tu to gal ir ne­pa­va­din­čiau, nes tik­rai yra daug iš­ra­din­ges­nių šei­mi­nin­kių, bet la­bai mėgs­tu ga­min­ti val­gy­ti. Su ma­lo­nu­mu ga­mi­nu tiek sau, tiek sve­čiams, ku­rių na­muo­se į vir­tu­vę tie­siog ne­lei­džiu (juo­kia­si). Mais­to ga­mi­ni­mas man ir ma­lo­nu­mas go­mu­riui, ir sa­vo­tiš­ka me­di­ta­ci­ja, ir vi­sa­da – ne­var­žo­ma kū­ry­bos lais­vė.

– Per pa­sta­ruo­sius me­tus Jū­sų mu­zi­ki­nis kū­ry­bi­nis sti­lius taip pat aki­vaiz­džiai pa­si­kei­tė – į ką la­biau­siai su­tel­kė­te dė­me­sį? Ar ma­no­te, kad jau at­ra­do­te sa­vą­ją ni­šą, ku­rio­je iš tie­sų jau­čia­tės kom­for­ta­bi­liai?

– Kū­ry­ba yra nuo­lat kin­tan­tis pro­ce­sas, ku­ris ref­lek­tuo­ja ta­vo vi­dų. Ji nė­ra kom­for­to zo­nos ieš­ko­ji­mas, grei­čiau – išė­ji­mas iš jos ir da­li­ni­ma­sis sa­vo jaus­mais, iš­gy­ve­ni­mais, pa­na­šiais jaus­mais gy­ve­nan­čių bend­ra­min­čių paieš­ka ar tie­siog iš­sa­ky­mas vi­so to, ko ne­be­ga­li ir ne­be­no­ri lai­ky­ti sa­vy­je. Vie­na dai­na da­li­nie­si skaus­mu, ku­ris ne­be­tel­pa šir­dy­je, ki­ta – pa­sa­ko­ji apie iš­mok­tas pa­mo­kas ar ne­ti­kė­tai už­plū­du­sius nau­jus po­ty­rius. Ir jų pil­na kas­die­nė­se bui­ti­nė­se si­tua­ci­jo­se, lau­kia­miau­sio­se šven­tė­se, san­ty­kiuo­se su ar­ti­mai­siais, bran­gių žmo­nių ne­tek­ti­mis ar prie­šin­gai – at­ra­di­mais.

– Api­bū­din­ki­te sa­vo klau­sy­to­ją. Koks jis?

– Toks, ku­riam ar­ti­mos ma­no dai­no­se skam­ban­čios si­tua­ci­jos ar emo­ci­jos, ku­ris ran­da ma­no mu­zi­ko­je kaž­ką sau ge­rai pa­žįs­ta­mo, kar­tais gy­dan­čio, kar­tais pa­pras­čiau­siai pa­de­dan­čio pa­jus­ti, kad ne­si toks vie­nas, kad ir ki­tam skau­da, kad ir ki­tas my­li ar la­bai lau­kia TO žmo­gaus ša­lia, kaž­kam taip pat bū­na la­bai pil­kų die­nų, ku­rias ga­li pra­skaid­rin­ti šir­džiai ar­ti­ma mu­zi­ka.

– Skir­tin­gai nei prieš dve­jus me­tus, šį kar­tą Mo­ni­kos Lin­ky­tės kon­cer­tas vyks di­džio­jo­je Šiau­lių are­nos sa­lė­je. Ką la­biau­siai įsi­mi­nė­te iš praė­ju­sio kon­cer­to? Ar ti­kė­jo­te, kad su­grį­ži­mas bus jau į di­džią­ją sa­lę?

– La­bai džiau­giuo­si, kad vėl ap­si­lan­ky­siu Šiau­liuo­se ir kad tiek daug nuo­sta­bių žmo­nių ma­nęs čia lau­kia. Vi­sa­da ge­ra su­grįž­ti ten, kur su­si­bu­ria nuo­šir­du­mo, tik­ru­mo, ko­ky­bės ir na­tū­ra­lu­mo iš­siil­gę žmo­nės, kur ga­li­me kal­bė­tis ta pa­čia kal­ba ir pa­bū­ti kar­tu su drau­gais, bi­čiu­liais, šei­mos na­riais, skir­ti dė­me­sio vie­ni ki­tiems, pa­pras­tai pa­sa­kius, pa­si­da­ry­ti šven­tę ir nu­spal­vin­ti mu­zi­ka sa­vo kas­die­ny­bę.

– Esa­te itin ak­ty­vi so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, Jū­sų pa­sky­ros „Ins­tag­ra­mo“ is­to­ri­jos nei die­nos ne­bū­na tuš­čios, „Fa­ce­book“ sie­ną re­gu­lia­riai puo­šia nau­ji įra­šai, bu­vo­te įver­tin­ta kaip vie­na pa­grin­di­nių „inf­luen­ce­rių“ šio­je sri­ty­je. Koks pa­grin­di­nis vi­so to tiks­las Jū­sų aki­mis?

– So­cia­li­niai tink­lai man yra bū­das bend­rau­ti su ger­bė­jais, da­lin­tis ne tik sa­vo mu­zi­ka, bet ir trum­po­mis aki­mir­ko­mis iš sa­vo gy­ve­ni­mo, ku­ris, kaip ir vi­siems, bū­na ir la­bai sun­kus, ir itin džiaugs­min­gas. La­bai ver­ti­nu ga­li­my­bę ne tik pa­si­da­lin­ti tuo, kas man svar­bu, bet ir su­lauk­ti grįž­ta­mo­jo ry­šio, pa­ta­ri­mų, ar­gu­men­tuo­tų ko­men­ta­rų, ne­tgi nau­jų įkve­pian­čių pa­žin­čių, ku­rios iš­si­vys­to bend­rau­jant bū­tent šiais ka­na­lais.

Kar­tą „Ins­tag­ra­me“ pa­klau­siau sa­vo se­kė­jų, ko­kio­se vie­to­se jie no­rė­tų iš­girs­ti ma­no dai­nas, kur jiems bū­tų pa­to­gu ir ge­ra at­vyk­ti į ma­no kon­cer­tą. Su­lau­kiau šim­tų at­sa­ky­mų, iš ku­rių su­ži­no­jau ne tik apie nau­jas, man ne­gir­dė­tas ir kon­cer­tams pui­kiai tin­ka­mas vie­tas Lie­tu­vo­je, bet ir ga­lė­jau iš pir­mų lū­pų iš­girs­ti ger­bė­jų lū­kes­čius. Ne­ži­nau ge­res­nio bū­do, kur čia ir da­bar ga­lė­tum tu­rė­ti abiem pu­sėms reikš­min­gą dia­lo­gą, kur ga­li ne tik pa­klaus­ti, bet ir bū­ti iš­girs­tas.

– Vi­sai ne­se­niai Jū­sų ger­bė­jai iš­gir­do nau­jau­sią kū­ri­nį „O Tu?“ kar­tu su spe­cia­liai jam su­kur­tu kli­pu. Ori­gi­na­lus dai­nos kli­pas by­lo­ja, kad kū­ry­bos sta­di­jo­je iš tie­sų te­ko ne­ma­žai pa­plu­šė­ti. Ko ge­ro, ją jau iš­gir­si­me ir Šiau­lių are­no­je?

– Taip, ži­no­ma, dai­ną įtrau­kė­me į kon­cer­to pro­gra­mą, ku­rio­je bus ne tik nau­jie­nos, bet ir dau­giau staig­me­nų. Ačiū už kli­po įver­ti­ni­mą, jis iš tie­sų pa­rei­ka­la­vo daug kū­ry­bi­nių ir tech­ni­nių vi­sos ko­man­dos spren­di­mų. Ir re­zul­ta­tas, ir fak­tas, kad su­kū­rė­me to­kį vi­so­mis pra­smė­mis spal­vin­gą kli­pą, ma­ne la­bai džiu­gi­na. Jis la­bai nau­din­gas, jei už lan­go ma­žai sau­lės ar trūks­ta spal­vų, pa­krau­na ge­ra ener­gi­ja, to­kia sa­vo­tiš­ka spal­vų te­ra­pi­ja (juo­kia­si).

– Ko iš šio kon­cer­to ti­ki­tės Jūs ir ką ga­lė­tu­mė­te pa­ža­dė­ti žiū­ro­vams?

– Ti­kiuo­si, kad šio pa­va­sa­riš­kai gai­vaus ir tik­rai iš­lauk­to kon­cer­to sve­čiai ateis ge­rai pra­leis­ti lai­ko, at­si­ves vi­sus tuos, ku­riems per dar­bus ar bui­tį daž­nai pri­trūks­ta dė­me­sio, to bran­gaus kar­tu pra­leis­to lai­ko. Vi­si šie žmo­nės man bus do­va­na, o mes kar­tu su gru­pe de­da­me vi­sas pa­stan­gas, kad tas ba­lan­džio 13-osios va­ka­ras įsi­min­tų il­gam. Su­si­ti­ki­me pa­si­džiaug­ti vie­ni ki­tais!

N. BIERANCO nuotr.