Kaip paaiškinti inteligentų išdavystę

Kaip paaiš­kin­ti in­te­li­gen­tų iš­da­vys­tę

Da­nu­tė ŠE­PE­TY­TĖ

Ži­nią, kad Tau­tos iš­rink­ta val­džia ke­ti­na nai­kin­ti Tau­tą tei­gian­čius li­tua­nis­ti­kos ins­ti­tu­tus, dau­ge­lis su­ti­ko kaip smū­gį iš pa­sa­lų. Ta­čiau...

Kai val­džia pa­no­ro įsi­leis­ti į pa­sus sve­ti­mas rai­des, mes pa­sa­kė­me, nie­ko to­kio, su­gy­ven­ki­me su len­kais drau­giš­kai;

Kai sos­ti­nės me­ras ėmė ka­bi­nė­ti gat­vių pa­va­di­ni­mus už­sie­nio kal­ba, mes sa­kė­me nie­ko to­kio, tai tik ke­lios len­te­lės;

Kai Vil­niaus uni­ver­si­te­te su­men­kin­tos ir pa­kiš­tos po ki­tais var­dais li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ros, ir­gi sa­kė­me nie­ko to­kio, vis tiek jos kaž­kur yra;

Kai švie­ti­mo mi­nist­rės įsa­ky­mu iš vals­ty­bi­nio lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no bu­vo iš­brauk­ta lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra (ta­po ne­bep­ri­va­lo­ma), pa­kar­to­jo­me nie­ko to­kio, nie­ko to­kio;

Kai Sei­me iš­plau­kė siū­ly­mas ati­tin­ka­moms sa­vi­val­dy­bėms leis­ti dvi­kal­bys­tę, pa­sa­kė­me, nie­ko to­kio, juk to­kių sa­vi­val­dy­bių ma­žu­ma;

Nie­ko to­kio, kad Vy­riau­sy­bė­je jau pa­reng­tas pro­jek­tas su­plak­ti ir Lie­tu­vių kal­bos, Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos, Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­tus, Lie­tu­vos kul­tū­ros ty­ri­mų bei Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­rą į hu­ma­ni­ta­ri­nių ty­ri­mų cent­rą?

Li­tua­nis­ti­kos stip­ri­ni­mo są­jū­džio ini­cia­to­rius kal­bi­nin­kas dr. Ar­tū­ras JU­DŽEN­TIS sa­ko: trauk­tis ne­bė­ra kur.

- Kuo ypa­tin­gas ši­tas lai­kas?

- Bau­gus lai­kas. Sa­ky­čiau, per­mai­nų la­bai daug, jų ir lau­kia­ma, ir bi­jo­ma. Daug nu­si­vy­lu­sių, įsi­bai­mi­nu­sių žmo­nių, daug pra­ra­du­sių vil­tį, už­si­da­riu­sių, pa­si­trau­ku­sių iš vie­šo­jo gy­ve­ni­mo, daug pik­tų ant vi­so pa­sau­lio, bet kartu yra ir tam tik­ro vers­lo op­ti­miz­mo ir juo pa­rem­to ti­kė­ji­mo atei­ti­mi. Toks prieš­prie­šų lai­kas. Žmo­nių bei ver­ty­bių prieš­prie­šos lai­kas.

- Ko­dėl sa­ko­te „trauk­tis ne­bė­ra kur“?

- Li­tua­nis­ti­ka kaip moks­las sau­go, stip­ri­na lie­tu­vių tau­tą, pa­de­da at­skleis­ti lie­tu­vy­bės es­mę ir pa­sa­ko, kas mes to­kie. Is­to­ri­jos, tau­to­sa­kos, kal­bos ty­ri­mai iš­gry­ni­na, kas per šimt­me­čius kaup­to­je tau­to­sa­ko­je, kal­bo­je, liau­dies kul­tū­ro­je yra už­ko­duo­ta, ko mes gal­būt ne­be­jau­čia­me, ne­be­sup­ran­ta­me, ką esa­me pri­mir­šę, ir suak­tua­li­nę vėl grą­ži­na mums į šian­die­ną.

Li­tua­nis­ti­kos moks­lai yra svar­būs bet ku­riuo me­tu, nes jie skir­ti tau­tos svei­ka­tai, tau­tos stip­ry­bei, o tau­ta yra vals­ty­bės stei­gė­ja. Jei­gu yra svei­ka ir stip­ri tau­ta, tai stip­ri ir svei­ka es­ti vals­ty­bė. Šiuo me­tu Eu­ro­pos Są­jun­ga iš­gy­ve­na di­de­lę kri­zę, ku­rio­je ryš­kė­ja jai pri­klau­san­čių vals­ty­bių skai­dy­ma­sis, ke­lian­tis pa­si­rin­ki­mo klau­si­mą. Kur link su­ks Lie­tu­va, prie ko dė­sis: prie fe­de­ra­lis­ti­nių idė­jų ša­li­nin­kės Va­ka­rų Eu­ro­pos ar vals­ty­bių sa­va­ran­kiš­ku­mą gi­nan­čios Cent­ri­nės Eu­ro­pos.

Klau­si­mas juo la­biau ašt­rus, nes Lie­tu­vo­je vals­ty­bės ly­giu nei ke­lia­mi, nei spren­džia­mi tau­ti­nės ta­pa­ty­bės, sa­vi­mo­nės, tau­tos kul­tū­ros, pa­ga­liau tau­ti­nės vals­ty­bės atei­ties klau­si­mai. Mū­sų po­li­ti­kai jų be­veik ne­ke­lia ir ne­svars­to.

- Jie ven­gia žo­džio „tau­ta“...

- Bū­tent. Da­bar vyks­ta tau­ti­nių jė­gų ir glo­ba­lis­tų, ar­ba nau­jų­jų li­be­ra­lų, ku­rių ideo­lo­gi­ja yra įsi­vy­ra­vu­si Lie­tu­vo­je, žūt­bū­ti­nė ko­va. Sa­ky­čiau, Lie­tu­va yra ta­pu­si to­kio di­de­lio so­cia­li­nio eks­pe­ri­men­to lau­ku, ku­rio tiks­las – su­kur­ti nau­ją „eu­ro­pie­čio“ ta­pa­ty­bę, o mes be­veik ne­tu­ri­me jo­kių sau­gik­lių. Di­die­ji ideo­lo­gai, be abe­jo, yra ne Lie­tu­vo­je, į Lie­tu­vą per­ke­lia­mos jų idė­jos iš Va­ka­rų, iš Šiau­rės. Ban­do­ma (kaip gen­de­riz­mo idė­jų at­ve­ju) jas bruk­te bruk­ti per dar­že­lius, pra­džios mo­kyk­las, tė­vų neat­sik­lau­sus, va­di­na­si, neat­sik­lau­sus vi­suo­me­nės, neat­sik­lau­sus tau­tos.

Ir li­tua­nis­ti­ka yra žlug­do­ma pla­nin­gai, ne­di­de­liais žings­ne­liais, maž­daug nuo 2008 me­tų. Ma­ny­čiau, kad tai ir­gi yra su­dė­ti­nio pla­no su­kur­ti „nau­ją­jį eu­ro­pie­tį“ da­lis. Lie­tu­va tam­pa tar­si ban­dy­mų po­li­go­nu, ne­tgi jo avan­gar­du. Kaip tik to­dėl, kad mū­sų vals­ty­bė yra nu­si­lpu­si, o tau­ta nu­krau­ja­vu­si. Tuo yra nau­do­ja­ma­si, tam ski­ria­mos di­de­lės lė­šos, ku­rio­mis su­si­gun­do mū­sų po­li­ti­kai, siun­čia­mi įvai­rūs pa­ta­rė­jai, stei­gia­mos vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, – to­kiais ir pa­na­šiais bū­dais ban­do­ma už­val­dy­ti vals­ty­bę.

- Ra­si, ji jau už­val­dy­ta iš vi­daus...

- Pas­ta­rai­siais me­tais ypač iš­ryš­kė­jo spau­di­mas Vy­riau­sy­bės lyg­me­niu. Spren­džiant iš prii­ma­mų spren­di­mų ga­li­ma teig­ti, kad Lie­tu­vo­je vyk­do­ma jau ne­be lie­tu­vių tau­tos, o Eu­ro­pos neo­li­be­ra­lų va­lia: prii­ma­mi spren­di­mai, lei­džian­tys abi­tū­ros eg­za­mi­nuo­se ne­be­si­rem­ti lie­tu­vių au­to­riais, siū­lo­ma su­lie­ti li­tua­nis­ti­kos ins­ti­tu­tus, pa­žei­di­nė­ja­mas lie­tu­vių kal­bos sta­tu­sas (kai ku­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se jau ga­li­ma kreip­tis ir gau­ti at­sa­ky­mą ne tik vals­ty­bi­ne kal­ba)... Vi­sa tai su­si­de­da į vie­ną pa­veiks­lą ir ro­dy­te ro­do, kad Lie­tu­vo­je pla­nin­gai vyk­do­mas so­cia­li­nis (ir po­li­ti­nis) eks­pe­ri­men­tas.

- Val­di­nin­kai gi­na­si, jog pa­keis­ta lie­tu­vių eg­za­mi­no tvar­ka ne­va plės moks­lei­vių aki­ra­tį, kad su­jun­giant ins­ti­tu­tus, be ki­ta ko, bus spren­džia­mi... „tau­tos ta­pa­ty­bės ir iden­ti­te­to plė­to­ji­mo“ už­da­vi­niai...

- Svei­ku pro­tu su­vok­ti to neį­ma­no­ma. Ma­ny­čiau, kad tai tie­sio­gi­nis kaž­ko­kios eu­ro­pi­nės di­rek­ty­vos ver­ti­nys, vie­nas iš tų, ku­riais va­do­vau­ja­si mū­sų mi­nis­te­ri­ja ir ki­tos ins­ti­tu­ci­jos, ir ku­rių for­mu­luo­čių jie nė pa­tys ge­rai ne­sup­ran­ta. O ko ver­tas ter­mi­nas „glo­ba­li Lie­tu­va“?! Ar kur nors te­ko gir­dė­ti apie glo­ba­lią Ai­ri­ją, glo­ba­lią Len­ki­ją ar Ang­li­ją?..

- Ta­čiau bū­ki­me bied­ni, bet tei­sin­gi. Žiau­riau­sia yra tai, kad pa­tys li­tua­nis­tai, re­gis, ne itin iš­gy­ve­na, ma­ty­da­mi ši­tuos li­tua­nis­ti­kos žlug­dy­mo ženk­lus. Kaip paaiš­kin­ti to­kią li­tua­nis­tų iš­da­vys­tę?

- Ko­dėl taip at­si­ti­ko, nė­ra leng­va pa­sa­ky­ti, nes vis­kas vy­ko lė­tai, pa­leng­vė­le. Vi­sų pir­ma tur­būt tu­rė­tu­me pri­si­min­ti, kad at­ga­vus Nep­rik­lau­so­my­bę, įvy­ko vi­suo­me­nės per­si­skirs­ty­mas, iš­si­sluoks­nia­vi­mas ir in­te­li­gen­tų vaid­muo vi­suo­me­nė­je bu­vo nu­ver­tin­tas. Bu­vo ne­sup­ras­ta, kad tau­tai rei­kia ved­lių, mo­ra­lės mo­ky­to­jų ir au­to­ri­te­tų. Be to, moks­li­nin­kų, dės­ty­to­jų, mo­ky­to­jų dar­bas Lie­tu­vo­je bu­vo ir iki šiol yra ne­tei­sin­gai, ne­pro­por­cin­gai at­ly­gi­na­mas. Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je yra tam tik­ra at­ly­gi­ni­mų koe­fi­cien­tų sis­te­ma, pa­gal ku­rią moks­li­nin­ko pa­rei­gy­bė pri­ly­gi­na­ma, tar­kim, in­ži­nie­riaus ar tam tik­ro vals­ty­bės tar­nau­to­jo dar­bui ir jie vi­si gau­na tai ka­te­go­ri­jai bū­din­gus at­ly­gi­ni­mus. Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je net ne­bu­vo ban­do­ma ieš­ko­ti tei­sin­gos ap­mo­kė­ji­mo sis­te­mos, moks­li­nin­kai bu­vo pri­vers­ti im­tis ke­lių dar­bų. Šian­dien ver­ti­nant ins­ti­tu­tus tar­si prie­kaiš­tau­ja­ma, kad ne­ma­ža da­lis dar­buo­to­jų dar dir­ba ir ki­tą dar­bą. Bet jie bu­vo pri­vers­ti to grieb­tis, nes iš jų at­ly­gi­ni­mų bu­vo neį­ma­no­ma iš­lai­ky­ti šei­mos. Ši­taip bė­gio­da­mi iš vie­tos į vie­tą, jie, ži­no­ma, tam­pa ama­ti­nin­kais ir pa­me­ta iš gal­vos (tai dau­giau bū­din­ga ma­no kar­tos žmo­nėms) svar­biau­sią da­ly­ką – kad dar­bas tu­ri bū­ti pra­smin­gas...

- ...užuo­t tar­na­vęs pe­nin­čiai ran­kai?..

- Iš tie­sų ra­do­si tuš­čio pro­jek­ti­nio dar­bo tik dėl pi­ni­gų. Ne­ma­ža yra to­kių, sa­ky­čiau, šiukš­lių, kai per­ra­šo­ma tai, kas jau bu­vo anks­čiau pa­ra­šy­ta, kai ką pa­kei­čiant, pri­tai­kant ir pa­na­šiai. Taip žmo­gus po tru­pu­tį įsi­su­ka į tam tik­rą ra­tą, iš ku­rio sun­ku išei­ti be ko­kio nors po­stū­mio, ko­kios nors ne­sėk­mės, kad pa­ma­ty­tum iš ša­lies, į ką esi pa­vir­tęs ar­ba pa­vers­tas. Ma­ny­čiau, kad sis­te­ma, t. y. vals­ty­bės apa­ra­tas, bent iš da­lies yra ty­čia nu­sta­tęs to­kią ne­ly­gy­bę ir nė ne­ban­do es­min­gai jos keis­ti.

- Koks tiks­las tai da­ry­ti ty­čia?

- Tiks­las toks ir yra – pa­vers­ti žmo­nes, ku­rie ge­ba mąs­ty­ti Tau­tos ka­te­go­ri­jo­mis, nuo val­džios pri­klau­so­mais sraig­te­liais...

-... kad ry­tą va­ka­rą rū­pin­tų­si fi­zi­niu iš­gy­ve­ni­mu?

- Dau­giau nie­kuo – tik iš­gy­ve­ni­mu. Gal va­din­ti tai in­te­li­gen­ti­jos ge­no­ci­du bū­tų per stip­ru, ta­čiau nea­be­jo­ti­nai tai yra jos nai­ki­ni­mas, at­sky­ri­mas nuo tau­tos.

- Už­tat taip skau­džiai jun­ta­me au­to­ri­te­tų sty­gių.

- Jų vis ma­žiau. Vy­res­ni po tru­pu­tė­lį išei­na, o iš jau­nes­nės kar­tos tik pa­vie­niai stip­rūs žmo­nės ga­li išaug­ti į tau­tos ved­lius. Ir tai su­pran­ta­ma: su­men­ku­si ir su­men­kin­ta vi­sa švie­ti­mo sis­te­ma nuo mo­kyk­los iki uni­ver­si­te­to, nu­si­lpę vi­sa, kas gy­vy­biš­kai svar­bu tau­tos dva­siai pa­lai­ky­ti – Lie­tu­vos is­to­ri­ja, lie­tu­vių kal­ba, li­te­ra­tū­ra, et­no­lo­gi­ja; kul­tū­ros, fi­lo­so­fi­jos ty­ri­mai. Neiš­ven­gia­mų nuo­sto­lių tau­ta pa­tirs ir jun­giant uni­ver­si­te­tus: dau­ge­lis ka­ted­rų nu­krau­juos, jų dės­ty­to­jai ir moks­li­nin­kai iš­si­sklai­dys. Jun­giant li­tua­nis­ti­kos ins­ti­tu­tus sie­kia­ma to pa­ties – su­si­lpnin­ti li­tua­nis­ti­ką.

- Li­tua­nis­ti­kos stip­ri­ni­mo są­jū­dis bu­vo įkur­tas ko­vo pra­džio­je. Kas jus įkvė­pė šiai ne­dė­kin­gai veik­lai?

- Įk­vė­pi­mas čia nie­kuo dė­tas. To imuo­si iš rei­ka­lo, iš bė­dos, nes gal­būt anks­čiau už ki­tus pa­ma­čiau, kas vyks­ta ap­lin­kui, ir ge­riau ne­gu ki­ti su­vo­kiu bū­ti­ny­bę ši­tai sa­vi­va­lei pa­si­prie­šin­ti. Jei jos ar­ti­miau­siu me­tu ne­sus­tab­dy­si­me, bus pa­da­ry­ta sun­kiai ati­tai­so­ma ža­la tau­tos kul­tū­rai ir moks­lui, ku­riuos at­kū­ri­nė­ti ga­li tek­ti de­šimt­me­čiais. Bū­tent da­bar yra tas lū­žio me­tas, kai rei­kia telk­tis iš pa­sku­ti­nių jė­gų, ir ne tik li­tua­nis­tams, bet įvai­rių pro­fe­si­jų, įvai­raus am­žiaus, įvai­riau­sio so­cia­li­nio sta­tu­so žmo­nėms. Stip­rin­ti tau­tos kul­tū­rą reiš­kia stip­rin­ti pa­čią Tau­tą. Vi­so­mis iš­ga­lė­mis dar kar­tą ban­dant pa­kil­ti.

Sta­sio Žum­bio nuo­tr.

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­tį „Res­pub­li­ka“