Rašytojo talentą išlaisvino čiulbantis žmogus

Ra­šy­to­jo ta­len­tą iš­lais­vi­no čiul­ban­tis žmo­gus

„Pieš­ti pra­dė­jau la­bai anks­ti, o ra­šy­ti la­bai vė­lai“, – sa­ko gra­fi­kas, kny­gų iliust­ruotojas, ra­šy­to­jas Kęs­tu­tis Kas­pa­ra­vi­čius. Ne vie­ną tarp­tau­ti­nį ap­do­va­no­ji­mą pel­nęs iliust­ruotojas ra­šy­ti pra­dė­jo at­si­tik­ti­nai, o pir­mo­sios jo kny­gos bu­vo iš­leis­tos Tai­va­ne ki­nų kal­ba. Kū­rė­jas sa­ko, kad vai­kų li­te­ra­tū­ra iš­gy­ve­na pa­ki­li­mą, ne­si­bai­mi­na nau­jų tech­no­lo­gi­jų ir ti­ki, kad po­pie­ri­nė kny­ga nie­kur ne­dings, nes ji tu­ri ma­gi­jos.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Lai­min­gi at­si­tik­ti­nu­mai

Su K. Kas­pa­ra­vi­čiu­mi kal­bė­jo­mės Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos „Šal­ti­nė­lis“ fi­lia­le, kur ji su­si­ti­ko su skai­ty­to­jais.

Kū­rė­jas yra iliust­ra­vęs per še­šias­de­šimt kny­gų, pa­ra­šęs ir iliust­ra­vęs sep­ty­nio­li­ka. Kny­gos „Kvai­los is­to­ri­jos“, „So­di­ni­n­kas Flo­ren­ci­jus“, „Kiš­kis Mor­kus Di­dy­sis“, „Sap­nų Ka­ty­tė“ bu­vo pri­pa­žin­tos ge­riau­sio­mis me­tų kny­go­mis.

Au­to­rius ne kar­tą įver­tin­tas so­li­džiais tarp­tau­ti­niais ap­do­va­no­ji­mais, bu­vo no­mi­nuo­tas pres­ti­ži­nėms Han­so Kris­tia­no An­der­se­no, Ast­ri­dos Lindg­ren pre­mi­joms.

„Ką tik ga­vau links­miau­sią ap­do­va­no­ji­mą. Prieš mė­ne­sį kny­ga „So­di­nin­kas Flo­ren­ci­jus“ bu­vo iš­leis­ta Vo­kie­ti­jo­je. Lei­dė­jas švie­žu­tė­lę kny­gą nu­siun­tė į so­do kny­gų kon­kur­są. Kny­ga vai­kiš­kų kny­gų no­mi­na­ci­jo­je lai­mė­jo ant­rą­ją vie­tą. Rin­ko ne li­te­ra­tų, dai­li­nin­kų, o so­di­nin­kų žiu­ri! Nus­te­bau, kas tą kny­gą skai­tė, tur­būt ir­gi nu­stebs, nes pa­skai­tęs grei­čiau su­ži­no­si, ne kaip so­dą užau­gin­ti, o kaip jį su­nai­kin­ti“, – juo­kė­si K. Kas­pa­ra­vi­čius.

Links­mų at­si­tik­ti­nu­mų dai­li­nin­ko ir ra­šy­to­jo biog­ra­fi­jo­je – ne vie­nas.

Pieš­ti pra­dė­jo maž­daug 5-erių. Tuo me­tu gy­ve­no se­na­me, ap­griu­vu­sia­me Vla­dis­la­vos dva­re.

„Dva­re ne­bu­vo kriš­to­li­nių sie­ty­nų, mar­mu­ri­nių ko­lo­nų. Ne­bu­vo nei sto­go, nei lan­gų, nei du­rų, tik sie­nos. Iki man gims­tant at­si­kraus­tė ma­ma ir tė­tis – juos pa­sky­rė, kad įkur­tų pra­di­nę mo­kyk­lė­lę. Abu tė­vai bu­vo mo­ky­to­jai.“

Kai K. Kas­pa­ra­vi­čius gi­mė, mo­kyk­la jau vei­kė. Mo­kyk­lo­je mo­kė­si 22–24 vai­kai, bu­vo ke­tu­rios kla­sės. Vie­no­je kla­sė­je vie­nu me­tu tė­tis mo­kė pir­mo­kus ir tre­čio­kus, o ki­to­je ma­ma – ant­ro­kus ir ket­vir­to­kus. Vy­res­nie­ji K. Kas­pa­ra­vi­čiaus bro­liai ei­da­vo į pir­mą kla­sę pas tė­tį, į ant­rą – pas ma­mą, į tre­čią – pas tė­tį, į ket­vir­tą – vėl pas ma­mą.

K. Kas­pa­ra­vi­čius bai­gė tik pir­mą kla­sę – pas tė­tį. Ma­ma su­gal­vo­jo, kad sū­nus tu­ri tap­ti dai­ni­nin­ku. Sep­ty­ne­rių iš­vy­ko į Vil­nių, iš­lai­kė sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus į M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą. „Nus­te­bau ir nu­si­mi­niau, kad tu­riu klau­są.“ De­šimt me­tų mo­kė­si mu­zi­kos. Pieš­ti lai­ko be­veik ne­li­ko.

K. Kas­pa­ra­vi­čius mo­kė­si cho­ro di­ri­ga­vi­mo. Pri­si­me­na, kad paau­gus te­ko di­ri­guo­ti cho­rui. „Cho­ras di­de­lis, o aš bu­vau ne­drą­sus. Kai at­si­sto­da­vau prieš cho­rą, iš bai­mės pra­dė­da­vo dre­bė­ti ko­jos, pa­mirš­da­vau vis­ką, ką esu iš­mo­kęs. Cho­ris­tai iš ma­nęs juok­da­vo­si, nie­ko ge­ro iš di­ri­ga­vi­mo nei­šei­da­vo. Baig­da­mas mo­kyk­lą gal­vo­jau: di­ri­gen­tu ne­bū­siu.“

Vy­res­nis K. Kas­pa­ra­vi­čiaus bro­lis jau mo­kė­si Dai­lės aka­de­mi­jo­je, jis ir pa­ta­rė bū­ti dai­li­nin­ku.

Bai­gęs stu­di­jas, K. Kas­pa­ra­vi­čius iš kar­to pra­dė­jo iliust­ruo­ti kny­gas. Tarp pir­mų­jų iliust­ruo­tų kny­gų – Aloy­zo Kaž­dai­lio „Ko ver­kė plekš­ny­tė“, Ja­ni­nos De­gu­ty­tės „Nau­jie­ji me­tai“, Os­ka­ro Mi­la­šiaus „Lie­tu­viš­kos pa­sa­kos“.

Vė­liau pra­dė­jo dirb­ti su ki­tų ša­lių iliust­ruo­to­jais, se­kė­si ge­rai, o ra­šy­ti kny­gas – nė min­tis į gal­vą nea­tė­jo.

„Man mo­kyk­lo­je ne itin se­kė­si, lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja pa­ta­rė: ge­riau tu nie­ko ne­ra­šyk. La­bai pra­stai pa­ra­šiau ra­ši­nį abi­tū­ros eg­za­mi­nui. Da­bar­ti­nė­mis aki­mis žiū­rint, ne­bu­vo jis toks pra­stas. Jis bu­vo ne į te­mą. To­kios is­to­ri­jos, ko­kias aš da­bar pa­na­šiai ra­šau. La­bai nea­ti­ti­ko to, ką rei­kė­jo pa­ra­šy­ti: pri­fan­ta­za­vau, pri­skie­džiau.“

Ra­šy­ti kny­gas K. Kas­pa­ra­vi­čius pra­dė­jo at­si­tik­ti­nai. Maž­daug prieš 15 me­tų lei­dyk­los iš Tai­va­no va­do­vas po stip­raus že­mės dre­bė­ji­mo su­ma­nė iš­leis­ti lab­da­rai skir­tą kny­ge­lę nu­ken­tė­ju­siems vai­kams pa­rem­ti. Suk­vie­tė įvai­rių ša­lių dai­li­nin­kus, pa­pra­šė nu­pieš­ti po vie­ną iliust­ra­ci­ją, o prie iliust­ra­ci­jos pa­ra­šy­ti po ne­di­de­lę is­to­ri­ją.

Taip at­si­ra­do pir­mo­ji is­to­ri­ja. Jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kaip di­džiu­liai paukš­čiai įsi­gi­jo čiul­ban­tį žmo­gų. Paukš­čiai ste­bė­jo­si, ko­dėl už­da­ry­tas nar­ve­ly­je žmo­gus liūd­nas, ne­čiul­ba. Ga­liau­siai su­si­vo­kė, kad žmo­gus čiul­ba tik lais­vė­je.

Po pir­mo­sios is­to­ri­jos at­skrie­jo laiš­kas iš Tai­va­no: „Ta­vo is­to­ri­ja pa­si­ro­dė la­bai juo­kin­ga, gal tu­ri pa­ra­šęs dau­giau?“

„Bu­vau nie­ko ne­pa­ra­šęs. Tą die­ną bu­vau links­mai nu­si­tei­kęs, net pa­ts ne­ži­nau, ko­dėl, paė­miau ir at­sa­kiau, kad tu­riu šiek tiek is­to­ri­jų. Ne­la­bai su­pra­tau, ko­dėl pa­klau­sė. Jau ki­tą die­ną ga­vau laiš­ką: la­bai ge­rai, kaip tik ru­de­nį pla­nuo­ja­me nau­ją kny­ge­lę, siųsk mums 36 is­to­ri­jas. Pra­džio­je iš­si­gan­dau, kad bū­siu pri­si­me­la­vęs. Pa­sa­kiau, kad rei­kia lai­ko is­to­ri­joms iš­vers­ti į ang­lų kal­bą. Da­vė mė­ne­sį. Sė­dau ra­šy­ti nuo tos pa­čios die­nos.“

Pir­mo­ji K. Kas­pa­ra­vi­čiaus kny­ga bu­vo pa­ra­šy­ta grei­čiau­siai iš vi­sų vė­les­nių.

„Kil­da­vo vi­so­kių min­čių, bet iliust­ruodamas ki­tų ra­šy­to­jų kny­gas, ne­ga­lė­da­vau jų pa­nau­do­ti. Jei iliust­ruo­ji An­der­se­ną, tu­ri pieš­ti, kas pa­ra­šy­ta. Tų is­to­ri­jų, ko ge­ro, per lai­ką kaž­kur pa­są­mo­nė­je bu­vo pri­si­kau­pę la­bai daug, tik pa­ts ne­ži­no­jau. Kai pri­sė­dau ra­šy­ti, py­lė­si vie­na po ki­tos, per die­ną pa­ra­šy­da­vau vie­ną, dvi, tris.“

Pir­mo­sios trys K. Kas­pa­ra­vi­čiaus kny­gos bu­vo iš­leis­tos Tai­va­ne ki­nų kal­ba.

Ra­šo sau

– Kuo svar­būs ra­šy­to­jo ir jau­nų­jų skai­ty­to­jų su­si­ti­ki­mai?

– Sun­ku iš­var­dy­ti punk­tais, bet tik­rai ži­nai – tai yra ge­rai. Kai bu­vau dai­li­nin­kas, tik sė­dė­jau na­mie ir pai­šiau. Tai tę­sė­si nuo 1983 iki 2008 me­tų. 2008 me­tais pir­mą kar­tą nu­va­žia­vau į Mo­lė­tus – at­si­me­nu ir da­bar.

Di­džio­ji da­lis su­si­ti­ki­mų bū­na kom­bi­nuo­ti: pu­sę lai­ko kal­bu kaip ra­šy­to­jas, o ki­ta da­lis – kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės. Man net pri­trūks­ta lai­ko.

– Vai­kai smalsūs ir reik­lūs klau­si­nė­to­jai. Ar už­duo­da klau­si­mų, nuo ku­rių amą ga­li­ma pra­ras­ti?

– Vie­nas klau­si­mas toks neį­do­mus, o vi­sa­da už­duo­da­mas: kiek man me­tų. Ir daž­niau­siai tai bū­na pa­ts pir­mas klau­si­mas!

Bū­na ir la­bai ne­ti­kė­tų, pa­vyz­džiui: „Kas mums ra­šys pa­sa­kas, kai nu­mir­si?“ Nu­ra­mi­nau, kad tik­rai at­si­ras, kas ra­šo.

– Kny­gas ra­šo­te vai­kams ir jų tė­vams?

– Jei vi­siš­kai at­vi­rai, aš ra­šau sau. Kai ra­šau, ne­la­bai gal­vo­ju apie ad­re­sa­tą, gal­vo­ju, kad man bū­tų įdo­mu. Iš­li­kęs ma­ny­je tas vai­kas.

Nie­ka­da spe­cia­liai ne­pa­tai­kau­ju. Man at­ro­do, vai­kų ra­šy­to­ju tu­ri bū­ti gi­męs. Var­giai pa­si­da­ry­si, jei ne­tu­ri at­si­su­ku­sio gal­vo­je sraig­te­lio.

Kar­tais man kaip prie­kaiš­tą pa­tei­kia, kad bū­na per su­dė­tin­ga vai­kams. Su tuo su­tin­ku. Bet per kny­gą daž­nai vyks­ta bend­ra­vi­mas: kaž­ku­ria­me am­žiu­je vai­kams kny­gas skai­to tė­tis, ma­ma. Vai­kas vie­naip is­to­ri­ją iš­girs­ta, o kas jam skai­to, sau kaž­ką at­ran­da. Kar­tais įpi­nu de­ta­lių, ku­rios gal nė­ra vai­kams, bet vai­kams jos nė neužk­liū­va. O ma­mai ir tė­čiui ras­ti kaž­ką, kas pra­juo­kin­tų, ar įdo­mes­nę min­tį vi­sa­da sma­gu.

– Pir­ma pie­šia­te iliust­ra­ci­jas ar su­ku­ria­te teks­tą?

– Vis­kas tuo pat me­tu. Aš la­bai il­gai tik pai­šiau, be to nie­kaip ne­ga­liu. Iš kar­to dė­lio­ju sce­no­mis, vaiz­de­liais, kaip fil­me. Dar­bo me­tu šo­ki­nė­ju: grįž­tu prie teks­to, pie­šiu, pa­tiks­li­nu.

– Jū­sų kur­tas kny­gas skai­to vai­kai įvai­riau­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se. Yra uni­ver­sa­li kal­ba vai­kams?

– Ma­nau, kad taip. Suau­gu­siems kul­tū­ri­niai da­ly­kai iš­ryš­kė­ja. Esu daug ke­lia­vęs su sa­vo kū­ry­bi­nė­mis dirb­tu­vė­mis, vi­sur su­si­šne­ki, vi­sur klau­so, vi­sur įdo­mu. Bū­na, tem­pe­ra­men­tas ski­ria­si pie­tuo­se, šiau­rė­je, ry­tuo­se. Bet la­bai ma­žai.

Pa­sa­kai įžan­gą, ką da­ry­si, o kai pra­de­di pieš­ti, ne­be­rei­kia nie­ko. Pie­tų Ko­rė­jo­je vy­ku­sio­je pa­sau­li­nė­je EX­PO pa­ro­do­je bu­vo kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės. Lie­tu­vos pa­vil­jo­ne ke­le­tą die­nų pie­šė­me la­bai il­gas ži­ra­fas. Dir­bo ne­di­de­lė lie­tu­vių ko­man­da, mer­gi­nos, mo­kan­čios ko­rė­jie­tiš­kai, man pa­ta­rė: su vai­kais kal­bėk lie­tu­viš­kai.

Kai kal­bi sa­vo kal­ba, ir kū­no kal­ba kal­ba. Kai kal­bi ang­liš­kai, su­si­kaus­tai. Iš­ban­dy­tas da­ly­kas, vi­sa­da su­vei­kia.

– Ar jau tu­ri­te su­ma­ny­mų nau­jai kny­gai?

– Ne­se­niai bai­giau „Dry­žuo­tą is­to­ri­ją“, vis dar neiš­len­du iš sa­vo dry­žuo­tų marš­ki­nių, su ku­riais la­bai drau­ga­vau, kai pai­šiau.

Gal­vo­je yra ke­lios idė­jos, bet nie­ko konk­re­taus.

Vai­kų li­te­ra­tū­ros pa­ki­li­mas

– Kiek svar­bi vai­kų ra­šy­to­jui iš vai­kys­tės at­si­neš­ta pa­tir­tis?

– Ga­li­ma sa­ky­ti, iš ten vis­kas ir atė­jo. Ma­no vai­kys­tė bu­vo la­bai įdo­mi. Nors ji bu­vo apie 1960 me­tus, tai ga­na ny­kūs lai­kai.

O man pa­si­se­kė, kad gy­ve­nau la­bai gra­žio­je vie­to­je, bu­vu­sia­me Vla­dis­la­vos dva­re ne­to­li Aukš­tad­va­rio. Dva­ras bu­vo vi­siš­kai ap­leis­tas, dvy­li­ka me­tų ja­me nie­kas ne­gy­ve­no, ma­no ma­ma ir tė­tis, kai pa­sky­rė įkur­ti pra­di­nę mo­kyk­lą, po tru­pu­tį su­re­mon­ta­vo. Aš ten ir au­gau.

Na, ir kas, kad ap­griu­vęs, bet dva­ras, se­na pa­lė­pė, se­nų sa­vi­nin­kų le­gen­dos. Sa­vi­nin­kai, len­kai, 1940 me­tais, kai užė­jo so­vie­tai, bė­go, net vi­sus daik­tus pa­li­ko.

Bu­vo di­džiu­lis par­kas, se­ni me­džiai, lie­pų, ber­žų alė­jos.

Da­bar nie­ko ne­li­kę, ša­bakš­ty­nas. Prieš ke­le­tą me­tų va­žia­vo­me su te­le­vi­zi­jos lai­da „Ke­lias į na­mus“. Keis­ta: aš aiš­ki­nu, ro­dau, man vis­kas aky­se sto­vi, o jie nie­ko ne­ma­to. Ten da­bar net pra­si­brau­ti sun­ku. Ne­ži­no­tum, ne­ras­tum.

– Vai­kys­tė­je mė­go­te skai­ty­ti?

– Ži­no­ma, tik skai­ty­mo ne­bu­vo tiek, kiek da­bar. Mo­kyk­lo­je tu­rė­jo­me spin­tą stik­li­nė­mis du­re­lė­mis, ga­li­ma sa­ky­ti, ten bu­vo mo­kyk­los bib­lio­te­kė­lė. Vis­ką po ke­lis kar­tus per­skai­čiau.

– Ko­kia kny­ga pir­miau­sia atei­na į gal­vą iš vai­kys­tės?

– En­cik­lo­pe­di­jos. Tu­rė­jo­me sme­to­niš­ką en­cik­lo­pe­di­ją, ne­pri­si­me­nu, kiek to­mų. Bet ji bu­vo pa­slėp­ta pa­lė­pė­je. Lip­da­vo­me ko­pė­čio­mis į pa­lė­pę. Aukš­tai, aukš­tai. Pa­vo­jin­ga bu­vo, bet vis tiek lip­da­vo­me. Ma­ma drau­dė. Ten ir dau­giau kny­gų bu­vo pri­dė­ta, ku­rios apa­čio­je bu­vo ne­pa­gei­dau­ti­nos.

Nuo 7 me­tų at­si­dū­riau Vil­niu­je, M. K. Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lo­je, ten bu­vo di­džiu­lė bib­lio­te­ka. Skai­čiau la­bai daug, kai bu­vau vai­kas, stu­den­tas. Kai pra­dė­jau iliust­ruo­ti kny­gas, pra­dė­jau ma­žai skai­ty­ti. Kai pai­šai, tu­ri kiek­vie­ną kny­gą skai­ty­ti. Pa­vyz­džiui, „Pi­no­kį“ iliust­ra­vau. Kai pai­šiau, man at­ro­do, ko­kį de­šimt kar­tų per­skai­čiau. Vis grįž­ti ir grįž­ti, nie­kam ki­tam lai­ko ne­lie­ka.

– Iš­rink­tas vi­sų lai­kų lie­tu­viš­kų vai­kiš­kų kny­gų šim­tu­kas „Šim­tas kny­gų vai­kams ir Lie­tu­vai“. Ką jūs iš jo iš­skir­tu­mė­te?

– Šim­tas – toks keis­tas da­ly­kas. Rin­ko ne vai­kai, įsi­vaiz­duo­ju, la­bai įvai­raus am­žiaus žmo­nės. Pa­žiū­rė­jau są­ra­šą: gal šiek tiek nos­tal­gi­ja pa­vei­kė. Ma­tau, daug se­nes­nių kny­gų iš įpra­ti­mo su­dė­tos, ku­rios bent man nė­ra pa­čios mė­gsta­miau­sios.

Pas­ku­ti­niu me­tu, man at­ro­do, vai­kų li­te­ra­tū­ra iš­gy­ve­na pa­ki­li­mą. Jis pra­si­dė­jo se­niau: Bi­ru­tė Ži­ly­tė, Al­gir­das Ste­po­na­vi­čius, mū­sų gar­siau­sias di­džiau­sius pri­zus nu­sky­nęs Sta­sys Eid­ri­ge­vi­čus... At­ro­dė iš lė­to, iš lė­to, o da­bar ne­spė­ju fik­suo­ti, kiek iliust­ruo­to­jai lai­mi pri­zų!

Anks­čiau Bo­lo­ni­jo­je kny­gų mu­gė­je bu­vau aš vie­nas, nie­kas ne­siųs­da­vo dar­bų. Kvies­da­vau: ko jūs lau­kia­te, ne­svar­bu, vie­ną kar­tą ne­pa­si­seks, ki­tą kar­tą pa­si­seks! Ban­dyk ir ant­rą, ir tre­čią, de­šim­tą!

Ne­bes­pė­ju skai­čiuo­ti, į ko­kias kal­bas kny­gos da­bar ver­čia­mos: ko­rė­jie­čių, ang­lų vie­na po ki­tos lei­džia­mos.

– Kas lė­mė grįž­tan­tį dė­me­sį vai­kiš­koms kny­goms?

– Man at­ro­do, jau­nam me­ni­nin­kui iliust­ruo­to­jo spe­cia­ly­bė yra vie­na įdo­miau­sių sri­čių. Ga­li iš­lie­ti sa­vo fan­ta­zi­ją, pa­ts ra­šy­ti teks­tus, ką dau­gu­ma da­bar da­ro. Ne tik pas mus, bet ir pa­sau­ly­je. Kny­gos kaip ko­kie paukš­čiai po vi­są pa­sau­lį iš­si­sklai­do. Per jas pa­žįs­ti žmo­nes, ki­tas ša­lis.

– O ar skai­ty­to­jų ne­trūks­ta, vis sa­ko­ma, kad vai­kai ne­bes­kai­to, neiš­len­da iš kom­piu­te­rio?

– Vi­siš­kai ne­dra­ma­ti­zuo­ju nau­jų tech­no­lo­gi­jų ir ne­kei­kiu. Aš pa­ts jas la­bai mėgs­tu. Jos ne­truk­do, o pa­de­da.

Nie­kur kny­ga ne­dings. Prieš ko­kius še­še­rius me­tus vi­si bu­vo per­si­gan­dę elekt­ro­ni­nių kny­gų. Po­pu­lia­ru­mas šok­te­lė­jo, pa­skui pra­dė­jo ne­tgi kris­ti, da­bar sta­bi­li­za­vo­si: at­si­rie­kė sa­vo rie­ku­tę ir, ma­nau, sta­bi­liai lai­ky­sis. Plan­še­tė ge­rai, bet vis tiek ne tas. Ne tik man, bet ir vai­kams.

– Kny­ga tu­ri sa­vo ma­gi­jos?

– Taip. Ir vi­sa­da tu­rės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Vi­siš­kai ne­dra­ma­ti­zuo­ju nau­jų tech­no­lo­gi­jų ir ne­kei­kiu, – sa­ko Kęs­tu­tis Kas­pa­ra­vi­čius. – Nie­kur kny­ga ne­dings.“

„Jei vi­siš­kai at­vi­rai, aš ra­šau sau. Kai ra­šau, ne­la­bai gal­vo­ju apie ad­re­sa­tą, gal­vo­ju, kad man bū­tų įdo­mu. Iš­li­kęs ma­ny­je tas vai­kas, nie­kur ne­din­gęs“, – sa­ko Kęs­tu­tis Kas­pa­ra­vi­čius.