Kitas etapas – apibėgti Žemės rutulį

Ki­tas eta­pas – api­bėg­ti Že­mės ru­tu­lį

8 tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų per 100 die­nų – ne ri­ba. Tai tik žings­nis link pa­grin­di­nės sva­jo­nės – bė­gi­mo ap­link Že­mės ru­tu­lį. Apie tai Šiau­liuo­se su­si­ti­ki­muo­se su ug­nia­ge­siais, spor­ti­nin­kais ir moks­lei­viais pa­sa­ko­jo vil­nie­tis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas, ult­ra­ma­ra­to­ni­nin­kas, Lie­tu­vos 100-me­čio pro­ga iš Da­ka­ro nu­bė­gęs iki Vil­niaus, Ai­das Ar­dzi­jaus­kas.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Link sva­jo­nės

A. Ar­dzi­jaus­kas marš­ru­tą Dakaras–Vilnius pra­dė­jo dė­lio­ti prieš ket­ve­rius me­tus, o prieš dve­jus pra­dė­jo nuo­sek­liai jam ruoš­tis. Pas­ky­rė jį Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo šmit­me­čiui ir už­si­brė­žė grįž­ti į Vil­nių iki Va­sa­rio 16-osios.

Vi­si bė­gi­mai iki tol bu­vo pa­si­ruo­ši­mas šiam, o šis bu­vo žings­nis ruo­šian­tis įgy­ven­din­ti di­džią­ją sva­jo­nę – api­bėg­ti Že­mės ru­tu­lį.

„Kai sa­kiau, kad šis bė­gi­mas yra tre­ni­ruo­tė, la­bai sun­ku bu­vo su­ras­ti rė­mė­jų, nie­kas ne­žiū­rė­jo rim­tai“, – šyp­te­li A. Ar­dzi­jaus­kas.

Kol kas bė­gi­kas neatsk­lei­džia, ka­da lei­sis ap­link pa­sau­lį, tik pra­si­ta­ria, kad bėgs me­tus per pen­kis že­my­nus dau­giau nei 27 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų.

Kaip su­si­dė­lio­jo 8 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų marš­ru­tas Dakaras–Vilnius?

„Su­dė­jau du skai­čius ir išė­jo 8 tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų (tiek yra nuo Se­ne­ga­lo sos­ti­nės Da­ka­ro iki Vil­niaus). Prieš tre­jus me­tus bė­gau ap­link Bal­ti­jos jū­rą, ten išė­jo 3 tūks­tan­čiai su tru­pu­čiu ki­lo­met­rų. Prieš dve­jus me­tus bė­gau Ame­ri­ko­je, ten išė­jo 5 tūks­tan­čiai ki­lo­met­rų. Nors lo­gi­ka sa­ko, kad ne­ga­li­ma taip di­din­ti at­stu­mų, bet...“ – pa­sa­ko­ja A. Ar­dzi­jaus­kas.

Ži­no­da­mas, kad lau­kia ne­trum­pa ke­lio­nė, ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas už 2017 me­tus „su­si­tau­pė“ 45 die­nas ato­sto­gų, dar 45 die­nų pa­pra­šė už 2018 me­tus, ta­čiau bu­vo rei­ka­lin­gas re­zer­vas bent 10 die­nų. Tiek ug­nia­ge­siui val­džia ne­no­rė­jo su­teik­ti. Tik po to, kai A. Ar­dzi­jaus­kas sėk­min­gai po 102 su pu­se die­nos fi­ni­ša­vo Vil­niu­je, bu­vo pa­si­ra­šy­tas lei­di­mas su­teik­ti bė­gi­kui pa­pil­do­mų ato­sto­gų.

Marš­ru­tas nuo pra­di­nio sky­rė­si dau­giau kaip 10 pro­cen­tų. Dau­giau­siai nu­kry­pi­mų nuo už­si­brėž­to ke­lio at­si­ra­do Al­pė­se dėl oro są­ly­gų (kai kur gau­siai sni­go).

„Vis­ką idea­liai su­pla­nuo­ti sun­ku. Vie­naip marš­ru­tas at­ro­do, kai sė­di prie kom­piu­te­rio, ir vi­siš­kai ki­taip, kai at­vyks­ti į vie­tą“, – sa­ko ke­liau­to­jas.

Ap­sis­kai­čiuo­ta bu­vo pla­nuo­jant ke­lio­nės iš­lai­das.

„Kai ren­giau žy­gio pri­sta­ty­mą rė­mė­jams, ten bu­vo to­kia ei­lu­tė „Ky­šiai“. Vi­si la­bai juo­kė­si. Mes ky­šiams iš­lei­do­me be­veik 3 tūks­tan­čius eu­rų, o rem­da­mie­si ki­tų ke­liau­to­jų pa­tir­ti­mi bu­vo­me su­pla­na­vę per­pus ma­žiau ir įlė­kė­me į mi­nu­są. Kas ke­liau­si­te į Af­ri­ką, tu­rė­ki­te ome­ny­je. Af­ri­ko­je vie­nas sie­nos kir­ti­mas – 500 eu­rų. Mū­sų au­to­mo­bi­lis kir­to tris sie­nas į prie­kį ir tiek pat at­gal“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si ke­liau­to­jas.

Au­to­mo­bi­lis, ku­ris tu­rė­jo ly­dė­ti A. Ar­dzi­jaus­ką, pir­mą kar­tą bu­vo su­stab­dy­tas prie Ma­ro­ko sie­nos. Mui­ti­nin­kai nu­spren­dė, kad au­to­mo­bi­lis vog­tas, už­da­rė jį į aikš­te­lę, o vai­ruo­to­jui pa­reiš­kė, kad teks vyk­ti į teis­mo po­sė­dį už 300 ki­lo­met­rų. Su­gaiš­tos bran­gios 6 die­nos, ga­liau­siai iš­si­pirk­ta ky­šiu. Ki­ta­me pa­sie­ny­je is­to­ri­ja kar­to­jo­si, tą­kart grei­čiau vis­ką pa­vy­ko iš­spręs­ti. Vis­gi au­to­mo­bi­lis ne­spė­jo at­vyk­ti į star­to vie­tą ir A. Ar­dzi­jaus­kui kar­tu su ly­din­čiu žmo­gu­mi te­ko sam­dy­ti au­to­mo­bi­lį su vai­ruo­to­ju Se­ne­ga­le. Pa­ra – 75 eu­rai.

Ke­lio­nės pra­džio­je A. Ar­dzi­jaus­ką ly­dė­jo du žmo­nės, vė­liau – vie­nas. Jie pirk­da­vo ir ga­min­da­vo mais­tą, tik­rin­da­vo marš­ru­tą, ar prie­ky­je ke­liai neuž­da­ry­ti, ar nei­šei­na į greit­ke­lį (juo­se bėg­ti ne­ga­li­ma), pa­rink­da­vo nak­vy­nės vie­tą, rū­pin­da­vo­si ki­tais bū­ti­nais da­ly­kais, fo­tog­ra­fuo­da­vo, fil­muo­da­vo bė­gi­ką ir kel­da­vo in­for­ma­ci­ją į in­ter­ne­tą. Kiek­vie­ną die­ną bė­gi­kas te­le­fo­nu ar in­ter­ne­tu pa­lai­ky­da­vo ry­šį su šei­ma.

Daž­niau­siai ke­liau­to­jai mie­go­da­vo pa­la­pi­nė­se. Šiai ke­lio­nei są­mo­nin­gai ne­si­rin­ko na­me­lio ant ra­tų, nes jis di­de­lis, ne vi­sais ke­liais to­kiam trans­por­tui lei­džia­ma va­žiuo­ti, tai bū­tų su­kė­lę daug ne­pa­to­gu­mų.

Į ke­lio­nę A. Ar­dzi­jaus­kas bu­vo pa­siė­męs 12 po­rų ba­tų įvai­rioms oro są­ly­goms ir skir­tin­goms ke­lio dan­goms. Vi­siš­kai su­ne­šio­jo 6 po­ras. Su­dė­vė­tus ba­tus atei­ty­je ža­da eks­po­nuo­ti.

Kiek­vie­nas bė­gi­mas – at­sa­ky­mas

„Kai apie 2000 me­tus pa­sa­kiau, kad no­riu api­bėg­ti apie Že­mės ru­tu­lį, nuo ta­da vis­kas ir pra­si­dė­jo. Nuo­sek­liai tre­ni­ra­vau­si, rin­kau­si var­žy­bas. Praei­tais me­tais da­ly­va­vau 6 pa­rų bė­gi­me. Tiks­las bu­vo – nu­bėg­ti 800 ki­lo­met­rų ir su­si­tik­ti su da­nu, ku­ris du­kart api­bė­gęs ap­link Že­mės ru­tu­lį. Užė­miau ket­vir­tąją vie­tą ir per tas 6 pa­ras su­si­rin­kau in­for­ma­ci­ją, ku­ri man bu­vo la­biau­siai rei­ka­lin­ga“, – apie var­žy­bų tiks­lus sako ke­liau­to­jas.

Prieš dve­jus me­tus du­kart su­da­ly­va­vo 6 pa­rų bė­gi­me, kar­tą – 8 pa­rų ir kar­tą – 10 pa­rų bė­gi­muo­se. Lai­mė­jo dvi pir­mąsias vie­tas ir du kar­tus bu­vo ket­vir­tas.

Kiek­vie­nas iš šių bė­gi­mų, taip pat bė­gi­mai ap­link Lie­tu­vą ir Bal­ti­jos jū­rą, pa­sak bė­gi­ko, at­sa­kė į la­biau­siai rū­pi­mus klau­si­mus: kaip reng­tis, kuo ir kaip mai­tin­tis, ko­kius rau­me­nis stip­rin­ti, kaip pa­si­rū­pin­ti svei­ka­ta, kaip nu­si­teik­ti psi­cho­lo­giš­kai.

„Prieš pa­sku­ti­nį bė­gi­mą nu­kan­ki­nau tris spor­to psi­cho­lo­gus, kad pa­sa­ky­tų dau­giau, nei aš pa­ts ži­nau, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­ja bė­gi­kas. – Tik vie­nas moks­lų dak­ta­ras man šiek tiek pa­dė­jo. Pag­rin­di­niai klau­si­mai bu­vo: kaip įma­no­ma grei­čiau už­mig­ti, kaip grei­čiau at­si­pa­lai­duo­ti, kaip su­ge­bė­ti su­val­dy­ti emo­ci­jas.“

Pa­sak ke­liau­to­jo, ir bė­gant ge­ro­mis emo­ci­jo­mis, ir blo­go­mis sunaudo­ja­ma la­bai daug ener­gi­jos, to­dėl la­bai svar­bu iš­lai­ky­ti ra­my­bę, kas be­nu­tik­tų. Vi­sos ke­lio­nės me­tu sten­gė­si ne­gal­vo­ti ir ne­kal­bė­ti apie pro­ble­mas, ne­si­gin­čy­ti, kad va­ka­rais ga­lė­tų ra­miai už­mig­ti, nes mie­gas ir poil­sis – ge­riau­sia rea­bi­li­ta­ci­jos prie­mo­nė.

Ra­my­bę ke­lio­nė­je už­tik­ri­no ir griež­ta die­not­var­kė. Kel­da­vo­si ly­giai 5 va­lan­dą, mie­go­ti ei­da­vo 22 va­lan­dą. Val­gy­da­vo pen­kis kar­tus per die­ną, tarp val­gy­mų ką nors už­kąs­da­vo.

Bu­vo apskai­čiuo­ta, kad bė­gant 40 laips­nių karš­ty­je bė­gi­kui per die­ną rei­kės 7 000 ki­lo­ka­lo­ri­jų ener­gi­jos. Pag­rin­di­nis mais­tas bu­vo ma­ka­ro­nai – juos spor­ti­nin­kas val­gė dau­giau kaip 80 die­nų. O vie­nos die­nos vir­tų ma­ka­ro­nų po­rci­ja – be­veik 6 ki­log­ra­mai. Pie­tums ma­ka­ro­nus val­gy­da­vo su tu­no kon­ser­vais, va­ka­rie­nei – su viš­tie­na. Taip pat val­gy­da­vo įvai­rių kruo­pų ko­šių, dar­žo­vių.

„Į mais­tą žiū­rė­jau kaip į ku­rą. Ieš­ko­da­vom gra­žių vie­tų, kad ma­lo­nu­mas akims bū­tų, kol il­sie­si ir val­gai tuos ma­ka­ro­nus“, – šyp­so­si ke­liau­to­jas.

Ne ką ma­žes­nius kie­kius te­ko iš­ger­ti ir van­dens, dar­gi su drus­ka, nes bė­gant di­de­lia­me karš­ty­je gau­siai pra­kai­tuo­ja­ma. Taip pat te­ko var­to­ti įvai­rių mi­ne­ra­lų pa­pil­dų.

Mies­te­liuo­se, pro ku­riuos pra­bėg­da­vo Af­ri­ko­je, nu­pirk­da­vo be­veik vi­są van­de­nį, iki 100 lit­rų.

Ka­dan­gi mai­ti­no­si ir skys­čių var­to­jo pa­gal die­to­lo­gų re­ko­men­da­ci­jas, bėg­da­mas ne­te­ko tik po­ros ki­log­ra­mų.

Svei­ka­ta ne­pa­ve­dė

Ruo­šian­tis to­kiems il­giems ir to­li­miems žy­giams, pa­sak A. Ar­dzi­jaus­ko, bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti svei­ka­ta: pa­si­skie­py­ti, su­si­rink­ti bū­ti­ną vais­ti­nė­lę, inst­ruk­ci­jas, ką da­ry­ti, jei­gu kil­tų svei­ka­tos pro­ble­mų, su­si­žiū­rė­ti, kur yra ar­ti­miau­sios gy­dy­mo įstai­gos.

„Per šį bė­gi­mą vi­siš­kai ne­nut­ry­niau ko­jų. Bu­vo la­bai aiš­kiai nu­ma­ty­ta, ką tu­riu pa­da­ry­ti kiek­vie­ną die­ną, kad to neat­si­tik­tų. Taip pat bu­vo di­de­lis pla­nas, ką rei­kė­tų da­ry­ti, jei­gu nu­trin­tų“, – pa­sa­ko­ja bė­gi­kas.

A. Ar­dzi­jaus­kas ko­jas tep­da­vo spe­cia­liu alie­ju­mi ir mau­da­vo­si dvi po­ras ko­ji­nių.

Tik Ita­li­jo­je, kai te­ko bėg­ti per lie­tų ir ke­liais, ku­rie bu­vo pa­bars­ty­ti smul­kia skal­da, su­skir­do kul­nų oda. Į ba­tus vis pri­kris­da­vo ak­me­nu­kų, jie brai­žy­da­vo nuo drėg­mės su­minkš­tė­ju­sią odą. Ko­jas te­ko pa­pil­do­mai ap­si­vy­nio­ti „tei­pu“ ir į ba­tus dė­tis minkš­tus vid­pa­džius. Kai bai­gė­si ak­me­nu­kai ant ke­lio, bai­gė­si ir pro­ble­ma.

Len­ki­jo­je, li­kus sa­vai­tei iki fi­ni­šo, pra­si­dė­jo kai­rės ko­jos saus­gys­lės už­de­gi­mas. Taip nu­ti­ko tik dėl to, kad bė­gi­kui dėl di­de­lio au­to­mo­bi­lių srau­to ir siau­rų ke­lių daž­nai tek­da­vo nuo as­fal­to trauk­tis į kelk­raš­tį, ku­ris bu­vo ne­ly­gus, žvy­ruo­tas, su snie­gu.

Pa­sak bė­gi­ko, kiek­vie­nas su­si­dū­ri­mas su pro­ble­ma, pa­de­da ge­riau pa­si­ruoš­ti ki­tiems bė­gi­mams.

Pa­vyz­džiui, bėg­da­mas su­dė­tin­gą 5 tūks­tan­čių ki­lo­met­rų marš­ru­tą Ame­ri­ko­je nuo Los An­dže­lo iki Niu­jor­ko ne­te­ko ga­na daug svo­rio, te­ko dary­ti la­še­li­nes. Vai­ki­nas, ku­ris ly­dė­jo, at­si­sa­kė tai da­ry­ti. Te­ko pa­čiam plaš­ta­ko­je su­si­ras­ti ve­ną ir įsi­dur­ti.

Ko­dėl ne ran­kos lin­ky­je dū­rė į ve­ną? „O jei­gu in­fek­ci­ja įsi­mes? Pap­ras­tai ta­da pjau­na. Pa­tys pa­gal­vo­kit, kur ge­riau“, – šyp­te­li.

Ar­tė­da­mas link fi­ni­šo Ame­ri­ko­je pra­dė­jo stip­riai vi­du­riuo­ti. Tik po ke­lių die­nų paaiš­kė­jo prie­žas­tis – pū­li­nys po ko­jos pirš­to na­gu. Pa­ša­li­nus pū­li­nį, už­dė­jus šla­pi­mo komp­re­są bė­da din­go. Tie­sa, vė­liau į na­gą įsi­me­tė gry­be­lis.

Pa­sak bė­gi­ko, kiek­vie­nai ša­liai, ku­rio­je bė­ga, ten­ka vis ki­taip pa­si­ruoš­ti, nu­si­teik­ti vis ki­tiems pa­vo­jams. Vie­nur ke­lią ga­li pa­sto­ti nuo­din­gos gy­va­tės, ki­tur – vil­kai, dar ki­tur – pa­vo­jin­gi vabz­džiai.

Pa­vyz­džiui, bė­gant ap­link Bal­ti­ją įsi­siur­bė er­kė, nors ke­liau­to­jas ir bu­vo pa­si­skie­pi­jęs, ta­čiau pa­si­ju­to silp­nai, te­ko kreip­tis į gy­dy­to­jus. Es­ti­jo­je į pa­dą įlin­do kaž­koks gy­vis, ko­ja su­ti­no ir vėl te­ko kreip­tis pa­gal­bos. Ta­čiau net to­kios pro­ble­mos bė­gi­ko ne­sus­tab­dy­da­vo. Ap­gy­dy­tas, ap­tvars­ty­tas ju­dė­da­vo to­liau.

Ne tik gy­vū­nai ke­lia pa­vo­jų, bet ir žmo­nės. Ame­ri­ko­je jo vos ne­part­ren­kė ma­ši­na. Lai­mei, at­si­pir­ko tik ne­di­de­liu ran­kos pa­tem­pi­mu ir nu­broz­di­ni­mu.

Veng­da­mas au­to­mo­bi­lių, A. Ar­dzi­jaus­kas Ame­ri­ko­je ban­dė bėg­ti nak­ti­mis, ta­čiau tai ne­pa­si­tei­si­no – nak­tį žmo­gus tu­ri mie­go­ti. Af­ri­ko­je bu­vo vi­sai ki­ta si­tua­ci­ja, ten die­no­mis žmo­nės il­si­si. Au­to­mo­bi­lių srau­tas bai­gia­si šeš­tą va­lan­dą ry­to ir vėl at­si­nau­ji­na tik lei­džian­tis sau­lei, apie 19 va­lan­dą.

Bėg­da­mas A. Ar­dzi­jaus­kas ne­gal­vo­ja, kiek nu­bė­go ir kiek dar li­ko. Bė­ga „nuo ma­ši­nos iki ma­ši­nos“. Bė­gi­ką ly­din­tis au­to­mo­bi­lis su­sto­da­vo kas ke­le­tą ki­lo­met­rų. Pri­bė­gęs A. Ar­dzi­jaus­kas at­si­ger­da­vo, už­kąs­da­vo, kar­tais pa­si­fo­tog­ra­fuo­da­vo ir vėl bėg­da­vo iki ki­to su­sto­ji­mo.

„Kai mė­gau­jie­si pro­ce­su, nė­ra su­dė­tin­ga“, – sa­ko ult­ra­ma­ra­to­ni­nin­kas.

Pak­laus­tas, gal bėg­da­mas to­kius il­gus marš­ru­tus sie­kia sau ir ki­tiems kaž­ką įro­dy­ti, A. Ar­dzi­jaus­kas sa­ko: „Aš nie­kam nie­ko ne­sie­kiu įro­dy­ti. Da­rau tai, nes man pa­tin­ka. Ar tau rei­kia mo­ty­va­ci­jos, jei­gu no­ri at­si­ger­ti van­dens? Tie­siog imi ir at­si­ge­ri. Mo­ty­va­ci­jos rei­kia tik tam, ko tu ne­mėgs­ti ar ne­no­ri da­ry­ti.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

A. Ar­dzi­jaus­kas sa­ko, kad no­rint nu­bėg­ti tūks­tan­čius ki­lo­met­rų rei­kia ge­rai pa­si­ruoš­ti ir psi­cho­lo­giš­kai.

„Ar rei­kia mo­ty­va­ci­jos, jei­gu no­ri at­si­ger­ti? Tie­siog imi ir at­si­ge­ri. Mo­ty­va­ci­jos rei­kia tik tam, ko tu ne­mėgs­ti ar ne­no­ri da­ry­ti“, – įsi­ti­ki­nęs ult­ra­ma­ra­to­ni­nin­kas Ai­das Ar­dzi­jaus­kas.

Bė­gant dir­ba ne tik ko­jų rau­me­nys, bet ir ran­kų, pe­čių, nu­ga­ros, pil­vo, to­dėl, pa­sak A. Ar­dzi­jaus­ko, no­rint pra­dė­ti bė­gio­ti pir­miau­siai rei­kia su­stip­rin­ti rau­me­nis.

Sau­liaus ALI­ŠAUS­KO nuo­tr.

„2018 me­tų sau­sio 11 die­na. Įveik­ta jau 6000 ki­lo­met­rų. Prie­ky­je Al­pės, žie­ma ir Lie­tu­va“, – prie­ra­šas prie nuo­trau­kos as­me­ni­nė­je „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je.

Įvei­kęs 8 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų 46 me­tų ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas va­sa­rio 4 die­ną fi­ni­ša­vo Vil­niu­je, kur jį pa­si­ti­ko mi­nia ger­bė­jų.

Ai­do BU­BI­NO nuo­tr.

Pla­čia­me ke­ly­je Va­ka­rų Sa­cha­ro­je.

Pie­tų poil­sis Mau­ri­ta­ni­jos me­džių še­šė­ly­je.

Vir­tu­vė ant jū­ros kran­to Se­ne­ga­lo sos­ti­nė­je.