Užsienio investuotojų sąžinė negraužia. Nieko asmeniško

Už­sie­nio in­ves­tuo­to­jų są­ži­nė ne­grau­žia. Nie­ko as­me­niš­ko

Ola­va STRI­KU­LIE­NĖ

Lie­tu­vo­je už­sie­nio vers­las už­si­bus tik tol, kol jam bus mak­si­ma­liai nau­din­ga. Tai ak­sio­ma. Vos pa­ju­tęs, jog nau­da ma­žė­ja, laips­niš­kai iš­si­neš­dins ten, kur dar­bo jė­ga pi­ges­nė. Kur vals­ty­bė su­tei­kia dar di­des­nių leng­va­tų. Kaip sa­ky­da­vo do­nas Kar­leo­nė ar To­nis Sop­ra­no, nie­ko as­me­niš­ko. Jo­kių sen­ti­men­tų. Nes­var­bu, kur lai­ki­nai įsi­kur­ti. Lie­tu­vo­je, Mon­go­li­jo­je ar Gam­bi­jo­je. Tik svar­bu, kur aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tas par­duo­da sa­ve už pa­čią ma­žiau­sią kai­ną.

Ma­tyt, „Barc­lays“ jau ra­do nau­ją vie­tą, kur spe­cia­lis­tai kai­nuo­ja pi­giau nei lie­tu­viai. Ir ne­ga­li­me kal­tin­ti. Joks už­sie­nio vers­las ne­pri­sie­kė pa­dė­jęs ran­ką ant Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos. Kad var­dan tos Lie­tu­vos šiukš­tu neieš­kos dar pa­lan­kes­nių ga­nyk­lų. Sė­dės Lie­tu­vo­je kaip pri­vi­rin­tas.

To­dėl gai­la, jog jo­kia val­džia per 28 me­tus ne­su­vo­kė, kuo ski­ria­si mū­siš­kiai vers­li­nin­kai nuo už­sie­nie­čių. Mū­siš­kiai, nors pa­tys gal ir nei­gia, jau­čia sen­ti­men­tus Lie­tu­vai. La­biau prie jos pri­si­ri­šę. Ta­čiau Lie­tu­vos vy­riau­sy­bių il­ga­lai­kė po­li­ti­ka sa­viš­kius vers­li­nin­kus ap­do­va­no­jo „oli­gar­chų“ keiks­ma­žo­džiu.

Mū­siš­kiai įta­ri­nė­ja­mi bū­to­mis ir ne­bū­to­mis nuo­dė­mė­mis. Tai, ko ne­su­ge­bė­jo ga­lu­ti­nai iš­re­tin­ti 1990-1997 m. ban­di­tai, sėk­min­gai re­ti­na mo­kes­čiai bei nuo­la­ti­niai įta­ri­nė­ji­mai. O už­sie­nie­čiai su­tin­ka­mi su mo­kes­ti­nė­mis leng­va­to­mis. Išk­rai­pan­čio­mis kon­ku­ren­ci­ją. Su­tin­ka­mi ap­sa­lu­siais po­li­ti­kų vei­du­kais.

O dėl ko ap­sal­ti? Už­sie­nie­čiai čia šiek tiek pa­min­dži­kuo­ja, pa­tryp­čio­ja – ir at­si­svei­ki­na. Lie­tu­viui at­leis­ti apie 350 tau­tie­čių dar­buo­to­jų daug sun­kiau. Vi­sų pir­ma – mo­ra­liš­kai. Nes ma­žo­je ša­ly­je žmo­nės tar­pu­sa­vy­je su­sie­ti. Pa­gal­vo­ji – o kaip jis gy­vens? Juk tu­ri ma­žų vai­kų, dar ir pa­sko­lą iš ban­ko pa­siė­męs.

O už­sie­nie­čiui – kas? „Barc­lays“ va­do­vy­bė, re­zi­duo­jan­ti Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, lie­tu­vių dar­buo­to­jų net ne­pa­žįs­ta. Tai tik pi­gi, o da­bar, ma­tyt, jau pa­bran­gu­si dar­bo jė­ga. Su dviem ko­jo­mis ir dviem ran­ko­mis. Jo­kių ga­li­my­bių, jog dar­bo ne­teks ta­vo tre­čios ei­lės pusb­ro­lis. Ar kai­my­nas iš gre­ti­mos laip­ti­nės. O jei nu­vil­ti žmo­nės to­kį darb­da­vį keiks, Lon­do­ne ne­si­gir­dės, kas šū­kau­ja­ma Vil­niu­je. Vers­las yra tik vers­las. Ša­lių dip­lo­ma­ti­niams san­ty­kiams taip pat ne­pa­kenks. Pa­tys kal­ti, jog ta­po­te per bran­gūs. Pa­tys kal­ti, jog nu­vy­lė­te.

Iš­va­da – vi­sos Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės eik­vo­jo sa­vo ener­gi­ją bei ša­lies fi­nan­si­nius re­sur­sus vi­lio­da­mos į Lie­tu­vą LAI­KI­NĄ vers­lą. Pra­tem­pian­tį čia ke­le­rius me­tus. Bet iš anks­to šlo­vi­na­mą dėl be­ri­bio skaid­ru­mo bei va­ka­rie­tiš­kos dar­bo pra­kti­kos. Nors pra­kti­ka to­kia – atė­jau, pa­si­nau­do­jau, nu­si­plo­viau ran­kas, išė­jau. Kol gau­nu nau­dą, esu. O tuo me­tu sa­vas, NE­LAI­KI­NAS, su Lie­tu­va vi­so­mis šak­ni­mis suau­gęs vie­ti­nis vers­las at­si­dū­ręs tarp dvie­jų ug­nių.

Val­džia že­mi­na, o ne­tur­tin­ges­ni tau­tie­čiai pa­vy­di. Va­di­na „bur­žu­jais“. Ką ge­ro, tei­gia­mo gir­dė­jo­te vie­šai kal­bant apie mū­siš­kius? Pre­zi­den­tū­ro­je ar Sei­me. Ogi nie­ko. Tie­siog pri­gim­ti­nė pio­nie­riš­ka nea­py­kan­ta lie­tu­viams ka­pi­ta­lis­tams. Štai ir at­sa­ky­mas. Liūd­nas.