Dora ir darbas – gyvenimo palydovai

Do­ra ir dar­bas – gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vai

Šian­dien Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu pa­gerbs še­šis vai­kus užau­gi­nu­sią Šiau­lių ra­jo­no Dap­kū­nų kai­mo gy­ven­to­ją An­ge­lę Gend­vi­lie­nę. Ties­mu­ko hu­mo­ro, kri­tiš­kos nuo­mo­nės ir sa­vi­tos il­go gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos ne­sto­ko­jan­ti 87 me­tų mo­te­ris sa­ko, kad nau­din­giau­sias ap­do­va­no­ji­mas jos me­tuo­se – ge­ra svei­ka­ta, o vai­kai yra ge­riau­sia gy­ve­ni­mo do­va­na.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Pa­gal Die­vo pla­ną

A. Gend­vi­lie­nė tik ran­ka mos­te­li: ko­kie dar pla­nai, kai žmo­gui 87-eri! Dar at­si­ke­lia, dar paei­na, dar ūky­je vie­ną ki­tą dar­bą įvei­kia – štai, tau ir pla­nai.

„Pla­nuo­ti il­giau nė vie­na die­na ma­no me­tuo­se bū­tų nuo­dė­mė. Tik Die­vas da­bar ga­li pla­nuo­ti“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Pri­de­da, esan­ti dė­kin­ga Aukš­čiau­sia­jam, kad dar ga­li į dar­žą nuei­ti, gy­vu­lį pa­glos­ty­ti, su žmo­gu­mi pa­kal­bė­ti. Ir kad vai­kus pa­si­se­kė do­rais užau­gin­ti.

Dvi duk­ros ir trys sū­nūs. Vy­riau­sia­m, Kęs­tu­čiui, jau 61-eri.

Dar vie­no sū­naus, Ge­di­mi­no, gy­vy­bę 1983 me­tų gruo­džio 23-iąją pa­si­glem­žė ava­ri­ja. Vai­ki­nui ta­da bu­vo 25-eri.

Tai nu­ti­ko prieš pat Ka­lė­das. A. Gend­vi­lie­nė pri­si­me­na, va­žia­vo į Šiau­lius nu­si­pirk­ti mie­lių duo­nai. Ži­nia apie ava­ri­ją ir žu­vu­sį sū­nų bei sun­kiai su­ža­lo­tą jo drau­gą – kaip iš gied­ro dan­gaus. Šal­tas pro­tas ir vi­di­nė mo­ti­nos stip­ry­bė, ga­vus to­kią ži­nią, me­na, pa­dik­ta­vo min­tį: to­kia Die­vo va­lia.

Gruo­džio 23-ioji Gend­vi­lų šei­mo­je per­riš­ta juo­du kas­pi­nu: tą pa­čią die­ną, tik po 22 me­tų, stai­giai, net neat­sis­vei­ki­nęs, į Am­ži­ny­bę išė­jo A. Gend­vi­lie­nės su­tuok­ti­nis Kos­tas, ži­no­mas kū­rė­jas – ta­py­to­jas, gar­sio­jo so­dy­bos Gy­ve­ni­mo lai­vo „Mai­ro­nis“ sta­ty­to­jas.

O 2016-ųjų gruo­dį su­sto­jo anū­kės – sū­naus Rim­tau­to duk­ros Bri­gi­tos – šir­dis.

A. Gend­vi­lie­nė kar­to­ja – Die­vo pla­no ne­pa­kei­si, ten­ka su­si­tai­ky­ti.

Apie san­tuo­ką ir mei­lę ark­liams

Už dap­kū­niš­kio Kos­to Gend­vi­lo An­ge­lė iš Pak­ruo­jo ra­jo­no Sa­ka­lų kai­mo iš­te­kė­jo bū­da­ma 25-erių. Juo­kia­si, kad „že­nat­vė“ bu­vu­si su tam tik­ru iš­skai­čia­vi­mu: bū­si­mas vy­ras ta­da bu­vo vie­no iš tri­jų Meš­kui­čiuo­se va­ži­nė­ju­sių au­to­mo­bi­lių sa­vi­nin­kų!

Su­si­pa­ži­no jie­du gi­mi­nai­čių ves­tu­vė­se. O kai An­ge­lė su­ži­no­jo, kad de­šimt­me­čiu vy­res­nis Kos­tas dar ir „Mosk­vič 400“ vai­ruo­ja, tai ir vi­sai jis jai ėmęs pa­tik­ti. Juo­lab kad ir ji ne­bu­vu­si iš kel­mo spir­ta – tu­rė­jo mo­te­riš­ką dvi­ra­tį – ir jį ne vi­si kai­me tu­rė­jo.

Ži­no­ma, kad vi­sa ta pa­po­rin­ta is­to­ri­ja – A. Gend­vi­lie­nės hu­mo­ras. Kaip ir ki­tas pa­sa­ko­ji­mas apie tai, ko­kia „ge­ra“ mar­ti ji bu­vu­si.

„Kai su vy­ru pa­li­ko­me Šiau­lius ir ge­gu­žės mė­ne­sio 1 die­ną at­si­kė­lė­me gy­ven­ti į any­tos so­dy­bą Dap­kū­nuo­se, tai any­ta iš­gy­ve­no tik ke­le­tą mė­ne­sių – lie­pą pa­si­mi­rė. To­kia tad ge­ra mar­ti bu­vau“, – po­ri­na se­no­lė, o aky­se – va­liū­kiš­ka žie­žir­ba.

At­sik­raus­tę abu su vy­ru įsi­trau­kė į ūkio dar­bus. K. Gend­vi­las dir­bo val­diš­ką dar­bą, o na­muo­se dau­giau­siai už­siim­da­vo kū­ry­ba: ta­pė pa­veiks­lus, kū­rė ei­lė­raš­čius, dir­bi­no uni­ka­lius dir­bi­nius sa­vo so­dy­bo­je. Ki­ti kai­mie­čiai, anot A. Gend­vi­lie­nės, ir nu­si­ste­bė­ti vie­šai ne­veng­da­vę, esą keis­tuo­lis tas jos Kos­tas.

Tuo tar­pu jau­nai mo­te­riai il­sė­tis ne­bu­vo ka­da: ūkis di­de­lis, veik­los daug. Pri­si­me­na, paim­da­vo iš ko­lū­kio ark­lį ir sto­da­vo į va­gą. Ark­lius my­lė­jo nuo vai­kys­tės, jos ma­ma jo­da­vo į nak­ti­go­nes. Mei­lės ark­liams ge­ną pa­šne­ko­vė per­da­vė ir sa­vo jau­nė­lei duk­rai Ri­tai, su ku­ria da­bar se­no­jo­je so­dy­bo­je ūki­nin­kau­ja. Ri­ta čia tu­ri žir­gy­ną, ku­ria­me vie­nuo­li­ka žir­gų.

Zoo­tech­ni­kės iš­si­la­vi­ni­mą Gruz­džių že­mės ūkio tech­ni­ku­me įgi­ju­si Gend­vi­lie­nė ne­daug val­diš­ko dar­bo ra­ga­vu­si. Jos dar­bas na­muo­se su vie­nas po ki­to by­ran­čiais vai­kais.

Pri­si­me­na, pa­dir­bi­nęs vy­ras me­di­nį ve­ži­mė­lį nau­ja­gi­miui, jį ir stum­dy­da­vo dar­bus įveik­da­ma. O čia, žiū­rėk, su Kos­tu ir į žmo­nes išė­jo – Meš­kui­čių baž­ny­čios cho­re ei­da­vo gie­do­ti, ir į „pa­gra­bus“. Lai­do­tu­vė­se anais lai­kais nie­kas pi­ni­gų ne­siū­ly­da­vo, nie­kas ir neim­da­vo, o da­bar gie­do­ji­mas per lai­do­tu­ves vers­lu ta­pęs.

Leng­va ne­bu­vo...

Au­gin­ti gau­sią šei­mą leng­va ne­bu­vo, o kai ka­da, sa­ko mo­ti­na, ir vi­sai sun­ku. Šei­mos pa­ja­mos – tik 100 rub­lių vy­ro už­dar­bio, o jai – vien­kar­ti­nė 100 rub­lių iš­mo­ka, ir tai tik už penk­tą vai­ką, o už šeš­tą – 120. Dar mė­ne­sio iš­mo­ka – šeši–septyni rub­liai už vi­sus še­šis vai­kus. Iš to­kių tad pi­ni­gų rei­kė­da­vo iš­gy­ven­ti aš­tuo­nių as­me­nų šei­mai.

Ne­leng­va, kar­to­ja pa­šne­ko­vė, bu­vo, bet da­bar esą dar sun­kiau.

„Se­niau daug kas bū­da­vo da­ro­ma už „ačiū“, ne vi­sur pi­ni­gų rei­kė­da­vo. O da­bar be pi­ni­go nė krypt“, – pa­ste­bė­ju­si.

Ta­čiau ir vai­kai da­bar vi­sai ki­to­kie. Anks­čiau tė­vai, pe­da­go­gai pa­gar­bo­je bū­da­vę, prie dar­bo ne­bi­jo­da­vę lenk­ti, griež­tes­nį žo­dį pa­sa­ky­ti, o da­bar vis gir­di per ži­nias, kad mo­ky­to­jas vai­kui ne­pa­gar­biai kal­bė­jo, kad tė­vai ne­tu­ri tei­sės at­ža­los paauk­lė­ti. Bė­da, kad da­bar­ti­niai vai­kai, pa­sak se­no­lės, la­biau ži­no sa­vo tei­ses, o ne pa­rei­gas, kad pa­gar­bos suau­gu­sia­jam jaus­mas neug­do­mas.

„Aiš­ku, ne­kal­bu aš apie tuos bai­sius at­ve­jus, kai tė­vai vai­ką pra­žu­do, kai su­luo­ši­na. Nie­ko pa­na­šaus anks­čiau ne­bū­da­vo, – sa­ko se­no­lė. – Tai to­dėl, kad vi­si Die­vo baus­mės už ne­ge­rą dar­bą bi­jo­da­vo“.

Gy­ve­ni, kol dir­bi

Dar­bas Gend­vi­lie­nei pri­de­da svei­ka­tos. Ir da­bar anks­ti ry­te pa­ky­la, ima­si veik­los. Ži­no­ma, per daug iš sa­vęs ne­be­rei­ka­lau­ja, bet ne­ven­gia ir dar­že pa­dir­bė­ti, ir prie gy­vu­liu­kų, ir vir­tu­vė­je in­dus su­plau­ti.

„Ne­gi sė­dė­si at­si­sė­dęs, kai vi­si ap­lin­kui plu­ša. Kai įsi­dir­bi, tai ir ne­ga­la­vi­mus pa­mirš­ti, ir die­na per trum­pa bū­na“, – sa­ko mo­te­ris. Tai to­dėl esą se­nes­nės kar­tos žmo­nės ir šim­tą gy­ve­ni­mo me­tų per­ko­pia, kad daug dir­bo ir taip or­ga­niz­mą už­grū­di­no.

Vi­si A. Gend­vi­lie­nės vai­kai lais­vo­mis ran­ko­mis ir­gi ne­sė­di: vy­riau­sia­s Kęs­tu­tis – Gruz­džių gry­by­no elekt­roin­ži­nie­rius, Vir­man­tas – vai­ruo­to­jas, Rim­tau­tas – il­go­kai dir­bo Meš­kui­čių li­go­ni­nės vai­ruo­to­ju, duk­tė Jū­ra­tė – de­ga­li­nės dar­buo­to­ja, Ri­ta – ūki­nin­kė.

„Ma­no vai­kai vi­sa­da bu­vo mo­ko­mi, kad rei­kia pa­čiam duo­ną už­si­dirb­ti. Vi­sa­da len­kiau juos prie dar­bo“, – sa­ko ma­ma ir pri­du­ria, mo­kiu­si vai­kus vis­ką at­lik­ti ne tik są­ži­nin­gai, bet ir ra­cio­na­liai, ne­si­karš­čiuo­jant.

Kal­bė­da­ma apie dar­bą, ji ne­pa­mirš­ta pa­sa­ky­ti, kad sep­tin­ta sa­vai­tės die­na, kaip ir se­nais lai­kais, tu­ri bū­ti skir­ta poil­siui. Tą die­ną A. Gend­vi­lie­nę sū­nus Rim­tau­tas bū­ti­nai nu­ve­ža į baž­ny­čią.

Baž­ny­čia Gend­vi­lų na­muo­se vi­sa­da bū­da­vo ša­lia. Ei­da­vo abu ir vai­kus ves­da­vo­si, ne­pai­sy­da­mi to, jog bu­vo ra­gi­na­mi liau­tis su tais ti­kė­ji­mais. Ji pa­sa­kė: mo­kys vai­kus mal­dos, ir taš­kas. O kad vie­ti­niai mo­ky­to­jai ne­ma­ty­tų, abu su vy­ru vai­kus ėmė vež­ti į baž­ny­čią Sta­čiū­nuo­se, Pak­ruo­jo ra­jo­ne.

„Anks­čiau dva­si­nės ver­ty­bės bū­da­vo, to­dėl ir do­ra bū­da­vo. Iki šiol ne­sup­ran­tu, ko­dėl bu­vo drau­džia­ma mo­ky­ti vai­kus lai­ky­tis De­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų“, – svars­to mo­te­ris.

Apie po­li­ti­kus

Ir apie po­li­ti­ką pa­kal­bė­jom. A. Gend­vi­lie­nė ne­ren­ka žo­džių: bai­si ne­tvar­ka.

„Pa­sik­lau­sau per te­le­vi­zo­rių, kas vyks­ta Sei­me. Pjau­na­si tar­pu­sa­vy­je, kaip šu­nys gat­vė­je. Gė­da“, – sa­vo nuo­mo­nę iš­reiš­kia. .

Anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je A. Gend­vi­lie­nė šiek tiek dir­bo vie­na­me ko­lū­ky­je Pak­ruo­jo ra­jo­ne. Dar­bo ne­bi­jo­jo, ne­tgi į gar­bės len­tą jos nuo­trau­ka bu­vo įdė­ta. Darbš­čių kaip ji bu­vo ne vie­nas. Bet ne­ma­žai esą bu­vo ir to­kių, ku­rie dirb­ti ne­no­rė­jo, dėl to jie į par­ti­ją sto­jo – par­ti­jo­je šil­ta, ir kri­ti­ka ne­lie­čia.

„Ir Sei­me da­bar tas pa­ts. Dirb­ti tin­gi, to­dėl ver­žia­si į Sei­mą: pi­ni­gai ge­ri ir pa­snaus­ti ga­li­ma“, – sa­vo pa­ste­bė­ji­mus dės­to mo­ti­na.

Ver­ty­bė – žmo­gus

Ji sa­ko esą lai­min­ga ma­ma. Per gy­ve­ni­mą ir pro­ble­mė­lių, ir di­de­lių bė­dų bu­vo. Ta­čiau da­bar pa­gal­vo­jus – jos gy­ve­ni­mas bu­vo ir te­bė­ra pra­smin­gas. Sek­ma­die­nį, Mo­ti­nos die­ną, į na­mus vėl su­va­žiuos bū­rys jos vai­kų su ant­ro­sio­mis pu­sė­mis, su anū­kais.

A. Gend­vi­lie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad šei­mos ne­bė­ra gau­sios. Ste­bi­si, kad žmo­nės ge­riau šu­niu­kus ir ka­čiu­kus de­šim­ti­mis au­gi­na, bet ne vai­kus.

„Veis­ti ir au­gin­ti šu­nis ir ka­tes, ma­tai, ap­si­mo­ka fi­nan­siš­kai, o į vai­kus gi rei­kia in­ves­tuo­ti“, – iro­ni­zuo­ja se­no­lė, čia pat pri­dė­da­ma, kad tik vai­kai ir dar kar­tą vai­kai yra di­džiau­sia ver­ty­bė ir pra­smė.

Di­de­lė ver­ty­bė, jos nuo­mo­ne, yra šei­ma. Jei žmo­gus ne­no­ri gy­ven­ti vie­nas, tu­ri mo­kė­ti po­ro­je pa­bū­ti ma­žes­nis.

„Ko­dėl šei­mos ski­ria­si? O to­dėl, kad du žmo­nės nu­si­leis­ti vie­nas ki­tam ne­mo­ka, o dvi iš­di­džios ka­tės vie­na­me mai­še neil­gai tai­kiai ga­li iš­gy­ven­ti", – mums sa­kė An­ge­lė Gend­vi­lie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gar­baus am­žiaus po­nia An­ge­lė atei­ties kar­toms pa­ta­ria dau­giau at­si­gręž­ti į dva­si­nius da­ly­kus – tar­pu­sa­vio bend­ra­vi­mą ir pa­gar­bą vie­nas ki­tam.

Še­šis vai­kus do­rais Lie­tu­vos pi­lie­čiais užau­gi­nu­si Šiau­lių ra­jo­no Dap­kū­nų kai­mo gy­ven­to­ja An­ge­lė Gend­vi­lie­nė šian­dien ap­do­va­no­ta Pre­zi­den­tū­ro­je.

An­ge­lę Gend­vi­lie­nę ly­di jos sū­nus Rim­tau­tas.