Jei apie mane kalba, vadinasi, gyvenu

Jei apie ma­ne kal­ba, va­di­na­si, gy­ve­nu

Jau ei­na į pa­bai­gą ant­ras de­šimt­me­tis, kai val­gau po­li­ti­ko duo­ną. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad kar­tais ta duo­na bu­vo ir spran­gi, bet aki­vaiz­du, kad nie­kam neužk­liū­ti ga­li tik nie­ko ne­da­ry­da­mas. To­kie ir yra de­mok­ra­ti­jos pri­va­lu­mai – šim­tai skir­tin­gų nuo­mo­nių, dau­gy­bė po­žiū­rio taš­kų. Ar­ba, trum­pai ir šiau­lie­tiš­kai ta­riant, – aš ne pi­ni­gas, kad ma­ne vi­si my­lė­tų.

Jei ma­ne ap­ta­ri­nė­ja, va­di­na­si, esu ži­no­mas. Grei­čiau­siai man dar ir pa­vy­di, nes apie nie­ko ne­pa­sie­ku­sius, nie­ko ne­da­ran­čius tie­siog ne­kal­ba. Ne­kal­ba ir apie tuos, ku­rie pa­ty­lo­mis springs­ta pa­vy­du dėl idė­jų, su­kaup­tos pa­tir­ties, su­bur­tos ko­man­dos. Dėl no­ro ir ga­li­my­bių dirb­ti.

Be­sip­lė­to­jan­čios tech­no­lo­gi­jos įne­ša vis dau­giau nau­jo­vių ir į po­li­ti­kų gy­ve­ni­mą, o tuo pa­čiu ir į de­mok­ra­ti­jos plėt­rą. So­cia­li­niai tink­lai bei po­li­ti­kų veik­la juo­se da­vė pra­džią nau­jam eta­pui – ga­li­my­bę vie­šai pa­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę ne­per­kant plo­to laik­raš­ty­je, ga­li­my­bę dis­ku­tuo­ti su po­li­ti­kais tie­sio­giai. Bet kaip vi­sa­da – laz­da tu­ri du ga­lus. At­si­vė­ru­sios ga­li­my­bės pa­ro­dė ir iš­virkš­čią de­mok­ra­ti­jos pu­sę. Pik­tus įžei­di­nė­to­jus, ku­rie dėl sa­vo ne­nu­si­se­ku­sio gy­ve­ni­mė­lio kal­ti­na bet ką, tik ne sa­ve, jau te­ko pa­mo­ky­ti, kad dis­ku­si­ja ir nuo­mo­nių įvai­ro­vė tai nė­ra tas pa­ts, kas šmeiž­tas, drabs­ty­mas pur­vais, įžei­di­nė­ji­mas. Ačiū pa­rei­gū­nams, ku­rie pui­kiai dir­ba sa­vo dar­bą ir grei­tai nu­sta­to, iš kur pi­la­si įžei­di­mai ar ne­bū­tos is­to­ri­jos.

Po­pu­lia­riuo­se so­cia­li­niuo­se tink­luo­se už­si­vei­sė tro­lių. Tiems, kas ne­ži­no – mi­to­lo­gi­niai tro­liai yra keis­ti pa­da­rai, ku­rie gy­ve­na miš­kų tank­mė­je, kal­nų ur­vuo­se ir ne­ken­čia sau­lės švie­sos. Ne ki­to­kie ir tie nau­jo­viš­ki tro­liai, be­si­sle­pian­tys so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Pa­si­va­di­na iš­gal­vo­tais var­dais ir nuo­lat kar­to­ja ir kar­to­ja is­to­ri­jas, ku­rio­se daž­niau­siai nei kris­lo tie­sos. To­kie keis­ti pa­da­rai la­bai pra­ver­čia, kai nė­ra ar­gu­men­tų, kai trūks­ta tik­rų fak­tų ar įro­dy­mų. Ta­da spren­di­mas aiš­kus – su­gal­vo­ji ko­kį „Sau­lės ber­niu­ką“, su­ran­di to­kį žmo­ge­lį, ku­ris tu­rė­tų daug lai­ko tuo ber­niu­ku pa­bū­ti ir pir­myn – ga­li bet ką įteig­ti, ap­link to­kį „ber­niu­ką“ su­bur­ti tam tik­rą nuo­mo­nių „bur­bu­lą“. To­bu­la, jei toks „ber­niu­kas“ bent jau mo­ka ra­šy­ti lie­tu­viš­kai, jei nuo pirš­tų ne­nusp­rūs­ta bent jau „dur­neu tu“ ir „gra­žei pa­ra­šei“. Prie­šin­gu at­ve­ju la­bai aki­vaiz­du, kad žmo­gus ne­spė­jo net į lie­tu­vių kal­bos pa­mo­kas, kur jau ten dau­giau. Štai tau ir mū­siš­kas, lie­tu­viš­kas „tro­lis“. Ku­ris tik­rai la­bai ne­mėgs­ta sau­lės švie­sos.

Nie­ka­da ne­drį­sau ma­ny­ti, kad vi­si tu­ri gal­vo­ti taip, kaip aš. Džiau­giuo­si kri­ti­ka, nes tai yra ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti klai­das ir jas tai­sy­ti. Ki­taip ta­riant, to­bu­lė­ti. La­bai džiau­giuo­si, kai žmo­nės atei­na, ra­šo, skam­bi­na, kvie­čia – to­kiais at­ve­jais vi­sa­da sten­giuo­si iš­nau­do­ti at­si­ve­rian­čią ga­li­my­bę. Dis­ku­tuo­siu, kal­bė­siuo­si, kol tik žmo­nėms bus svar­bu, kol bus ras­ti spren­di­mai, išei­tys. Ta­čiau nie­kuo­met ne­to­le­ruo­siu že­mi­ni­mo, šmeiž­to, ap­kal­bų. Tam vi­suo­met pa­si­telk­siu ati­tin­ka­mas, tuo be­si­rū­pi­nan­čias ins­ti­tu­ci­jas.

Jau esu sa­kęs, kad ke­ti­nu kel­ti sa­vo kan­di­da­tū­rą ar­ti­miau­siuo­se Šiau­lių me­ro rin­ki­muo­se. Ne­sis­laps­tau nuo kri­ti­kos, ne­bė­gu nuo dis­ku­si­jos. Esu at­vi­ras ir tie­sus. Man ne­rei­kia slėp­tis už jo­kių „tro­lių“. Jei ma­tau, kad kaž­kas da­ro ne­ge­rus dar­bus ir tu­riu įro­dy­mų – ta­da ir kal­bu apie tai. Jei įro­dy­mų ne­tu­riu, va­di­na­si, kal­bė­ti nė­ra apie ką. Ne­so­li­du po­li­ti­kui va­do­vau­tis gan­dais ir emo­ci­jo­mis.

Ži­nau, kad tei­sin­gu­mas ir pa­do­ru­mas nie­kuo­met nei­šeis iš ma­dos. To­dėl kvie­čiu dis­ku­tuo­ti, kal­bė­tis ir gerb­ti vie­ni ki­tų nuo­mo­nes. Ki­tais at­ve­jais pa­si­rū­pins tei­sė­sau­ga.

Vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Už Šiau­lius“ pir­mi­nin­kas, Sei­mo na­rys Va­le­ri­jus SI­MU­LIK

Užs. Nr. 381745