
Naujausios
Nesumeluota fotografija
„Fotografijoje svarbiausia intuicija, kai jauti, kad už sekundės dalies kažkas gali įvykti, tam pasiruoši ir pagauni“, – sako fotografas Andrius Lamauskas. Pirmąsias nuotraukas šeštoje klasėje padaręs šiaulietis prieš ketverius metus naujai susidomėjo fotografija. Įdomiausia jam – nesumeluota, nesuvaidinta fotografuojamo žmogaus būsena.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Be „plastmasės“
Su A. Lamausku susitinkame Šiaulių universiteto Dailės galerijoje, čia iki gegužės 9 dienos eksponuojama jo paroda „Susitikimai. Žmonės ir miestai“. Fotografas į pokalbį atskubėjo grįžęs iš Klaipėdos, ten vadovauja kontraktinių baldų įmonei.
Parodos atidarymas balandžio pabaigoje tapo gausiu draugų, pažįstamų, artimųjų, fotografijos mėgėjų ir profesionalų susitikimu, pagardintu ledais. Atėjusiems autorius dovanojo ir solidų parodos katalogą su asmeniniu palinkėjimu.
Pagal specialybę A. Lamauskas – dailės pedagogas, baigė Šiaulių universitetą, jame dėstė: „Paroda todėl čia ir atsirado, norėjosi palaikyti savo aukštąją mokyklą.“
Galerijos didžiojoje salėje eksponuojami portretai, mažojoje – miestai. Dauguma nuotraukų darytos pastaraisiais metais, tik keletas kadrų – senesni, kurie tiko pagal tematiką, žanrą.
Žmonės ir miestai – skirtingi, bet juos sieja susitikimai. „Tai – mano susitikimai. Žmogus sukuria miestą, ten gyvenantys toliau jį vysto. Man visada buvo įdomu, kodėl vieni miestai klesti, kiti merdi? Kodėl vienuose miestuose gimsta tiek genijų, o kituose gali būti keturios ir penkios garsiausios automobilių gamyklos? Kai iškyla klausimai, eini, stebi. Esu smalsus žmogus“, – šypsosi A. Lamauskas.
Energija, smalsumas, pastabumas ir pagarba – šias A. Lamausko ir jo fotografijų savybes išskyrė ir fotomenininkas Rolandas Parafinavičius.
Fotografija, sako A. Lamauskas, jam suteikia begalę šiltų susitikimų: įdomu bendrauti, įdomu pažinti. Ypač, garbaus amžiaus žmones – jie labiau atsiskleidžia, jiems nebėra ką slėpti, jų gyvenimiška patirtis yra labai įdomi. Fotografas su pagarba įamžina ir prezidentą, ir globos namų gyventoją.
A. Lamauskas nėra nudailintos, „plastmasinės“ fotografijos gerbėjas, įdomiausia jam – nesumeluota, nesuvaidinta būsena. Todėl parodoje nėra „pastatyminių“ portretų, tik vienas kitas iš fotostovyklų, fotoplenerų – ir tai dažniausiai užfiksuota akimirka, kai žmogus nemato, jog yra „pagautas“. Antras aspektas – A. Lamauskas labai mėgsta natūralią šviesą.
Parodoje – tik keletas spalvotų nuotraukų, parinktų specialiai, kad nebūtų monotoniškumo. Pirmenybė teikiama nespalvotai fotografijai.
„Labai daug šiais laikais spalvinio triukšmo. Gatvėse daug reklamos. Man atrodo, bruožai, emocija geriausiai atsiskleidžia juodai baltoje fotografijoje. Fotografija ir buvo išrasta juodai balta – kai žiūriu į senoviškus kadrus, kyla sentimentai.“
Maestro komplimentas
Pirmą kartą fotoaparatą į rankas A. Lamauskas paėmė šeštoje klasėje. Tai buvo tėvuko „Smena“.
„Manau, daugelis nuo to pradėjo. Senelis fotografavo, tėvukas fotografavo, kartu ryškindavome nuotraukas vonioje. Tokia buvo pirmoji laboratorija. Mokyklos, studijų laikais fotografuodavau, bet neskyriau dėmesio – fotografuoji viską, kas juda.“
Pirmąją autorinę parodą „Retrospektyva“ surengė 1988 metais Šiaulių viešojoje bibliotekoje. Parodoje buvo visko: ir studentiško gyvenimo, ir gamtos vaizdų. Paroda iš atminties kiek išbluko, liko pažyma, spausdinta mašinėle.
1990 metais A. Lamauskas tapo 19-osios lietuvių fotografijos parodoje „Šventės“ M. K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje bendraautoriumi.
Apie parodą Čikagoje sužinojo iš skelbimo laikraštyje. Išsiuntė keletą fotografijų. Netikėtai gavo ranka rašytą laišką iš Algimanto Kezio, žymaus fotografo, jis galerijoje kuravo parodą. A. Kezys pasveikino, jog darbas atrinktas ir įdėtas į katalogą.
„Buvo begalinis džiaugsmas!. Mieliausia, kad draugystė su A. Keziu nenutrūko, ir toliau bendravome ranka rašytais laiškais, juos išsaugojau. Atsiuntė ir kalendorių su miesto vaizdais ir jam būdingu architektūriniu braižu, urbanistine fotografija. Prašė, kad persiųsčiau keletą ofortų. Įdomi pažintis, užaugusi tarsi lygioje vietoje.“
1992 metais A. Lamauskas dalyvavo XXXI šiauliečių dailininkų parodoje. Ir tuomet – atotrūkis, reikėjo užauginti vaikus, atsistoti ant kojų, sukurti verslą. Didelę dalį gyvenimo skyrė baldų dizainui, paskui pats pradėjo vadovauti įmonei.
Drąsesnį žingsnį į fotografiją A. Lamauskas vėl žengė Šiauliuose – mieste, kuriame gimė ir užaugo. Fotografuoti skatino draugystė su Rolandu Parafinavičiumi. Į parodų erdves grįžo 2014 metais ir tapo nuolatinis jų dalyvis.
Postūmis pirmyn buvo ir fotografo Algimanto Aleksandravičiaus įvertinimas. Į paskaitą Šiauliuose buvo galima atsinešti savo portretų ir išgirsti maestro nuomonę.
„Buvo smalsu, bet labai, labai nedrąsu. A. Aleksandravičius atrinko mano darytus portretus, pasakė, kad jam jie labiausiai patiko ir padovanojo knygą su autografu. Jo įvertinimas gal ir buvo tas spyris.“
Intuicija ir laimės faktorius
A. Lamauskas yra vienas iš asociacijos „Fotografijos namai“ Šiauliuose steigėjų. Asociacijos misija yra edukacinė: miestiečiai kviečiami mokytis fotografijos pradmenų, kompozicijos, supratimo, kas yra fotografija.
Trejus metus savanoriauja ir fotografuoja per Šiaulių miesto šventes, šiemet įamžino ir valstybės šimtmetį. R. Parafinavičiaus suburti fotografai, vadinami „bildukais“, tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi.
„Tai fantastiškas reiškinys. Kai miesto šventę fotografuoja didelis būrys žmonių, renginys įamžinamas visais rakursais. Nuotraukos greitai pateikiamos elektroninėje erdvėje. Žmonės ieško savęs, net laiškus rašo.“
„Bildukai“ yra surengę ne vieną parodą, skelbiamos mėnesio temos, geriausi darbai eksponuojami.
Smagiausia A. Lamauskui fotografuoti gatvę, joje vykstančius reiškinius. Kita paroda, šypsosi, ko gero, ir bus gatvės fotografijos.
„Gatvės fotografijoje svarbiausia intuicija, kai jauti, kad už sekundės dalies kažkas gali įvykti, tam pasiruoši ir pagauni. Fotografuodamas portretą, numatai emociją, kuri galėtų įvykti. Laimės faktorius, jei tai pavyksta. Būna, kad užstringa technika, akimirka nepasikartoja ir supranti: šiandien ne tavo diena.“
A. Lamauskas prisimena, kaip Ispanijos policija prašė ištrinti kadrus, kai nufotografavo romų kratą. Vieną kadrą ištrynė, dar penki liko.
Kad nuotrauka pavyktų, imasi gudrybių: pakalbina, parodo, ką nufotografavo. Jei fotografuoja turguje, kažką nuperka.
„Sicilijoje pardavėjas su dideliu peiliu, kuriuo pjausto tuną, kažką sakė itališkai: nefotografuok ar ką nors nupirk. Užfiksavau momentą, kai jis vienoje rankoje laiko didelį peilį, o kita rodo grasinantį gestą. Po to su tuo žmogumi pabendravome, nors aš nemoku itališkai, išsiskyrėme draugiškai. Ši nuotrauka socialinių tinklų uždarose grupėse pateko į geriausiųjų apdovanojimą.“
Lietuvoje žmonės į fotografą žiūri rūsčiau. „Gal kaltas mūsų klimatas, saulės mažiau“, – svarsto fotografas. Jo mėgstamiausios šalys – Portugalija, Ispanija, Italija, kur žmonės labiau šypsosi, skleidžia daugiau geros energijos.
Noras eiti pirmyn
A. Lamauskas save įvardija laisvai samdomu fotografu, fotografija jam – laisvalaikis. Darbus renkasi – nesiima fotografuoti vestuvių, krikštynų: „Ne mano sfera.“
Labiausiai patinkančios temos – regbis ir plaukimas. A. Lamauskas – plaukikas, iki šiol dalyvauja veteranų varžybose.
„Paaiškėjo, kad plaukikai kolegos, iškovoję pasiekimų, praplaukę pusę gyvenimo, neturi nė vienos normalios nuotraukos! Bandau ir pats sudalyvauti varžybose, ir pafotografuoti. Ir žmoną prikalbinau, kad pradėtų fotografuoti, kad ir mane, ne tik kolegas nufotografuotų. Taip gavosi, kad ir žmona susidomėjo mano hobiu.“
Praėjusį savaitgalį A. Lamauskas su bendraminčiais fotografavo Lietuvos regbio rinktinę, nugalėjusią švedus.
Fotografuodamas varžybas, neatitrūksta nuo savo mėgstamo portreto žanro. 2014 metais tapo fotografijų konkurso „Regbis už Lietuvą“ nominacijos „Geriausias regbio portretas“ laureatu.
Pelnęs ne vieną įvertinimą, į savo darbus fotografas žvelgia kukliai ir kritiškai: galėtų dar geriau.
„Begalinis noras eiti pirmyn, dabar dar žengiau tik mažą žingsnelį. Kai pradedi domėtis, supranti: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tik iš pradžių atrodo, kad jau kažką gali.“
Atsisveikindamas A. Lamauskas padovanoja parodos katalogą, ledų ir plačią šypseną.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Andriui Lamauskui paroda – ataskaita kitiems ir malonumas sau: „Gyvenimo pusiaukelė, 50 metų, norėjosi kažką pasakyti. Vaikai užauginti, darbai sustoję į savas vėžes. Paskutinius ketverius metus dėmesį galėjau skirti sau – savo hobiui.“
Andrius Lamauskas nėra nudailintos, „plastmasinės“ fotografijos gerbėjas, įdomiausia jam – nesumeluota, nesuvaidinta būsena.
Andriaus LAMAUSKO nuotr.
Martynas Levickis. Akordeonininkas 2017.
Juozas Riautas. Dailininkas. Šeduvos globos namai 2017.