Nesumeluota fotografija

Ne­su­me­luo­ta fo­tog­ra­fi­ja

„Fo­tog­ra­fi­jo­je svar­biau­sia in­tui­ci­ja, kai jau­ti, kad už se­kun­dės da­lies kaž­kas ga­li įvyk­ti, tam pa­si­ruo­ši ir pa­gau­ni“, – sa­ko fo­tog­ra­fas And­rius La­maus­kas. Pir­mą­sias nuo­trau­kas šeš­to­je kla­sė­je pa­da­ręs šiau­lie­tis prieš ket­ve­rius me­tus nau­jai su­si­do­mė­jo fo­tog­ra­fi­ja. Įdo­miau­sia jam – ne­su­me­luo­ta, ne­su­vai­din­ta fo­tog­ra­fuo­ja­mo žmo­gaus bū­se­na.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Be „plast­ma­sės“

Su A. La­maus­ku su­si­tin­ka­me Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je, čia iki ge­gu­žės 9 die­nos eks­po­nuo­ja­ma jo pa­ro­da „Su­si­ti­ki­mai. Žmo­nės ir mies­tai“. Fo­tog­ra­fas į po­kal­bį at­sku­bė­jo grį­žęs iš Klai­pė­dos, ten va­do­vau­ja kont­rak­ti­nių bal­dų įmo­nei.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas ba­lan­džio pa­bai­go­je ta­po gau­siu drau­gų, pa­žįs­ta­mų, ar­ti­mų­jų, fo­tog­ra­fi­jos mė­gė­jų ir pro­fe­sio­na­lų su­si­ti­ki­mu, pa­gar­din­tu le­dais. Atė­ju­siems au­to­rius do­va­no­jo ir so­li­dų pa­ro­dos ka­ta­lo­gą su as­me­ni­niu pa­lin­kė­ji­mu.

Pa­gal spe­cia­ly­bę A. La­maus­kas – dai­lės pe­da­go­gas, bai­gė Šiau­lių uni­ver­si­te­tą, ja­me dės­tė: „Pa­ro­da to­dėl čia ir at­si­ra­do, no­rė­jo­si pa­lai­ky­ti sa­vo aukš­tą­ją mo­kyk­lą.“

Ga­le­ri­jos di­džio­jo­je sa­lė­je eks­po­nuo­ja­mi po­rtre­tai, ma­žo­jo­je – mies­tai. Dau­gu­ma nuo­trau­kų da­ry­tos pa­sta­rai­siais me­tais, tik ke­le­tas kad­rų – se­nes­ni, ku­rie ti­ko pa­gal te­ma­ti­ką, žan­rą.

Žmo­nės ir mies­tai – skir­tin­gi, bet juos sie­ja su­si­ti­ki­mai. „Tai – ma­no su­si­ti­ki­mai. Žmo­gus su­ku­ria mies­tą, ten gy­ve­nan­tys to­liau jį vys­to. Man vi­sa­da bu­vo įdo­mu, ko­dėl vie­ni mies­tai kles­ti, ki­ti mer­di? Ko­dėl vie­nuo­se mies­tuo­se gims­ta tiek ge­ni­jų, o ki­tuo­se ga­li bū­ti ke­tu­rios ir pen­kios gar­siau­sios au­to­mo­bi­lių ga­myk­los? Kai iš­ky­la klau­si­mai, ei­ni, ste­bi. Esu smal­sus žmo­gus“, – šyp­so­si A. La­maus­kas.

Ener­gi­ja, smal­su­mas, pa­sta­bu­mas ir pa­gar­ba – šias A. La­maus­ko ir jo fo­tog­ra­fi­jų sa­vy­bes iš­sky­rė ir fo­to­me­ni­nin­kas Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius.

Fo­tog­ra­fi­ja, sa­ko A. La­maus­kas, jam su­tei­kia be­ga­lę šil­tų su­si­ti­ki­mų: įdo­mu bend­rau­ti, įdo­mu pa­žin­ti. Ypač, gar­baus am­žiaus žmo­nes – jie la­biau at­si­sklei­džia, jiems ne­bė­ra ką slėp­ti, jų gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis yra la­bai įdo­mi. Fo­tog­ra­fas su pa­gar­ba įam­ži­na ir pre­zi­den­tą, ir glo­bos na­mų gy­ven­to­ją.

A. La­maus­kas nė­ra nu­dai­lin­tos, „plast­ma­si­nės“ fo­tog­ra­fi­jos ger­bė­jas, įdo­miau­sia jam – ne­su­me­luo­ta, ne­su­vai­din­ta bū­se­na. To­dėl pa­ro­do­je nė­ra „pa­sta­ty­mi­nių“ po­rtre­tų, tik vie­nas ki­tas iš fo­tos­to­vyk­lų, fo­top­le­ne­rų – ir tai daž­niau­siai už­fik­suo­ta aki­mir­ka, kai žmo­gus ne­ma­to, jog yra „pa­gau­tas“. Ant­ras as­pek­tas – A. La­maus­kas la­bai mėgs­ta na­tū­ra­lią švie­są.

Pa­ro­do­je – tik ke­le­tas spal­vo­tų nuo­trau­kų, pa­rink­tų spe­cia­liai, kad ne­bū­tų mo­no­to­niš­ku­mo. Pir­me­ny­bė tei­kia­ma nespalvotai fo­tog­ra­fi­jai.

„La­bai daug šiais lai­kais spal­vi­nio triukš­mo. Gat­vė­se daug rek­la­mos. Man at­ro­do, bruo­žai, emo­ci­ja ge­riau­siai at­si­sklei­džia juo­dai bal­to­je fo­tog­ra­fi­jo­je. Fo­tog­ra­fi­ja ir bu­vo iš­ras­ta juo­dai bal­ta – kai žiū­riu į se­no­viš­kus kad­rus, ky­la sen­ti­men­tai.“

Maest­ro komp­li­men­tas

Pir­mą kar­tą fo­toa­pa­ra­tą į ran­kas A. La­maus­kas paė­mė šeš­to­je kla­sė­je. Tai bu­vo tė­vu­ko „Sme­na“.

„Ma­nau, dau­ge­lis nuo to pra­dė­jo. Se­ne­lis fo­tog­ra­fa­vo, tė­vu­kas fo­tog­ra­fa­vo, kar­tu ryš­kin­da­vo­me nuo­trau­kas vo­nio­je. To­kia bu­vo pir­mo­ji la­bo­ra­to­ri­ja. Mo­kyk­los, stu­di­jų lai­kais fo­tog­ra­fuo­da­vau, bet ne­sky­riau dė­me­sio – fo­tog­ra­fuo­ji vis­ką, kas ju­da.“

Pir­mą­ją au­to­ri­nę pa­ro­dą „Ret­ros­pek­ty­va“ su­ren­gė 1988 me­tais Šiau­lių vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Pa­ro­do­je bu­vo vis­ko: ir stu­den­tiš­ko gy­ve­ni­mo, ir gam­tos vaiz­dų. Pa­ro­da iš at­min­ties kiek iš­blu­ko, li­ko pa­žy­ma, spaus­din­ta ma­ši­nė­le.

1990 me­tais A. La­maus­kas ta­po 19-osios lie­tu­vių fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­do­je „Šven­tės“ M. K. Čiur­lio­nio ga­le­ri­jo­je Či­ka­go­je bend­raau­to­riu­mi.

Apie pa­ro­dą Či­ka­go­je su­ži­no­jo iš skel­bi­mo laik­raš­ty­je. Iš­siun­tė ke­le­tą fo­tog­ra­fi­jų. Ne­ti­kė­tai ga­vo ran­ka ra­šy­tą laiš­ką iš Al­gi­man­to Ke­zio, žy­maus fo­tog­ra­fo, jis ga­le­ri­jo­je ku­ra­vo pa­ro­dą. A. Ke­zys pa­svei­ki­no, jog dar­bas at­rink­tas ir įdė­tas į ka­ta­lo­gą.

„Bu­vo be­ga­li­nis džiaugs­mas!. Mie­liau­sia, kad drau­gys­tė su A. Ke­ziu ne­nut­rū­ko, ir to­liau bend­ra­vo­me ran­ka ra­šy­tais laiš­kais, juos iš­sau­go­jau. At­siun­tė ir ka­len­do­rių su mies­to vaiz­dais ir jam bū­din­gu ar­chi­tek­tū­ri­niu brai­žu, ur­ba­nis­ti­ne fo­tog­ra­fi­ja. Pra­šė, kad per­siųs­čiau ke­le­tą ofor­tų. Įdo­mi pa­žin­tis, užau­gu­si tar­si ly­gio­je vie­to­je.“

1992 me­tais A. La­maus­kas da­ly­va­vo XXXI šiau­lie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­do­je. Ir tuo­met – ato­trū­kis, rei­kė­jo užau­gin­ti vai­kus, at­si­sto­ti ant ko­jų, su­kur­ti vers­lą. Di­de­lę da­lį gy­ve­ni­mo sky­rė bal­dų di­zai­nui, pa­skui pa­ts pra­dė­jo va­do­vau­ti įmo­nei.

Drą­ses­nį žings­nį į fo­tog­ra­fi­ją A. La­maus­kas vėl žen­gė Šiau­liuo­se – mies­te, ku­ria­me gi­mė ir užau­go. Fo­tog­ra­fuo­ti ska­ti­no drau­gys­tė su Ro­lan­du Pa­ra­fi­na­vi­čiu­mi. Į pa­ro­dų erd­ves grį­žo 2014 me­tais ir ta­po nuo­la­ti­nis jų da­ly­vis.

Pos­tū­mis pir­myn bu­vo ir fo­tog­ra­fo Al­gi­man­to Alek­sand­ra­vi­čiaus įver­ti­ni­mas. Į pa­skai­tą Šiau­liuo­se bu­vo ga­li­ma at­si­neš­ti sa­vo po­rtre­tų ir iš­girs­ti maest­ro nuo­mo­nę.

„Bu­vo smal­su, bet la­bai, la­bai ne­drą­su. A. Alek­sand­ra­vi­čius at­rin­ko ma­no da­ry­tus po­rtre­tus, pa­sa­kė, kad jam jie la­biau­siai pa­ti­ko ir pa­do­va­no­jo kny­gą su au­tog­ra­fu. Jo įver­ti­ni­mas gal ir bu­vo tas spy­ris.“

In­tui­ci­ja ir lai­mės fak­to­rius

A. La­maus­kas yra vie­nas iš aso­cia­ci­jos „Fo­tog­ra­fi­jos na­mai“ Šiau­liuo­se stei­gė­jų. Aso­cia­ci­jos mi­si­ja yra edu­ka­ci­nė: mies­tie­čiai kvie­čia­mi mo­ky­tis fo­tog­ra­fi­jos pra­dme­nų, kom­po­zi­ci­jos, su­pra­ti­mo, kas yra fo­tog­ra­fi­ja.

Tre­jus me­tus sa­va­no­riau­ja ir fo­tog­ra­fuo­ja per Šiau­lių mies­to šven­tes, šie­met įam­ži­no ir vals­ty­bės šimt­me­tį. R. Pa­ra­fi­na­vi­čiaus su­bur­ti fo­tog­ra­fai, va­di­na­mi „bil­du­kais“, ta­po neat­sie­ja­ma mies­to gy­ve­ni­mo da­li­mi.

„Tai fan­tas­tiš­kas reiš­ki­nys. Kai mies­to šven­tę fo­tog­ra­fuo­ja di­de­lis bū­rys žmo­nių, ren­gi­nys įam­ži­na­mas vi­sais ra­kur­sais. Nuot­rau­kos grei­tai pa­tei­kia­mos elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je. Žmo­nės ieš­ko sa­vęs, net laiš­kus ra­šo.“

„Bil­du­kai“ yra su­ren­gę ne vie­ną pa­ro­dą, skel­bia­mos mė­ne­sio te­mos, ge­riau­si dar­bai eks­po­nuo­ja­mi.

Sma­giau­sia A. La­maus­kui fo­tog­ra­fuo­ti gat­vę, jo­je vyks­tan­čius reiš­ki­nius. Ki­ta pa­ro­da, šyp­so­si, ko ge­ro, ir bus gat­vės fo­tog­ra­fi­jos.

„Gat­vės fo­tog­ra­fi­jo­je svar­biau­sia in­tui­ci­ja, kai jau­ti, kad už se­kun­dės da­lies kaž­kas ga­li įvyk­ti, tam pa­si­ruo­ši ir pa­gau­ni. Fo­tog­ra­fuo­da­mas po­rtre­tą, nu­ma­tai emo­ci­ją, ku­ri ga­lė­tų įvyk­ti. Lai­mės fak­to­rius, jei tai pa­vyks­ta. Bū­na, kad už­strin­ga tech­ni­ka, aki­mir­ka ne­pa­si­kar­to­ja ir su­pran­ti: šian­dien ne ta­vo die­na.“

A. La­maus­kas pri­si­me­na, kaip Is­pa­ni­jos po­li­ci­ja pra­šė iš­trin­ti kad­rus, kai nu­fo­tog­ra­fa­vo ro­mų kra­tą. Vie­ną kad­rą iš­try­nė, dar pen­ki li­ko.

Kad nuo­trau­ka pa­vyk­tų, ima­si gud­ry­bių: pa­kal­bi­na, pa­ro­do, ką nu­fo­tog­ra­fa­vo. Jei fo­tog­ra­fuo­ja tur­gu­je, kaž­ką nu­per­ka.

„Si­ci­li­jo­je par­da­vė­jas su di­de­liu pei­liu, ku­riuo pjaus­to tu­ną, kaž­ką sa­kė ita­liš­kai: ne­fo­tog­ra­fuok ar ką nors nu­pirk. Už­fik­sa­vau mo­men­tą, kai jis vie­no­je ran­ko­je lai­ko di­de­lį pei­lį, o ki­ta ro­do gra­si­nan­tį ges­tą. Po to su tuo žmo­gu­mi pa­bend­ra­vo­me, nors aš ne­mo­ku ita­liš­kai, iš­si­sky­rė­me drau­giš­kai. Ši nuo­trau­ka so­cia­li­nių tink­lų už­da­ro­se gru­pė­se pa­te­ko į ge­riau­sių­jų ap­do­va­no­ji­mą.“

Lie­tu­vo­je žmo­nės į fo­tog­ra­fą žiū­ri rūs­čiau. „Gal kal­tas mū­sų kli­ma­tas, sau­lės ma­žiau“, – svars­to fo­tog­ra­fas. Jo mėgs­ta­miau­sios ša­lys – Por­tu­ga­li­ja, Is­pa­ni­ja, Ita­li­ja, kur žmo­nės la­biau šyp­so­si, sklei­džia dau­giau ge­ros ener­gi­jos.

No­ras ei­ti pir­myn

A. La­maus­kas sa­ve įvar­di­ja lais­vai sam­do­mu fo­tog­ra­fu, fo­tog­ra­fi­ja jam – lais­va­lai­kis. Dar­bus ren­ka­si – ne­sii­ma fo­tog­ra­fuo­ti ves­tu­vių, krikš­ty­nų: „Ne ma­no sfe­ra.“

La­biau­siai pa­tin­kan­čios te­mos – reg­bis ir plau­ki­mas. A. La­maus­kas – plau­ki­kas, iki šiol da­ly­vau­ja ve­te­ra­nų var­žy­bo­se.

„Paaiš­kė­jo, kad plau­ki­kai ko­le­gos, iš­ko­vo­ję pa­sie­ki­mų, pra­plau­kę pu­sę gy­ve­ni­mo, ne­tu­ri nė vie­nos nor­ma­lios nuo­trau­kos! Ban­dau ir pa­ts su­da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, ir pa­fo­tog­ra­fuo­ti. Ir žmo­ną pri­kal­bi­nau, kad pra­dė­tų fo­tog­ra­fuo­ti, kad ir ma­ne, ne tik ko­le­gas nu­fo­tog­ra­fuo­tų. Taip ga­vo­si, kad ir žmo­na su­si­do­mė­jo ma­no ho­biu.“

Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį A. La­maus­kas su bend­ra­min­čiais fo­tog­ra­fa­vo Lie­tu­vos reg­bio rink­ti­nę, nu­ga­lė­ju­sią šve­dus.

Fo­tog­ra­fuo­da­mas var­žy­bas, nea­tit­rūks­ta nuo sa­vo mėgs­ta­mo po­rtre­to žan­ro. 2014 me­tais ta­po fo­tog­ra­fi­jų kon­kur­so „Reg­bis už Lie­tu­vą“ no­mi­na­ci­jos „Ge­riau­sias reg­bio po­rtre­tas“ lau­rea­tu.

Pel­nęs ne vie­ną įver­ti­ni­mą, į sa­vo dar­bus fo­tog­ra­fas žvel­gia kuk­liai ir kri­tiš­kai: ga­lė­tų dar ge­riau.

„Be­ga­li­nis no­ras ei­ti pir­myn, da­bar dar žen­giau tik ma­žą žings­ne­lį. Kai pra­de­di do­mė­tis, su­pran­ti: kuo to­liau į miš­ką, tuo dau­giau me­džių. Tik iš pra­džių at­ro­do, kad jau kaž­ką ga­li.“

At­sis­vei­kin­da­mas A. La­maus­kas pa­do­va­no­ja pa­ro­dos ka­ta­lo­gą, le­dų ir pla­čią šyp­se­ną.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

And­riui La­maus­kui pa­ro­da – ata­skai­ta ki­tiems ir ma­lo­nu­mas sau: „Gy­ve­ni­mo pu­siau­ke­lė, 50 me­tų, no­rė­jo­si kaž­ką pa­sa­ky­ti. Vai­kai užau­gin­ti, dar­bai su­sto­ję į sa­vas vė­žes. Pas­ku­ti­nius ket­ve­rius me­tus dė­me­sį ga­lė­jau skir­ti sau – sa­vo ho­biui.“

And­rius La­maus­kas nė­ra nu­dai­lin­tos, „plast­ma­si­nės“ fo­tog­ra­fi­jos ger­bė­jas, įdo­miau­sia jam – ne­su­me­luo­ta, ne­su­vai­din­ta bū­se­na.

And­riaus LA­MAUS­KO nuo­tr.

Mar­ty­nas Le­vic­kis. Akor­deo­ni­nin­kas 2017.

Juo­zas Riau­tas. Dai­li­nin­kas. Še­du­vos glo­bos na­mai 2017.