
Naujausios
Kai angelai sargai šalia...
Audrius Atkocevičius šiandien vaikšto prisilaikydamas lazdele. Vyras sugrįžo iš ten, iš kur neretai negrįžtama: beveik pusantro šimto parų reanimacijoje, daugybė dirbtinės komos seansų, prarasta medikų viltis ir artimųjų atsisveikinimas...
Stebuklas įvyko. Audrius vėl kabinasi į gyvenimą ir daug ko mokosi iš naujo. Kelionė į anapus ir atgal paskatino pamatyti tikrąsias vertybes. Jo angelai sargai – visada šalia.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Viltis ir kai jos nebėra
Kovą Audriui sukako 40 metų. Per gimtadienį iš Santariškių jis parvežtas namo, Į Šiaulius.
Prieš trejus metus šeši laipteliai į daugiabučio laiptinę ir dar devyni – iki lifto Audriui buvo neįveikiami. Liftas ir kelionė juo į devintą aukštą – į šeimos butą – tvirtovę, kur beveik viską teko pradėti nuo pradžių.
Progresuojanti liga negrįžtamai buvo pažeidusi kai kurių gyvybiškai svarbių organų veiklą, o dėl ilgalaikės komos sunykę raumenys, sąnariai. Nuolatinis deguonies trūkumas organizme nepažeidė tik galvos smegenų – leido viską prisiminti, girdėti ir suvokti prašymus pakelti ranką, bandyti sėstis. Audrius viską suvokė, tačiau padaryti negalėjo – kojos, rankos buvo, bet nebuvo raumenų.
Reabilituotis padėjo specialistai ir brangiausi žmonės, kurių dėka Audrius sako, nepaisant rytinių skausmų ir vis dar apninkančių juodų minčių, šiandien jau gali šypsotis. Pamažu sugrįžta į normalų gyvenimą – bendrauja su bičiuliais, žmonos ir vaikų prilaikomas apsilanko teatre, nueina į koncertą.
„Mano angelai sargai visada buvo ir yra šalia“, – sako šiaulietis. Ir aišku: jo angelai – tai artimiausi žmonės, kurie buvo šalia ir tikėjo, kai net medikai nebeteikė vilties.
Trys procentai
Košmaras prasidėjo 2014 metų spalį. Audrius pasijuto prastai, ėmė trūkti oro. Kreipėsi į medikus, jiems simptomai leido spėti legioneliozės infekciją.
Tuberkuliozės ir plaučių ligų klinikos registratūroje prarado sąmonę.
Toliau – 43 parų miegas – medikų sukelta koma – bandymas bent dalinai atstatyti pažeistus plaučius ir palengvinti staiga išlindusio sepsio pasekmes.
Audrius sako iki šiol aiškiai prisimena sapnus komoje. Buvo ramu, gera, aplinkui negirdėjo pypsinčių reanimacijos aparatų. Tačiau žmonos Ingos, gydytojų, aptarnaujančio personalo balsai buvo aiškūs ir suprantami.
Prisimena girdėjęs žmonos atnešamus jam garsu įrašytus vaikų laiškus (sūnui tada tebuvo 8-eri, dukrai –15, tokio amžiaus vaikai į reanimaciją neįleidžiami, – red. past.), mena jos klausinėjęs, kaip jiems sekasi, ką veikią. Klausė mintimis.
Miegodamas matė dirbančias reanimacijos sesutes, nebyliai teiravosi, ką jos čia veikia, ar daug darbo, ar legaliai dirba.
Prisimena matęs save gulintį. Iš šono, iš viršaus. Tarsi nuotraukoje. Dalyvavo reanimacijos gyvenime. Be balso, be skausmo, be oro trūkumo, be mažiausio judesio.
Morfino sukeltuose gražiuose sapnuose Audrius sako neturėjęs nė mažiausios nuojautos, kad miršta. Nors prie jo lovos stovėjusius medikus ir girdėjo kalbančius, jog vilties išsaugoti gyvybę likę ne daugiau trijų procentų.
Po 43 parų Santaros klinikų medikai Audrių ryžosi žadinti: pažeistus plaučius medikamentais dalinai pavyko atstatyti.
Atsimerkęs vyras pirmiausia pamatė žmonos akis. Toliau gydytojų klausimai: kuo vardu, kiek metų, iš kur, koks dabar paros laikas. Ligonis atsakė nesuklydęs. Gilus atodūsis: smegenys veikia!
Pajudinti galėjo tik rankų pirštus. Per 43 paras sunyko kone visi galūnių raumenys.
Laiptai namo
Į ligoninę Šiauliuose jį, tada 36 metų vyrą, paties žodžiais, parvežė lyg kokį mėsos gabalą.
Po mėnesio gydymo – reabilitacija Palangoje. Padedant visada greta buvusiai žmonai ir personalui, po truputį mokėsi judėti, iš naujo bandė verstis ant šono, sėstis, valgyti. Didelių valios pastangų dėka galiausiai išmoko iš lovos perlipti į neįgaliojo vežimėlį.
Po 50 parų prilaikomas atsistojo. Sunykę raumenys pamažu ėmė tarnauti.
Namuose šešių laiptų į laiptinę ir dar devynių iki lifto Audrius nebūtų įveikęs vienas.
Ieškojo trenerio, kuris padėtų sunkiam ligoniui reabilituotis. Sutiko tik vienas – kultūrizmo treneris Arvydas Naujokas.
Į treniruočių salę, esančią už kelių šimtų metrų nuo namų, A. Atkocevičių atveždavo žmona, o treneris ateidavo pasitikti prie automobilio.
Profesionali pagalba davė rezultatą: po pusmečio intensyvių treniruočių pas trenerį Audrius išmoko nuvykti pats, dar vėliau ir ateiti pėsčiomis.
Gerėjant sveikatai vyras pradėjo dirbti vadybininku, kuriuo dirbo iki ligos. Jo, turinčio tik 25 procentų darbingumą, darbdavys, šiaulietis verslininkas Agnius Gideika, neatleido, o suteikė galimybę dirbti.
Stebuklas be vilties
Tačiau organizmo imunitetą pažeidusios legioneliozės pasekmė – 2017 metų pabaigoje sutriko inkstų veikla, atsinaujino stiprus dusinimas. Audrius prisimena: buvo sekmadienio vakaras, bet šeima apsisprendė nelaukti: nuvežė į Respublikinę Šiaulių ligoninę. Pirmadienį – į Santariškes.
Po savaitės inkstų funkcijos galutinai sutriko. Nuspręsta ligonį vėl gramzdinti į komą.
Sausį – kritinis momentas. Dabar Audrius žino, kad tada stojo ne tik inkstų, bet ir visų kitų gyvybiškai svarbių organų veikla. Plakė tik širdis.
„Trumpam pabudintas iš komos norėjau mirti. Bandžiau tai pasakyti. Aš pasidaviau. Buvau sunykęs ir fiziškai, ir psichologiškai. Garsu negalėjau paprašyti, kad išjungtų gyvybę palaikančius aparatus – dėl įstatytos tracheostomos galėjau tik žiopčioti. Bet artimieji suprato, ko prašau“, – prisimena pašnekovas.
Medikai šįkart nebedavė nė vieno procento vilties. Paskambinę artimiesiems paragino paskubėti, kad spėtų.
Atsisveikinimas su žmona ir atvykusiu šeimos draugu, sako Audrius, buvo keistokas. Vietoje „sudie“ vyras išgirdo artimiausių žmonių ryžtingą kalbą, jog jis pernelyg stiprus yra, kad pasiduotų ir kad privalo kovoti, nes yra reikalingas.
Iki šiol nesupranta, kaip, bet kalba įkvėpė. Pagalvojęs, kad negali taip sau paimti ir išeiti. O čia dar dukros perduoti žodžiai: „Tėtis neturi teisės mūsų palikti“.
Dabar svarsto, gal jam padėjo kažkas iš aukštai? Žino, kad už jo gyvenimą mišias ne vienoje bažnyčioje buvo užpirkę tėvai, draugai ir jau minėtas darbovietės, kurioje A. Atkocevičius dirba iki šiol, savininkas.
Gydytoja rezidentė Erika Šalčiūtė beviltiškoje situacijoje pasiūlė kovoti ne įprastiniais medikamentais, o kitokia jų sudėtimi.
„Žinau, kiek jėgų ir užsispyrimo prireikė tai mergaitei, kad pavyktų Santariškių profesorius įtikinti, kad jos sistema gali suveikti“, – sako Audrius.
Vyras sako, kad galima vadinti tai stebuklu, galima įvardyti ir kitaip, bet sistema tikrai suveikė: po kelių dienų „nurašyto“ ligonio organų gyvybinės funkcijos ėmė labai iš lėto atsistatyti.
Kovo pradžioje dar kartą, jau šeštą, A. Atkocevičiui buvo sukelta dirbtinė koma.
Kovo 13 dieną, per 40-ąjį gimtadienį, vyras sugrįžo namo.
Gydytojai E. Šalčiūtei Audrius siunčia tyrimus, aprašo savijautos pokyčius. Gydytoja Audriaus išgijimo ir reabilitacijos istoriją ketina nušviesti medikų konferencijose.
Dėkui dėkui
Po intensyvios reabilitacijos Audrius jau kelios savaitės kaip sugrįžęs į senąją darbovietę. Susijaudina kalbėdamas apie savo vadovo Agniaus gerumą, kuris jam, riboto darbingumo žmogui, ne tik suteikė tinkamas darbo sąlygas, dėl tris kartus per savaitę po keturias valandas trunkančios dializės palankų darbo grafiką. Svarbus Audriui ir vadovo padrąsinimas, kad jis privalo kuo daugiau bendrauti ir neužsidaryti savyje.
Labiausiai Audrius dėkingas savo žmonai Ingai, buvusiai šalia jo net tada, kai jai pačiai labai reikėjo paramos.
„Ačiū draugams, kurie mano žmoną ir vaikus palaikė, kai jiems buvo sunku, – sako vyras. – Tikėjimas yra stebuklas. Brangiausi žmonės įnešė indėlį į mano gyvenimą. Mano užduotis – sveikti“.
Audrius šiandieną žino, kad yra 100 procentų pasirengęs kovoti už gyvenimą.
Laimė kvėpuoti
„Kad jūs tik žinotumėte, kokia laimė yra kvėpuoti!“ – viso pokalbio metu Audrius pirmąsyk plačiai nusišypso.
Sako anksčiau nemažai klydęs: dirbo neskaičiuodamas valandų, per mėnesį nuvažiuodavo ir po 7 000 kilometrų, rūkė, vartojo alkoholio, mažai ilsėjosi. Tada atrodė, kad tikslas yra vienas: uždirbti kuo daugiau pinigų ir įsigyti butą, naują automobilį, sodybą.
„Dabar man vien kvėpuoti yra didelė vertybė. Pavasaris yra vertybė. Supratau, kad mane supa daug gerų žmonių, kuriems esu labai dėkingas. Dabar į viską žiūriu daug paprasčiau ...“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Audrius Atkocevičius už įvykusį stebuklą – sugrįžimą į gyvenimą – labiausiai dėkingas brangiausiems žmonėms, kurie visada buvo šalia ir tikėjo jo išgijimu. „Tikėjimas tikrai daro stebuklus“, – šypsosi šiaulietis.
Pasak Audriaus, tik mirtimi galėjusi pasibaigti liga leido jam suprasti, kad didžiausios vertybės yra šalia.