„Su gydytoju reikia kalbėtis“

„Su gy­dy­to­ju rei­kia kal­bė­tis“

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Mo­ters ir vai­ko kli­ni­kos Priė­mi­mo, sku­bio­sios diag­nos­ti­kos ir slau­gos sky­riaus ve­dė­jai, vai­kų li­gų gy­dy­to­jai Liu­dai Gra­ži­nai Be­ke­rie­nei šie­met su­teik­tas nu­si­pel­niu­sios Lie­tu­vos gy­dy­to­jos var­das. 40 me­tų li­go­ni­nė­je dir­ban­ti gy­dy­to­ja sa­ko, kad kei­čia­si ir me­di­ci­na, ir li­gos, ir žmo­nės.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Se­ne­lių pė­do­mis žen­gia anū­kas

L. Be­ke­rie­nė au­go, mo­kė­si ir stu­di­ja­vo me­di­ci­ną gim­ta­ja­me Kau­ne. Ati­te­kė­jo į Šiau­lius. Kar­tu su vy­ru uro­lo­gu To­na­ru Be­ke­riu, Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Uro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ju, užau­gi­no sū­nų Ro­ką ir duk­rą Li­ną. Tu­ri ke­tu­ris anū­kus: Ado­mą, Gus­tą (Li­nos vai­kai) ir Skais­tę bei Vi­lių (Ro­ko at­ža­los).

Tė­vų pė­do­mis ne­pa­su­ko nei sū­nus, nei duk­ra. Sū­nus – hu­ma­ni­ta­ras, kal­bi­nin­kas, duk­ra – cho­reog­ra­fė. O štai vy­riau­sią anū­ką Ado­mą trau­kia me­di­ci­na. Šiuo me­tu jis dir­ba li­go­ni­nės Priė­mi­mo sky­riu­je slau­gy­to­jo pa­dė­jė­ju.

„Ado­mo ne­ner­vi­na ne­tvar­kin­gi žmo­nės, kai mes, gy­dy­to­jai, kar­tais pa­bur­bam, kai atei­na koks ne­si­prau­sęs, ap­si­lei­dęs. Ma­ne ža­vi, kaip jis ra­miai prii­ma žmo­nes“, – anū­ką gi­ria mo­čiu­tė.

Šei­mos gy­dy­to­jas – ne siun­tė­jas

At­vy­ku­si į Šiau­lius L. Be­ke­rie­nė iš pra­džių dir­bo vai­kų gy­dy­to­ja po­lik­li­ni­ko­je. Lan­ky­da­vo ma­žy­lius na­muo­se, ge­rai pa­ži­no­da­vo ir tė­vus, ir se­ne­lius, ir net gi­mi­nai­čius. Žmo­nės gy­dy­to­ju la­biau pa­si­ti­kė­da­vo, daug ką pa­si­pa­sa­ko­da­vo: ir apie li­gas, ir apie šei­mos pro­ble­mas.

„Da­bar tru­pu­tį blo­giau, nes ma­žiau bend­ra­vi­mo tarp žmo­nių, o tuo lai­ku ir šei­mas tek­da­vo su­tai­ky­ti, ku­rios bu­vo ant sky­ry­bų slenks­čio“, – pri­si­me­na gy­dy­to­ja.

L. Be­ke­rie­nė sa­ko, kad šei­mos gy­dy­to­jas daug ge­riau pa­žįs­ta sa­vo pa­cien­tą, grei­čiau ga­li su­teik­ti pa­gal­bą, nu­sta­ty­ti diag­no­zę, ne­gu li­go­ni­nė­je dir­ban­tis gy­dy­to­jas, ku­ris gal­būt pir­mą kar­tą ma­to šį žmo­gų.

„Gir­dė­jau to­kį ne­gra­žų po­sa­kį, kad šei­mos dak­ta­ras – siun­tė­jas. Jo­kiu bū­du! Šei­mos gy­dy­to­jas – ne siun­tė­jas, jis kaip tik ži­no­to­jas“, – įsi­ti­ki­nu­si gy­dy­to­ja.

Bū­na si­tua­ci­jų, kai su vai­ku ten­ka sku­bė­ti į li­go­ni­nės prii­ma­mą­jį. Ki­ti gy­dy­to­jai ap­žiū­rė­ję li­go­niu­ką ir ne­ra­dę rim­tos li­gos pa­bam­ba, kam čia be rei­ka­lo va­ži­nė­ja. Ta­čiau L. Be­ke­rie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad ge­riau be rei­ka­lo, ne­gu vė­liau gai­lė­tis.

„Dar bu­vau jau­na gy­dy­to­ja, dir­bau apy­lin­kė­je, po sa­vait­ga­lio šei­ma at­ne­šė vi­siš­kai nu­si­vė­mu­sį ir nu­si­vi­du­ria­vu­sį vai­ką. Klau­siu tė­vų, ko­dėl taip del­sė, o jie sa­ko, kad anks­tes­nė gy­dy­to­ja lie­pu­si be rei­ka­lo ne­va­ži­nė­ti“, – vos ne vai­ko mir­ti­mi pa­si­bai­gu­sį at­ve­jį pri­si­me­na L. Be­ke­rie­nė.

Gy­dy­to­jams rū­pi

L. Be­ke­rie­nė įsi­ti­ki­nu­si, į me­di­ci­ną ei­na žmo­nės, ku­rie tik­rai gal­vo­ja apie pa­gal­bą ki­tam, ir kiek­vie­nam gy­dy­to­jui rū­pi, kad jo pa­cien­tai pa­sveik­tų.

„La­bai skau­du, kai pa­sa­ko: „Jiems (gy­dy­to­jams) tas pa­ts“. Mums vi­siš­kai ne tas pa­ts. Gy­dy­to­jas jau­di­na­si dėl sa­vo li­go­nio. Ma­nau, kad daug kas iš me­di­kų ir neišt­ve­ria ši­to ne­ri­mo, ne vi­si mo­ka su juo su­si­tvar­ky­ti. Man gal leng­viau, nes esu ti­kin­ti ir ži­nau, kad Die­vas su ma­ni­mi, pa­dės man ir ma­no li­go­niui“, – sa­ko vai­kų gy­dy­to­ja.

Dir­bant li­go­ni­nė­je la­bai svar­bus ko­man­di­nis dar­bas: ir gy­dy­to­jas, ir se­se­lė, ir va­ly­to­ja la­bai daug reiš­kia. „Kar­tais ge­ra se­se­lė, jos ma­lo­nus bend­ra­vi­mas, pri­si­lie­ti­mas, li­go­niui net dau­giau reiš­kia ne­gu dak­ta­ras, ku­ris tik ret­kar­čiais užei­na į pa­la­tą.“

Bū­nant sky­riaus ve­dė­ja L. Be­ke­rie­nei su sa­vo ko­man­da kar­tais ten­ka kal­bė­tis ir apie ne­ma­lo­nius da­ly­kus.

„Nie­ka­da ne­no­riu nie­ko įskau­din­ti, įžeis­ti, vi­sa­da sten­giuo­si su­si­lai­ky­ti nuo blo­go žo­džio. Jei­gu ten­ka kal­bė­tis, pa­si­kvie­čiu žmo­gų po dar­bo, be pa­ša­li­nių. Ži­no­ma, vi­sa­da, kai tau sa­ko kaž­ką ne­ge­ro, kad pa­da­rei kaž­ką blo­gai, bū­na ne­ma­lo­nu. Man taip pat. Tai yra na­tū­ra­lus iš­gy­ve­ni­mas“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si gy­dy­to­ja.

Ti­kė­ji­mas gy­do

„Li­go­ni­nė­je dir­bu la­bai se­niai ir at­krei­piau dė­me­sį, kad li­go­niu­ko sa­vi­jau­ta la­bai pri­klau­so nuo žmo­gaus, ku­ris yra ša­lia, emo­ci­jos, nu­si­tei­ki­mo. Vai­ko svei­ka­ta nie­ka­da ne­pa­ge­rės, jei­gu tė­vai ne­ti­ki. Ži­no­ma, yra mir­ti­nų li­gų, bet tė­vų ti­kė­ji­mas yra la­bai svar­bus“, – pa­žymi L. Be­ke­rie­nė.

Su­ne­ga­la­vus vai­kui kai ku­rie tė­vai la­bai jaut­riai rea­guo­ja, ne­pa­si­ti­ki ša­lia esan­čiais gy­dy­to­jais, api­pi­la prie­kaiš­tais. Ten­ka pa­da­ry­ti ne vie­ną „šo­kė­jiš­ką ju­de­siu­ką“, kol su­si­kal­ba su tė­vais.

„At­si­me­nu, at­ve­žė vai­ką su la­rin­gi­tu, ku­rį mes tik­rai mo­ka­me gy­dy­ti. Ma­tau, kad ma­ma ne­ri­mau­ja, tie­siog kun­ku­liuo­ja, no­ri vež­ti vai­ką į ki­tą li­go­ni­nę. Sa­kau: „Po­nia, į ko­kią li­go­ni­nę no­ri­te va­žiuo­ti? Į Kau­ną, Vil­nių? Pas­kam­bin­siu, iš­ra­šy­siu siun­ti­mą ir iš­sių­si­me, bet jei­gu lei­si­te gy­dy­ti mums, ži­no­si­me, ką da­ry­ti. Pa­gal­vo­ki­te 5 mi­nu­tes.“ Pa­gal­vo­ju­si ma­ma nu­ri­mo, lei­do gy­dy­ti. Jau po ke­lių va­lan­dų vai­kas pa­si­ju­to ge­riau“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja.

Vi­sų pir­ma, pa­sak L. Be­ke­rie­nės, tė­vai tu­rė­tų kal­bė­tis – ne­pik­tai – su gy­dy­to­ju, klau­sy­tis ir pa­si­steng­ti iš­girs­ti, ką jis no­ri pa­sa­ky­ti.

„Man šau­kia: „Pa­žiū­rėk, ar čia ne me­nin­gi­tas!“ O aš jau bū­nu du kar­tus pa­tik­ri­nu­si. Kai pa­sa­kai: „Jau pa­žiū­rė­jau. Ką dar liep­si­te?“, su­trin­ka“, – šyp­te­li gy­dy­to­ja.

Kei­čia­si tė­vai, kei­čia­si vai­kai

Dau­gu­ma tė­vų, pa­sak L. Be­ke­rie­nės, yra la­bai rū­pes­tin­gi, ge­ri, ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie ne­jau­čia tė­vys­tės džiaugs­mo, ku­riems tu­rė­ti vai­ką yra tik pres­ti­žo rei­ka­las. To­kie vai­ką ren­gia kaip lė­lę, o vai­ko sa­vi­jau­ta ne­svar­bu. „Gal dėl to, kad vai­kys­tė­je jau žai­dė ne su pa­pras­tom lė­lėm, o su bar­bėm? „ – svars­to gy­dy­to­ja.

Vai­kai taip pat kei­čia­si. „Man vy­ras sa­ko, kad sens­tu, to­dėl taip at­ro­do. Bet žiū­rė­jau lai­dą, kur sa­kė, kad anks­čiau žmo­ni­ja, jos mi­ty­ba, gy­ve­ni­mo bū­das, cha­rak­te­riai, li­gos keis­da­vo­si kas 100 me­tų, o da­bar kas 10 me­tų. Ir tam pri­tar­čiau vi­su šim­tu pro­cen­tų. Vai­kai ta­po ak­ty­ves­ni, jud­res­ni, ryš­kes­nių cha­rak­te­rių. Jie įdo­mes­ni“, – sa­ko gy­dy­to­ja.

La­biau­siai gy­dy­to­ją liū­di­na, kai ma­to, kad tė­ve­lis atė­jęs ap­lan­ky­ti vai­ko be­veik vi­są lai­ką nea­tit­rau­kia akių nuo te­le­fo­no. Į ek­ra­nus su­lin­dę ir vai­kas su ma­ma.

„Tai koks čia ap­lan­ky­mas? Tech­no­lo­gi­jos yra ge­rai, bet jos ne­tu­ri bū­ti ma­žam vai­kui. Net kū­di­kė­liui, dar ne­tu­rin­čiam me­tų, pa­ki­ša mir­gan­tį ek­ra­ną. Jis vi­siš­kai ne­nau­din­gas. Vai­kui tu­ri bū­ti žais­lai, kny­ge­lė, pa­sa­ka, dai­na. Vai­ko ne­tu­ri už­liū­liuo­ti apa­ra­tas“, – įsi­ti­ki­nu­si L. Be­ke­rie­nė.

Me­di­ci­nos šuo­liai

Pa­sak gy­dy­to­jos, bė­gant lai­kui šiek tiek kei­čia­si ir li­gos. Pa­vyz­džiui, jau ne­bė­ra ty­mų epi­de­mi­jų, vė­ja­rau­piai re­tes­ni, bet sun­kes­nė li­gos ei­ga.

„Da­bar daug kal­ba­ma ir ra­šo­ma apie me­nin­go­ko­ki­nę in­fek­ci­ją. Ši li­ga vi­sa­da bu­vo. Bū­da­vo, kad iš­gy­dy­da­vom, bū­da­vo, kad iš­ly­dė­da­vom... La­bai džiu­gu, kad at­si­ra­do nau­jų skie­pų. Ir kai ma­nęs klau­sia, ar skie­py­tis nuo me­nin­go­ko­ko, sa­kau, kaip ne­si­skie­py­ti, jei­gu at­si­ra­do vak­ci­na“, – sa­ko L. Be­ke­rie­nė.

„Kai mo­kiau­si, per­so­din­da­vo tik inks­tus, da­bar – ir šir­dį, ke­pe­nis, plau­čius, ra­ge­ną. Į prie­kį žen­gia la­bo­ra­to­ri­jos, rea­bi­li­ta­ci­ja, imu­no­lo­gi­ja. Il­gė­ja gy­ve­ni­mo truk­mė. La­bai sun­kiai žiū­rė­da­vo­me į vai­kus su ce­reb­ri­niu pa­ra­ly­žiu­mi, da­bar jie rea­bi­li­tuo­ja­mi, so­cia­li­zuo­ja­mi ir daug ge­riau gy­ve­na“, – per­mai­nas var­di­ja gy­dy­to­ja.

Nu­si­pel­niu­si Lie­tu­vos gy­dy­to­ja šyp­so­si, kad me­di­ci­no­je nė­ra vie­no­dos die­nos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vai­kų li­gų gy­dy­to­ja Liu­da Gra­ži­na Be­ke­rie­nė, su ma­žai­siais pa­cien­tais dir­ban­ti 40 me­tų, sa­ko, kad vai­kai kei­čia­si: jie jud­res­ni, tu­rin­tys ryš­kes­nius cha­rak­te­rius, įdo­mes­ni.

L. Be­ke­rie­nė vi­lia­si, kad Priė­mi­mo, sku­bio­sios diag­nos­ti­kos ir slau­gos sky­riaus pa­tal­pos ka­da nors bus su­re­mon­tuo­tos ir ne­bus gė­da klau­sy­tis ir skai­ty­ti at­si­lie­pi­mų apie „bai­sias pa­la­tas“. „Juk gro­žis ir­gi gy­do“, – įsi­ti­ki­nu­si vai­kų gy­dy­to­ja.