Maisto programa

So­cia­liz­mo ženk­lai (3)

Mais­to pro­gra­ma

Vla­das Ver­te­lis,

žur­na­lis­tas

Vie­nas iš so­cia­lis­ti­nių už­kei­ki­mų – Mais­to pro­gra­ma. Bu­vo kie­ky­bės, po to – ko­ky­bės penk­me­čiai, o su­lau­kus bran­dos – kaž­ke­lin­tam TSKP su­va­žia­vi­me priim­ta Mais­to pro­gra­ma. Sup­rask – mais­to vi­siems pa­kan­ka, bet pro­gra­mos rei­kia.

Ma­no šei­mo­je nie­ka­da ne­pri­rei­kė jo­kių mai­ti­ni­mo pro­gra­mų, tie­siog val­gė­me so­čiai ir tur­būt svei­kai. Vai­kys­tės kai­me tu­rė­jo­me nuo­sta­bią kar­vę Snai­gę, ku­riai, va­žiuo­jant į kom­bi­na­tą, ver­kė abi – ir ma­ma, ir kar­vė. Ir da­bar, se­nat­vė­je, ma­ma, pri­si­mi­nu­si tą jau­di­nan­tį mo­men­tą, ap­sia­ša­ro­ja. Vaiz­de­lis iš lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kos...

Kai­me – kiau­lės, paukš­čiai: nuo viš­tų iki ka­la­ku­tų, sa­vos dar­žo­vės ir taip to­liau.

Mies­te­ly­je – šiek tiek ma­žiau, bet par­duo­tu­vė­je mė­sos ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti. Pri­si­me­nu kal­bant, kad vi­sa mė­sa, sū­riai, svies­tas ke­lia­vo į Ru­si­jos did­mies­čius – tur­būt taip ir bu­vo. Pask­li­do gan­das, kad Vil­niu­je ar Kau­ne prie bė­gių bu­vo pri­vi­rin­tas są­sta­tas su lie­tu­viš­ka kiau­lie­na... Ma­ma grį­žu­si iš mė­sos par­duo­tu­vės sa­ky­da­vo – vien kar­vių teš­me­nys. Sup­ras­kit – sa­vo neuž­siau­gin­si, so­tus ne­bū­si.

Ne­gė­riau ke­fy­ro, rūg­pie­nio, nes at­ro­dė ne­kaip. Ta­čiau ka­riuo­me­nė per pir­mą­sias sa­vai­tes pa­nai­ki­no ma­no ku­li­na­ri­nius komp­lek­sus, ėmiau su­pras­ti ir mais­to pro­gra­mos es­mę. Ke­fy­ras ir ban­de­lė – kas ga­li bū­ti ska­niau, nes iš­pai­kin­tas „la­bu­so“ skran­dis tie­siog ne­priė­mė ko­šės su sty­ran­čiais stam­biai su­mal­tų grū­dų akuo­tais ir rie­ba­lų gniu­žu­lė­lių su kiau­lės še­riais. Ken­tė­jau al­kį, bet or­ga­niz­mas pri­si­tai­kė.

Pri­si­me­nu vai­ki­nu­ką iš Ka­za­nės – iš­sty­pęs, iš­ba­lęs, vė­jo pu­čia­mas. Po ke­lių mė­ne­sių vy­ru­kas pa­pil­nė­jo gal dvi­gu­bai, žan­dai de­gė rau­do­niu. Jam mais­to pro­gra­ma Pri­bal­ti­ko­je bu­vo rei­ka­lin­ga...

Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je, Tol­min­kie­my­je (Čis­ty­je pru­dy), Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio že­mė­se, vyk­dė­me mais­to pro­gra­mą. Vie­nam ka­rei­viui – ša­kę ar kas­tu­vą, ki­tam – ki­bi­rą. Nu­va­rėm di­džiu­lį bul­vių lau­ką.

– Kur kom­bai­nas? – klau­siu ko­lū­kio bri­ga­di­nin­ko, ma­tau – ge­ro­kai kaukš­te­lė­ju­sio lie­tu­vi­nin­ko.

– Su­ge­do.

– Ar­gi tik vie­ną tu­rit?

Bri­ga­di­nin­kas pra­dė­jo žai­buo­ti, tur­būt ma­no klau­si­mai jam pa­kvi­po pro­vo­ka­ci­ja...

Mais­to pro­gra­ma Lie­tu­vo­je vei­kė. Tai įsi­ti­ki­nau dar ne­pra­si­dė­jus Gor­ba­čio­vo pe­rest­roi­kai Nau­jojo­je Ak­me­nė­je. Any­ta pa­pra­šė iš gast­ro­no­mo (mė­sos ir pie­no par­duo­tu­vės) par­neš­ti pro­duk­tų.

Atė­jau dar pie­tų per­trau­kai (!) ne­pa­si­bai­gus. Prie du­rų – mi­nia. Toks vaiz­de­lis ne­ste­bi­no, bet žmo­nių bu­vo tik­rai daug.

Du­rys at­si­da­rė. Mi­nia plūs­te­lė­jo, grum­dė­si nuo vie­nų du­rų iki ki­tų, bė­go į ei­lę prie mė­sos sky­riaus. Par­da­vė­ja, at­ra­ki­nu­si du­ris sto­vė­jo pri­si­spau­du­si prie sie­nos.

Ką tik iš­kep­tas žur­na­lis­tas sto­vė­jo it įbes­tas iš­spro­gi­nęs akis. O bai­siau­sia – mi­nios ko­jos per spūs­ty­je par­kri­tu­sią se­ny­vą mo­te­riš­kę – per gal­vą, ko­jas, per nu­ga­rą. Veiks­mas vy­ko spar­čiau nei veiks­mo fil­muo­se. Azar­tas, su­mi­šęs su pa­ni­ka.

Su­min­dy­to­ji pa­si­kė­lė ir nuė­jo į ei­lės ga­lą.

Man rei­kė­jo kaž­ko iš pie­no, ten ei­lės ne­bu­vo. Sup­ra­tau, kad toks vie­nin­te­lės dar­bi­nin­kų mies­te mė­sos par­duo­tu­vės štur­mas vyks­ta kiek­vie­ną die­ną.

Dar su­pra­tau, kad esu vi­siš­kai ža­lias, kad ne ką apie tą gy­ve­ni­mą su­pran­tu, dar – esu su­knis­tas idea­lis­tas, kad ne vi­si tu­ri kai­mus, tvar­te­lius, kad žmo­nės no­ri mė­sos – o jos par­duo­tu­vė­se nė­ra.

Iki šiol aky­se – dėl mė­sos min­do­mos mo­te­riš­kės vaiz­das. Neiš­sit­ri­na.

Neiš­sit­ri­na ir 1982-ųjų va­sa­rą po­ves­tu­vi­nė ke­lio­nė į Le­ning­ra­dą. Žmo­nos ma­ma su­tau­pė net 50 me­ta­li­nių rub­lių, už ku­riuos ne­to­li Ne­vos pro­spek­to iš mo­ters iš­si­nuo­mojo­me kam­ba­rį su di­de­le ge­le­ži­ne lo­va ir ar­ba­ti­nu­ku, ir dar li­ko.

– Gy­ve­no pas ma­ne to­kia lie­tu­vių po­ra – gra­žūs, čis­tok­rov­ny­je li­tov­cy (gry­nak­rau­jai lie­tu­viai), – ne­pa­tik­liai skai­čiuo­da­ma any­tos me­ta­liu­kus kal­bė­jo Le­ning­ra­do blo­ka­dą iš­gy­ve­nu­si bu­to šei­mi­nin­kė... Pri­si­me­nu, pa­gal­vo­jau: gal mes jai at­ro­do­me ne čis­tok­rov­ny­je li­tov­cy, bent jau aš, kaž­koks gru­zi­nas, o kad ga­liu bū­ti dar ir žy­das, ta­da ne­ži­no­jau...

Į lais­vas dvi kė­des prie sta­liu­ko ka­vi­nė­je pri­sė­do du suo­miai. Mes jau kir­to­me sa­vus šni­ce­lius. Me­niu – tik ru­siš­kas, abu nie­ko ne­sup­ran­ta – pa­pra­šė, kad už­sa­ky­tu­me ką nors mė­siš­ko. Aki­vaiz­du – vy­rai al­ka­ni.

Stab­dau pro ša­lį ei­nan­čią pa­da­vė­ją.

– Gal jie no­rė­tų tai, ką tu­rim ge­riau­sia – viš­čiu­ko ta­ba­ka.

– Ar daug mė­sos?

– Ypa­tin­gas pa­tie­ka­las, – ga­ran­tuo­ja.

Mū­sų gur­ma­niš­ka pa­tir­tis, ap­ri­bo­ta Ki­je­vo kot­le­tais Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ties res­to­ra­ne ir kibinais prie Auš­ros var­tų, kuž­dė­jo – tu­rė­tų bū­ti daug ir ska­nu.

Suo­miai link­si – ge­rai viš­čiu­kas!

Ne­ži­nia iš kur trau­kė tą kep­tą viš­čiu­ką, nes at­ne­šė mums dar te­be­val­gant.

Bu­vo koš­ma­ras: ma­žy­tė juo­dai ap­de­gu­si viš­ta, be kul­še­lių ir ne­pers­kir­ta pu­siau, be mė­sos, kau­lai, ap­trauk­ti oda.

Tie suo­miai bu­vo mū­sų pir­mie­ji va­ka­rie­čiai, su ku­riais sė­dė­jom prie vie­no sta­lo ir bend­ra­vom.

Di­de­lės sa­lės vi­du­ry dau­gy­bė gal­vų, iš­gir­du­sios kal­bant už­sie­nie­tiš­kai, įžū­liai spok­so­jo, o man bu­vo gė­da ir už sa­ve, ir už vi­są Le­ning­ra­dą.

Suo­miai ban­dė ieš­ko­ti ką nors val­go­mo to­je viš­to­je, pa­gram­dė pei­liais, pa­baks­no­jo ša­ku­tė­mis, bet, ne­su­ra­dę mė­sos, pa­siė­mę po duo­nos rie­ke­lę, at­si­svei­ki­no.

Bu­vo ir dau­giau pa­na­šių mais­to pro­gra­mos vaiz­de­lių, bet jos neį­si­ra­šė į ma­no pa­tir­ties chres­to­ma­ti­ją. Ne­bent ko­le­gos pa­sa­ko­ji­mas, kaip jų re­dak­ci­jo­je slap­ta rū­sy­je par­ti­niai žur­na­lis­tai da­li­jo­si iš par­tko­mo bu­fe­to par­si­neš­tą mė­są. Laik­raš­ty­je, ku­ria­me dir­bau, mė­sos ne­da­ly­da­vo, bent prie re­dak­to­riaus Adol­fo Strak­šio...

1990 metai.

1981 metai.

1980 metai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.