Aukščiausi medaliai – už geležinę valią

Aukš­čiau­si me­da­liai – už ge­le­ži­nę va­lią

Tre­ne­riui Arū­nui Van­džiui ir jo auk­lė­ti­nėms Ra­mo­nai Žiau­be­ry­tei bei Sand­rai Kaz­laus­kie­nei pa­va­sa­rio kul­tū­riz­mo ce­zo­nas bu­vo itin sėk­min­gas – Eu­ro­pos čem­pio­na­te iš­ko­vo­tos pri­zi­nės vie­tos, lai­mė­ji­mai ly­dė­jo ir Lie­tu­vos bei už­sie­nio tur­ny­ruo­se. Spor­ti­nin­kai sa­ko, kad ke­ly­je link me­da­lių bū­na ir aša­rų, ir pyk­čio, ir nuo­var­gio, ta­čiau ei­ti iki ga­lo ver­ta.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Net duo­na – kaip py­ra­gas

Svar­biau­sio­se pa­va­sa­rio se­zo­no var­žy­bo­se – Eu­ro­pos čem­pio­na­te, ku­ris vy­ko Is­pa­ni­jo­je, Sand­ra Kaz­laus­kie­nė ta­po čem­pio­ne bi­ki­nio iki 158 cen­ti­met­rų ka­te­go­ri­jo­je, Ra­mo­na Žiau­be­ry­tė iš­ko­vo­jo tre­čią­ją vie­tą bi­ki­nio iki 172 cen­ti­met­rų ka­te­go­ri­jo­je, o tre­ne­ris Arū­nas Van­dys bu­vo tre­čias vy­rų ve­te­ra­nų kul­tū­riz­mo ka­te­go­ri­jo­je.

Su spor­ti­nin­kais su­si­ti­ko­me jų spor­to klu­be „Fit Hou­se“ pra­bė­gus sa­vai­tei po pa­sku­ti­nių se­zo­no var­žy­bų Len­ki­jo­je. Iš jų Sand­ra ir Ra­mo­na taip pat grį­žo su me­da­liais.

Nors var­žy­bų se­zo­nas jau bai­gė­si ir ga­li­ma at­si­pa­lai­duo­ti, ta­čiau mer­gi­nos sa­ko, kad iš re­ži­mo, ku­ris tru­ko pus­me­tį, ne taip leng­va išei­ti.

„Nuė­jau dar­be nu­si­pirk­ti ka­vos ir au­to­ma­tiš­kai pa­spau­džiau juo­dos ka­vos myg­tu­ką, sto­viu ir gal­vo­ju, ką aš čia pa­da­riau, juk jau ga­liu ger­ti la­tė“, – šyp­te­li Sand­ra.

Po pus­me­tį trun­kan­čio itin griež­to mi­ty­bos re­ži­mo mer­gi­nos sa­ko la­biau­siai bū­na pa­siil­gu­sios vai­sių, uo­gų, le­dų. Vis­kas, ko bu­vo ne­ga­li­ma, at­ro­do neį­ti­kė­ti­no sko­nio.

„Net pa­pras­čiau­sia duo­na at­ro­do kaip ska­niau­sias py­ra­gas“, – šyp­so­si Ra­mo­na.

Pa­si­bai­gus se­zo­nui spor­ti­nin­kai ku­rį lai­ką il­si­si, ne­vaikš­to į tre­ni­ruo­tes.

Spor­tas ir gro­žis

Per me­tus bū­na du kul­tū­riz­mo ir fit­ne­so se­zo­nai – pa­va­sa­rio ir ru­dens. Jei­gu spor­ti­nin­kas nu­spren­džia da­ly­vau­ti ru­dens se­zo­ne, pra­bė­gus mė­ne­siui po pa­va­sa­rio se­zo­no vėl tu­ri pra­dė­ti ruoš­tis.

Tre­ni­ruo­čių skai­čius pa­laips­niui au­ga nuo 2–3 iki 6 kar­tų per sa­vai­tę. Vie­nos tre­ni­ruo­tės truk­mė – apie pu­sant­ros va­lan­dos.

Kul­tū­riz­me ir fit­ne­se svar­bu ne tik ge­rai iš­tre­ni­ruo­ti rau­me­nys, pro­por­ci­jos, ta­čiau ir kaip vi­sa tai pa­tei­kia­ma sce­no­je, tai yra po­za­vi­mas. Mer­gi­nos mo­ky­tis po­za­vi­mo va­žiuo­ja į Vil­nių pas fit­ne­so pro­fe­sio­na­lę.

Sand­ra sa­ko, kad Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je fit­ne­so ma­das dik­tuo­ja ru­sės, to­dėl ver­ta mo­ky­tis iš jų. Mo­te­ris pri­si­me­na at­ve­jį, kai prieš vie­ną čem­pio­na­tą ru­sės pra­dė­jo gar­ba­no­tis plau­kus, lie­tu­vai­tės nu­spren­dė pa­sek­ti jų pa­vyz­džiu ir ne­suk­ly­do, nes į fi­na­li­nį še­še­tą pa­te­ko vien gar­ba­nės.

Gro­žis ypač svar­bus mo­te­rų fit­ne­se. Čia ver­ti­na­ma vis­kas: kū­nas, ma­kia­žas, šu­kuo­se­na, ap­ran­ga. Sand­ra sa­ko, kad ga­li bū­ti ge­riau­siai pa­si­ruo­šęs fi­ziš­kai, bet jei­gu tei­sė­jams ne­pa­tiks ma­kia­žas ar šu­kuo­se­na, į pri­zi­nę vie­tą ga­li ne­pre­ten­duo­ti.

„Taip, šia­me spor­te daug su­bjek­ty­vu­mo. Čia ne bė­gi­mas, kur lai­mi tas, ku­ris at­bė­ga pir­mas“, – sa­ko Sand­ra, pri­si­min­da­ma pa­sku­ti­nes var­žy­bas Len­ki­jo­je, ku­rias lai­mė­jo len­kai­tė, Eu­ro­pos čem­pio­na­te užė­mu­si 14 vie­tą.

At­sis­pir­ti pa­gun­doms ver­ta

Ruoš­da­ma­sis se­zo­nui spor­ti­nin­kas tu­ri lai­ky­tis griež­tos die­tos. Pa­sak A. Van­džio, ji in­di­vi­dua­li kiek­vie­nam spor­ti­nin­kui – vie­nam rei­kia su­val­gy­ti di­des­nius kie­kius mais­to, ki­tam ma­žes­nius. Ta­čiau pa­grin­di­niai prin­ci­pai bend­ri – daug bal­ty­mi­nio mais­to (jau­tie­na, viš­tie­na, žu­vis, kiau­ši­nio bal­ty­mas, varš­kė) bei šiek tiek ang­lia­van­de­nių, ku­rie gau­na­mi iš ry­žių, gri­kių ir ža­lios spal­vos dar­žo­vių.

Ten­ka vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti cuk­raus, tai­gi, ir vai­sių bei sal­džių dar­žo­vių. Mais­tą ga­li­ma gar­din­ti drus­ka, žo­le­lė­mis, pi­pi­rais, bet ne pa­ruoš­tais prie­sko­niais, nes į juos daž­niau­siai bū­na pri­dė­ta cuk­raus.

Ar leng­va at­si­spir­ti pa­gun­doms?

Ra­mo­na sa­ko, kad la­bai svar­bus nu­si­tei­ki­mas, su­si­kon­cent­ra­vi­mas į tiks­lą, ar­ti­mų­jų pa­lai­ky­mas, tuo­met vis­ką įma­no­ma įveik­ti.

Ži­no­ma, bū­na aki­mir­kų, kai bū­na sun­ku ir net rie­da aša­ros. Pa­sak mer­gi­nų, jas ar­ti­mie­siems sun­kiau­sia ma­ty­ti, to­dėl kar­tais klau­sia, ar dėl me­da­lio ver­ta taip kan­kin­tis.

„Ver­ta“, – įsi­ti­ki­nu­si Ra­mo­na, su per­trau­ko­mis sportuojanti jau 12 me­tų.

Var­žo­vės in­ter­ne­te iš­mu­ša iš vė­žių

Vie­nas iš psi­cho­lo­giš­kai sun­kiau­sių mo­men­tų prieš var­žy­bas – in­ter­ne­te pa­ma­ty­tos var­žo­vių nuo­trau­kos.

„Lo­giš­kai su­pran­ti, kad tai pa­ts ge­riau­sias jų kam­pas ir kad rea­ly­bė­je jos taip ge­rai neat­ro­do, bet tai iš­mu­ša iš vė­žių“, – sa­ko Sand­ra.

Eu­ro­pos čem­pio­na­to iš­va­ka­rė­se bu­vo iš­pla­tin­ti da­ly­vių są­ra­šai, ir kaip čia at­si­spir­si mo­te­riš­kam smal­su­mui, mer­gi­nos so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pra­dė­jo ieš­ko­ti pa­var­džių iš są­ra­šo.

„25 mer­gi­nos, daug ru­sių, vi­sos gra­žios, to­bu­lų for­mų, gal­vo­ju, už ką man taip, – Sand­ra pri­si­me­na apė­mu­sį kar­tė­lį ir šyp­te­li: – Bet nie­ko, vi­sas ap­len­kiau.“

Ra­mo­na sa­ko, kad bai­mė ir nu­si­mi­ni­mas ga­li la­bai pa­kenk­ti ge­ram pa­si­ro­dy­mui, to­dėl prieš li­pant į sce­ną rei­kia mes­ti vi­sas pa­ša­li­nes min­tis į šo­ną, at­si­pa­lai­duo­ti ir šyp­so­tis, net jei­gu lū­pos lim­pa prie dan­tų nuo troš­ku­lio (prieš var­žy­bas ne­ga­li­ma ger­ti van­dens) ir nuo kait­rių sce­nos lem­pų.

Pas­ku­ti­nis se­zo­nas

Dar ba­lan­dį vy­ku­sio­se Šiau­lių kul­tū­riz­mo 41-osio­se pir­me­ny­bė­se ir 20-aja­me tarp­tau­ti­nia­me tur­ny­re „Sau­lės tau­rė“ Arū­nas Van­dys, tą­kart ta­pęs ab­so­liu­čiu var­žy­bų čem­pio­nu, pa­skel­bė, kad bai­gia spor­ti­nin­ko kar­je­rą, ku­ri su per­trau­ko­mis tę­sė­si 30 me­tų.

A. Van­džio tė­tis – Va­len­ti­nas Van­dys, vie­nas iš kul­tū­riz­mo ša­kos pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je. At­vy­kęs iš Kau­no į Šiau­lius čia ati­da­rė vie­ną pir­mų­jų spor­to klu­bų su tre­ni­ruok­liais, ruoš­da­vo spor­ti­nin­kus jė­gos tri­ko­vei ir kū­no ver­ti­ni­mui (kul­tū­riz­mui). Ne­nuos­ta­bu, kad ir Arū­nas pa­su­ko tė­vo pė­do­mis. Su­lau­kęs 15 me­tų pra­dė­jo spor­tuo­ti, o dar po po­ros me­tų da­ly­vau­ti var­žy­bo­se.

Tė­vas ir sū­nus Van­džiai už­sii­ma ir tre­ni­ruok­lių to­bu­li­ni­mu, pri­tai­ko juos, kad tre­ni­ruo­jan­tis bū­tų pa­sie­kia­mi kuo ge­res­ni re­zul­ta­tai.

Spor­ti­nin­kus A. Van­dys tre­ni­ruo­ja jau be­veik 20 me­tų. Pra­džio­je pa­dė­da­vo drau­gams pa­si­ruoš­ti var­žy­boms, vė­liau pra­dė­jo rim­tai už­siim­ti tre­ni­ra­vi­mu. Yra pa­ruo­šęs tris Eu­ro­pos čem­pio­nus (Vy­tau­tas Zy­lė, Dei­vi­das Du­bi­nas ir S. Kaz­laus­kie­nė), po vie­ną si­dab­ro ir bron­zos lai­mė­to­ją.

Kul­tū­riz­mas mirš­ta?

Kaip kei­tė­si kul­tū­riz­mas per tuos 30 me­tų?

„La­bai trū­ko ži­nių. Net da­bar, at­ro­do, ele­men­ta­raus da­ly­ko, ką rei­kia val­gy­ti, kad aug­tų rau­muo, ne­ži­no­jom. Pa­val­gy­da­vai kot­le­tų su bul­vė­mis ir ei­da­vai spor­tuo­ti“, – pa­sa­ko­ja tre­ne­ris.

Kei­tė­si ir tre­ni­ruo­tės: jė­gos tri­ko­vė­je pra­ti­mas būd­avo kar­to­ja­mas iki 6 kar­tų, o kul­tū­riz­me – iki 15 kar­tų.

„Gai­la, kad man tiek me­tų ir ne­ga­liu pri­tai­ky­ti tų ži­nių sau. Jei­gu kas grą­žin­tų jau­nus me­tus su tiek ži­nių, bū­tų įdo­mu pa­žiū­rė­ti, ką bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti“, – svars­to A. Van­dys.

Il­gi ieš­ko­ji­mų ir at­ra­di­mų me­tai užsiiminėjant kul­tū­riz­mu A. Van­džiui ne­nuė­jo vel­tui. Pa­ma­tęs žmo­gų ga­li iš kar­to pa­sa­ky­ti jo stip­rią­sias ir silp­ną­sias pu­ses, įver­tin­ti, ko­kių pra­ti­mų rei­kės vie­niems ar ki­tiems rau­me­nims iš­vys­ty­ti.

Spor­ti­nin­kus, su ku­riais ten­ka dirb­ti, A. Van­dys skirs­to į dvi ka­te­go­ri­jas – „ta­len­tin­gus“ (su ge­ru kū­no su­dė­ji­mu) ir darbš­čius. „Ta­len­tin­gam“ spor­ti­nin­kui te­rei­kia šiek tiek pa­stan­gų, va­lios ir no­ro dirb­ti, kad re­zul­ta­tai grei­tai pa­si­ma­ty­tų. Ki­ti spor­ti­nin­kai ne­tu­ri to­kių ge­rų duo­me­nų iš gam­tos, ta­čiau tu­ri be­pro­tiš­ką už­si­spy­ri­mą. Re­zul­ta­tų taip pat pa­vyks­ta pa­siek­ti la­bai ge­rų, bet tai už­trun­ka.

„Mū­sų spor­tas mirš­ta“, – ne­ti­kė­tai sa­ko A. Van­dys.

Pa­sak tre­ne­rio, da­bar at­si­ra­do dau­gy­bė spor­to sa­lių su tre­ni­ruok­liais, ta­čiau tik re­to­je ruo­šia­mi spor­ti­nin­kai. Kai ku­rio­se sa­lė­se net ne­su­lauk­si tre­ne­rio dė­me­sio, ir atė­ję žmo­nės spor­tuo­ja, kas kaip iš­ma­no. Spor­tuo­ti no­rin­čių­ lyg ir ne­trūks­ta, ta­čiau no­rin­čių tap­ti rim­tais spor­ti­nin­kais – vie­ne­tai.

„Aš dir­bu tik su tais, ku­rie no­ri da­ly­vau­ti var­žy­bo­se“, – sa­ko A. Van­dys.

Taip pas tre­ne­rį pa­te­ko S. Kaz­laus­kie­nė ir R. Žiau­be­ry­tė, mer­gi­nos, ku­rioms neuž­te­ko tik pa­to­bu­lin­ti kū­no for­mas, bet no­rė­jo­si ir siek­ti re­zul­ta­tų.

Mo­te­rų, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų sri­čių, užsiiminėjančių kul­tū­riz­mu dau­gė­ja. Pa­sak A. Van­džio, taip yra dėl to, kad mo­te­rims at­si­ra­do daug nau­jų rung­čių, ku­rių prieš 20 ir dau­giau me­tų ne­bu­vo. Be to, tre­ne­rio pa­ste­bė­ji­mu, mo­te­rys yra la­biau už­si­spy­ru­sios, ma­žiau de­juo­ja, dau­giau dir­ba.

Dau­giau rung­čių at­si­ra­do ir vy­rams, kur ne­rei­ka­lau­ja­ma di­de­lių rau­me­nų, dė­me­sys ski­ria­mas gra­žiam, tre­ni­ruo­tam kū­nui.

Kul­tū­riz­mas, A. Van­džio įsi­ti­ki­ni­mu, gy­vuo­ja en­tu­zias­tų dė­ka. Juo­lab kad šios spor­to šakos rė­mė­jų  be­veik nė­ra.

„Nei mes rė­mė­jo var­dą ga­lim kur už­si­ra­šy­ti, nei kaip ki­taip pa­rek­la­muo­ti sa­vo var­žy­bo­se, ne taip kaip krep­ši­ninkai ar fut­bo­lininkai, kur vi­si žai­dė­jų marš­ki­nė­liai rė­mė­jų lo­go­ti­pais ap­kli­juo­ti“, – sa­ko tre­ne­ris.

Jei­gu kas nors pa­re­mia pa­pil­dais, mais­to pro­duk­tais, jau ir ge­rai. Fe­de­ra­ci­ja į var­žy­bas ve­ža tik čem­pio­nus. Tie­sa, jei­gu pa­vyks­ta čem­pio­na­te užim­ti aukš­tą vie­tą, ke­lio­nės iš­lai­dos bū­na kom­pen­suo­ja­mos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Eu­ro­pos čem­pio­nė Sand­ra Kaz­laus­kie­nė, tre­ne­ris Arū­nas Van­dys ir Eu­ro­pos čem­pio­na­to tre­čios vie­tos lai­mė­to­ja Ra­mo­na Žiau­be­ry­tė vie­nin­gi – no­rint pa­siek­ti re­zul­ta­tų, tu­ri gy­ven­ti spor­tu.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Sand­ra Kaz­laus­kie­nė spor­tuo­ja tre­čius me­tus ir sun­kus dar­bas jau da­vė vai­sių – ji ta­po Eu­ro­pos čem­pio­ne.

Matt­hias BUS­SE nuo­tr.

Ra­mo­na Žiau­be­ry­tė fit­ne­so spor­tu užsiiminėja nuo 15 me­tų. Mer­gi­na sa­ko, kad tai ir dar­bas, ir po­mė­gis, ir gy­ve­ni­mo bū­das.