Ar turite autoritetų?

APK­LAU­SA

Ar tu­ri­te au­to­ri­te­tų?

Vil­man­tas DAMB­RAUS­KAS, šiau­lie­tis me­ni­nin­kas:

– Vie­na­reikš­miš­kai – tai ma­no tė­vai. Tai bu­vo gar­bin­gi, švie­sūs žmo­nės, nie­kam ne­pa­vy­dė­da­vo ir nie­kam ne­de­gė nea­py­kan­ta. Ma­ma iš vi­so pa­dė­da­vo vi­siems, kam ga­lė­da­vo. Ji trauk­da­vo žmo­nes, pas mus vi­sa­da bū­da­vo pil­ni na­mai.

Tė­vai iš­mo­kė oru­mo, gar­bės jaus­mo. Vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad šei­ma yra pir­miau­sia, o to­liau vi­sa ki­ta. Tuo sten­giuo­si va­do­vau­tis ir sa­vo vai­kams ban­dau tai per­duo­ti.

Jo­lan­ta, šiau­lie­tė:

– Ne­tu­riu au­to­ri­te­tų ir ne­ži­nau, ar kiek­vie­nam to rei­kia. Gal ir yra pra­smė į kaž­ką ly­giuo­tis, bet apie tai nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau.

Nel­da, sen­jo­rė, bu­vu­si slau­gy­to­ja:

– Ma­ne la­biau­siai ža­vė­da­vo žmo­nių aukš­tas pro­fe­si­nis ly­gis. La­bai mėg­da­vau lan­ky­tis psi­cho­lo­gų pa­skai­to­se. Jie man bū­da­vo di­džiau­sias au­to­ri­te­tas, nes iš jų iš­girs­da­vau daug įdo­mių min­čių apie žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kius, pro­fe­si­niais ir ki­tais klau­si­mais.

Va­le­ri­jus, šiau­lie­tis:

– Ma­nau, kad žmo­gui rei­ka­lin­gi au­to­ri­te­tai, kad tu­rė­tų į ką ly­giuo­tis. Ma­no au­to­ri­te­tas bu­vo ma­no tė­vai. Jie gy­ve­no sun­kiai, bet nu­gy­ve­no gra­žų gy­ve­ni­mą, ge­rą pa­ma­tą mums, vai­kams, da­vė. Jei­gu kal­bant apie kaž­ko­kius vi­suo­me­nės vei­kė­jus ar po­li­ti­kus, nie­kas nea­tei­na į gal­vą, kad man bū­tų bu­vęs au­to­ri­te­tas.

Dai­va, eko­no­mis­tė:

– Taip, tu­riu. Tai ma­no pusb­ro­lis. Jam 40 me­tų, ir jis ypa­tin­gas sa­vo no­ru to­bu­lė­ti, nuo­lat da­ly­vau­ja įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se, štai ir šian­dien da­ly­vau­ja Jo Šven­te­ny­bės Da­lai La­mos pa­skai­to­je Vil­niu­je. Man pusb­ro­lis yra di­de­lis pa­vyz­dys.

Ma­nau, kad au­to­ri­te­tai žmo­gui rei­ka­lin­gi, kad bū­tų į ką ly­giuo­tis sie­kiant sa­vo tiks­lų.

Kal­bi­no Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS