Visagalis blatas

So­cia­liz­mo ženk­lai (6)

Vi­sa­ga­lis bla­tas

Vla­das VER­TE­LIS

Da­bar – apie ga­lios cent­rus. Tai – ne apie par­ti­nį apa­ra­tą ir ne apie KGB: nei vie­nur, nei ki­tur ne­dir­bau, ne­ban­dė net ver­buo­ti. Prie tų struk­tū­rų bu­vau priar­tė­jęs tik so­vie­tų ar­mi­jos di­vi­zi­jos ypa­tin­ga­ja­me sky­riu­je, į ku­rį bu­vau at­vež­tas po vie­nos ab­sur­diš­kos, ačiū Die­vui, ne­ta­pu­sios lem­tin­ga, si­tua­ci­jos.

Ne­ma­žai ga­lios bu­vo ir ne val­džios sfe­ro­se.

Li­go­ni­nė­je gu­lė­jau du kar­tus – paaug­lys­tė­je.

Dėl ma­žu­tės cis­tos, ku­rią at­ra­do tik po ke­lių de­šimt­me­čių, iš­ti­nau. Ra­jo­no li­go­ni­nė­je pra­lei­dau pa­rą be jo­kių vais­tų, ma­žai ir val­gy­ti te­ga­lė­jau. Priė­mi­me gy­dy­to­jas sa­kė: rei­kės kirs­ti barz­dą. Lau­kiau, ka­da pjaus.

Po dar­bo at­vy­ku­si ma­ma pa­ma­tė: jo­kių vais­tų, jo­kių pro­ce­dū­rų. Jai iš­va­žia­vus atė­jo gy­dy­to­jas, nu­si­ve­dė į ope­ra­ci­nę. Nep­jo­vė, iš­te­pė kaž­ko­kiu te­pa­lu, da­vė tir­pa­lo iš­si­ska­lau­ti.

Ki­tą ry­tą jau bu­vau ne­be ­bur­bu­lis, pra­trū­ko, va­lė­si, o at­vy­ku­siai ma­mai džiau­giau­si – koks šau­nus dak­ta­ras. Ką tu, vai­ke­li, da­viau 25 rub­lius, tai ir pra­dė­jo gy­dy­ti, ne­slė­pė ma­ma. Bu­vau gal ne pa­gal me­tus pa­bren­dęs, to­dėl ne­ple­pė­da­vau, ko ne­rei­kia. (Ne­ži­nan­tiems – 25 rub­liai, va­di­na­mo­ji čvert­ka, ket­vir­ta­da­lis di­džio­sios da­lies dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mo.)

Po to ve­dė da­ry­ti nuo­trau­kos, ban­dė ieš­ko­ti prie­žas­ties. Rent­ge­no ope­ra­to­rė nu­ske­na­vo prie­ki­nius dan­tis, o ne smak­rą, tad nie­ko jie ten neiš­siaiš­ki­no. Pa­kai­ti­no ge­ro­kai skau­da­mą vie­tą. Tos pro­ce­dū­ros pa­ka­ko tris­de­šim­čiai me­tų...

Li­go­ni­nė­je su­gip­sa­vo kai­rės ran­kos rie­šą. Po ke­lių die­nų per­švie­tė: su­dė­ta krei­vai, rei­kia lauž­ti ir gip­suo­ti iš nau­jo. Su­lau­kiau ma­mos ir grei­tą­ja va­žiuo­jam į Šiau­lius. Tik su vai­ruo­to­ju. Jau ta­da su­pra­tau, kad taip pa­leis­ti vie­nus – ne­tei­sin­ga, juk ne mes kal­ti, kad dak­ta­ras krei­vai su­gip­sa­vo.

Sus­to­jom prie vai­kų po­lik­li­ni­kos. Ma­ma ve­da­si prie re­gist­ra­tū­ros, ten jai paaiš­ki­no – rei­kia į li­go­ni­nę. Ir da­bar prieš akis da­bar­ti­nės Res­pub­lik­nės li­go­ni­nės cent­ri­niai rū­mai – di­džiu­lė erd­vė. Pro ša­lį sku­ba aukš­tas stuo­me­nin­gas vy­ras. Ma­ma kaž­kaip in­tui­ty­viai su­si­gau­do, kad tai tas, ku­ris mums rei­ka­lin­gas. Gir­džiu ir ma­tau: ma­ma ki­ša į ki­še­nę, o dak­ta­ras ima ma­ne už svei­ko­sios ran­kos, ve­da­si į pus­rū­sį, kvie­čia­si pa­gal­bi­nin­ką, nui­ma gip­są, lei­džia vais­tų. Ta­da pa­gal­bi­nin­kas ma­ne lai­ko už pe­čių, o mū­siš­kis ke­lis kar­tus pa­su­ki­nė­ja ma­no rie­šą.

Su­gip­suo­ja, pa­da­ro nuo­trau­ką, duo­da ke­lio­nei tab­le­tę, kai pra­dės skau­dė­ti. Tai tru­ko gal pus­va­lan­dį. Ge­rai, kad grei­to­ji dar lau­kė. Pa­ke­liui nuo skaus­mo pra­dė­jo tem­ti są­mo­nė.

Taip paaug­lys­tė­je sa­vo kai­liu pa­ju­tau ir pra­dė­jau su­pras­ti, kad gy­ve­na­ma pa­gal slap­tas, bet vi­siems ži­no­mas tai­syk­les. To­kią gy­ven­se­ną ge­riau­siai ap­bū­di­na iš įvai­rių kal­bų – ji­diš, len­kų, vo­kie­čių – atė­jęs žar­go­no žo­dis bla­tas. Jis bu­vo vi­sa­ga­lis. Ir bu­vo pla­tus, kaip gy­ve­ni­mo sis­te­ma, nes reiš­kė ne tik nau­din­gus ry­šius, rei­ka­lin­gus žmo­nes, bet ir at­si­ly­gi­ni­mą pi­ni­gais ar pa­slau­ga. Sa­ko­ma: ran­ka ran­ką plau­na. Ky­šis – vie­na iš bla­to for­mų. Da­vei vie­ną kar­tą, ant­ram ma­žiau rei­kės, o gal ir šiaip gau­si – po bla­tu. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ir ma­no smak­rą ta­da pra­dė­jo gy­dy­ti po bla­tu, tik jo for­ma – ci­niš­ka.

Au­gau dar­bi­nin­kų šei­mo­je, tė­vas dar ir „idė­ji­nis“, net dak­ta­rams ne­duo­da­vo, to­dėl bla­to mū­sų šei­ma daug ne­tu­rė­jo. Ma­ma mėg­da­vo pa­si­puoš­ti (ir mes vaikš­čio­jo­me ne­nup­ly­šę), to­dėl su dra­bu­žių par­da­vė­jo­mis ge­rai su­ta­rė. Kai rei­kė­da­vo kaž­ko ge­res­nio: kos­tiu­mo, striu­kės ar marš­ki­nių, va­žiuo­da­vom į ra­jo­no cent­rą, ma­ma kaž­ką ten dė­da­vo už pre­kys­ta­lio. Pa­si­ma­tuo­ti kar­tais nu­si­ves­da­vo ir į tar­ny­bi­nes pa­tal­pas. Ne­tep­si – ne­va­žiuo­si, sa­ky­da­vo.

Dar ma­ma pa­ta­ri­nė­jo: nie­ko ne­ma­tyk, nie­ko ne­gir­dėk, nie­ka­da nie­kam ne­sa­kyk vi­sos tei­sy­bės – lai­min­ges­nis bū­si. Ir – ne­lin­kėk ki­tam blo­go. Vė­liau ji kar­to­da­vo, kad gy­ven­da­mi pa­gal tas tai­syk­les po­ka­ry iš­li­ko gy­vi.

Tep­ti neiš­mo­kau, man ar­ti­mes­nė bu­vo tė­vo lai­ky­se­na, bet džiaug­da­vau­si, kai ma­ma par­neš­da­vo gra­žius marš­ki­nius ar ja­po­niš­ką striu­kę.

Ne­nu­ty­lė­da­vau, bu­vau tei­sy­bės ieš­ko­to­jas; jos daž­niau ne­ras­da­vau, nei su­ras­da­vau, to­dėl iki šiol pri­si­me­nu tas ne­tei­sy­bes.

Bla­tą pa­ste­bė­jau net ka­riuo­me­nė­je, kai nie­kuo ne­pa­si­žy­mė­ju­sį azer­bai­džia­nie­tį ba­tal­io­no va­das iš­lei­do ato­sto­gų, o ka­za­chų tau­ty­bės ka­ri­nin­kas pa­si­rū­pi­no į gim­ti­nę iš­leis­ti sa­vo tau­tie­tį, ku­ris tik ieš­ko­jo pro­gos, kaip pa­tin­gi­niau­ti. Ir uni­ver­si­te­te, kai į Mask­vos uni­ver­si­te­tą tęs­ti žur­na­lis­ti­kos stu­di­jų bu­vo iš­siųs­ta to­li gra­žu ne ge­riau­sia ar ga­biau­sia, bet res­pub­li­ki­nio dien­raš­čio re­dak­to­riaus duk­ra.

Vė­liau. Tarp in­te­li­gen­tų nau­din­ga bu­vo bend­rau­ti su kny­gy­nų dar­buo­to­jo­mis. Nau­jų kny­gų ei­lės sve­tai­nės sek­ci­jo­se – pres­ti­žas, sta­tu­sas, iš­si­la­vi­ni­mas. Ne­tu­rė­jo­me to­kių pa­žin­čių, ta­čiau mie­lai bū­čiau pa­si­nau­do­jęs.

Ant­ra ver­tus, ką mes ga­lė­jo­me duo­ti? Žur­na­lis­tas ir bib­lio­te­ki­nin­kė. Kaip vie­na žmo­nos jau­nys­tės drau­gė, par­duo­tu­vės ve­dė­ja, sa­kė – varg­še­liai. Ką iš re­dak­ci­jos ar bib­lio­te­kos pa­siim­si – po­pie­riaus la­pą ar kny­gą be ei­lės? O ir bend­rau­ti – bi­čiu­liau­tis tik dėl ga­li­mos pa­slau­gos ar už­nu­ga­rio man iki šiol at­ro­do ne­są­ži­nin­ga.

Vi­suo­me­nė gy­ve­no de­fi­ci­to są­ly­go­mis, net 1987 me­tais ko­le­gos pra­šė iš Es­ti­jos par­vež­ti dan­tų pa­stos. Va­di­na­si, jos trū­ko. Ko trū­ko, ko pa­ka­ko – da­bar ne­pri­si­min­si, ta­čiau žmo­nės gy­ve­no sa­vus gy­ve­ni­mus, ku­rie ne­re­tai bu­vo dau­gias­luoks­niai: vie­nas tri­bū­nai, ki­tas – šei­mai, gi­mi­nei. Kles­tė­jo par­da­vė­jos, o par­duo­tu­vių ve­dė­jos – ! Vie­no­je TV lai­do­je plas­ti­kos chi­rur­gas pa­sa­ko­jo, kad Vil­niu­je tuo me­tu pa­sa­kiš­kai bran­gias gra­ži­ni­mo op­re­ra­ci­jas da­rė­si ope­ros pri­ma­do­nos ir par­duo­tu­vių ve­dė­jos.

Nau­din­gų pa­žin­čių ne­ko­lek­cio­na­vo­me ir gy­ve­no­me iš at­ly­gi­ni­mų. Be au­to­mo­bi­lio, be bran­gių kai­li­nių žmo­nai, be kriš­to­lo. Daug dir­bau, vie­nu me­tu net dvie­jo­se (!) re­dak­ci­jo­se bu­vau įdar­bin­tas; pa­de­dant abie­jų tė­vams bu­vo ga­li­ma gy­ven­ti ga­na so­čiai ir oriai.

Iš kur pa­sa­kis: švo­ge­rių ša­lis? Iš tų lai­kų, ku­rie bu­vo la­bai ne­se­niai, to­dėl ano­ji pa­tir­tis nie­kur ne­din­go – pa­žin­čių vo­ra­tink­lis plė­tė­si, mo­der­nė­jo. Ta­čiau es­mė juk ta pa­ti – bla­tas.

1980 metai.

1980 metai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.