Brangi laisvės kaina

Bran­gi lais­vės kai­na

Ma­ri­ja RIM­KIE­NĖ-BLA­ŽY­TĖ, šiau­lie­tė, po­li­ti­nė ka­li­nė

Bir­že­lio 14-oji yra pa­va­din­ta Ge­du­lo ir vil­ties die­na. Ži­no­me, jog ge­du­lo ne­bū­na be aša­rų, be skaus­mo ir be kan­čios. Tą die­ną dau­giau­sia pri­si­me­na­mi trem­ti­nių iš­gy­ve­ni­mai, kai ma­siš­kai su­grūs­ti gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se va­žia­vo į ne­ži­nią. Nie­kas ne­nu­tuo­kė, koks li­ki­mas ją lau­kė.

Tuo me­tu Lie­tu­vo­je vy­ko ir žiau­rūs areš­tai. KGB agen­tai su sa­vo pa­ka­li­kais be gai­les­čio gau­dė Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jus – par­ti­za­nus. Juos su­žeis­tus žiau­riai tar­dė ka­lė­ji­muo­se. Dau­ge­lį ten ir su­šau­dė. Toks pat li­ki­mas iš­ti­ko ir jų ry­ši­nin­kus, ar­ti­muo­sius, drau­gus, pa­žįs­ta­mus.

Tam­sios ka­lė­ji­mų ka­me­ros du­so nuo aša­rų ir de­jo­nių. Areš­tuo­tie­ji va­di­no­si po­lit­ka­li­niais. Jų lau­kė sun­kaus re­ži­mo spec­la­ge­riai, at­ski­rai vy­rų ir mo­te­rų. Tai bu­vo tik­ri šė­to­no vie­nuo­ly­nai, vi­sai at­skir­ti nuo lais­vo pa­sau­lio. La­ge­riai ap­tver­ti aukš­ta spyg­liuo­ta tvo­ra. Die­ną ir nak­tį juos sau­go­jo gink­luo­ta sar­gy­ba. Pap­ras­tai zo­no­se gy­ve­na­mie­ji ba­ra­kai bu­vo pil­ni bla­kių. Spec­ka­li­nių ap­ran­ga vie­no­da, tik kiek­vie­nam įspaus­tas as­me­ni­nis nu­me­ris. Tad nei var­dai, nei pa­var­dės ne­be­rei­ka­lin­gos.

Į sun­kius dar­bus iš­va­ry­da­vo ir par­va­ry­da­vo gink­luo­ti ka­riai, daž­nai su šu­ni­mis. Neį­vyk­džius nu­sta­ty­tos dar­bo nor­mos, bu­vo su­ma­ži­na­mas ir taip pra­stas ir ma­žas mais­to da­vi­nys. Nu­sil­pu­sius iš­vež­da­vo į in­va­li­dų la­ge­rius. Jų li­ki­mas li­ku­siems la­ge­ry­je bu­vo ne­ži­no­mas.

Dar liūd­na pri­min­ti, kad spec­ka­li­nys per me­tus ar­ti­mie­siems ga­lė­jo iš­siųs­ti tik du ru­siš­kai ra­šy­tus ir griež­tai kont­ro­liuo­ja­mus laiš­kus. Juo­se nei pa­si­skųs­ti, nei pa­de­juo­ti bu­vo ne­va­lia. Gau­tus siun­ti­nius ir­gi uo­liai iš­kra­ty­da­vo.

Vi­sa tai pa­ty­riau sa­vo kai­liu, nes į KGB „glo­bą“ pa­te­kau 1948 me­tais kaip Lie­tu­vos par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė. Ma­no­ji „nuo­dė­mė“ Ta­ry­bų są­jun­gai įkai­no­ta 10 me­tų ne­lais­vės (po Sta­li­no baig­ties už­te­ko 8 me­tų). Bu­vau tar­do­ma Šiau­lių sau­gu­me, Vil­niaus KGB rū­siuo­se ir Lu­kiš­kių ka­lė­ji­me, po 7 mė­ne­sių ne­mo­ka­mai spec­va­go­nuo­se iki Ir­kuts­ko sri­ties Tai­še­to ra­jo­no, pir­mo sa­vo la­ge­rio, dar ke­lia­vau 5 mė­ne­sius. Pa­sie­kiau jį vi­sai iš­se­ku­si, nors bu­vau tik 20-me­tė.

Čia vy­kę miš­ko kir­ti­mo dar­bai – ne ma­no svei­ka­tai. Net­ru­kus la­ge­rio vir­ši­nin­kas ma­ne „do­va­no­jo“ ki­tam la­ge­riui. Pa­gal sa­vo do­ku­men­tus aš bu­vau jau­na, la­ge­rio re­ži­mui ne­nu­si­dė­ju­si, va­di­na­si, apy­var­tai ge­ras daik­tas. Taip pa­siel­gė ir ki­ti ma­no spec­la­ge­rių vir­ši­nin­kai. Per aš­tuo­ne­rius me­tus aš „pa­vie­šė­jau“ net 13-oje la­ge­rių. Tik nė vie­nas ma­nęs neat­šė­rė.

Kai kas ma­no, kad po­lit­ka­li­niai dau­giau iš­ken­tė­jo už trem­ti­nius. Ne mums tai sręs­ti. Kan­čia kaip ir mei­lė sa­vo ma­tų ne­tu­ri. Net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti trem­ti­nius lai­do­jant iš ba­do mi­ru­sius sa­vo vai­ke­lius, se­ne­lius, li­go­nius, vos pra­ka­sus snie­gy­nus, neį­vei­kus am­ži­nojo įša­lo že­mės. O la­ge­riuo­se, įvy­kus mir­čiai, la­vo­nas bu­vo iš­ne­ša­mas už var­tų, ir lai­do­tu­vės baig­tos. Ma­tyt, to­dėl po­lit­ka­li­nių ka­pi­nių nė­ra.

Tuo įsi­ti­ki­no­me 1991 me­tų va­sa­rą. Rad­vi­liš­kie­tis Al­gir­das Ka­man­taus­kas, bu­vęs Ka­ra­gan­dos spec­ka­li­nys, suor­ga­ni­za­vo eks­pe­di­ci­ją į Ka­ra­gan­dos ra­jo­no Spas­ko apy­lin­kę, kur bu­vo di­džio­ji po­lit­ka­li­nių in­va­li­dų li­go­ni­nė, ti­kė­da­ma­sis at­ras­ti ka­pi­nes. De­ja, ten nei la­ge­rių, nei ka­pi­nių jo­kios žy­mės ne­li­kę. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai apie tai nie­ko ne­ži­no­jo. Jo­kio paaiš­ki­ni­mo ne­gau­ta nei iš Ka­ra­gan­dos val­džios, nei mu­zie­ju­je, nei ar­chy­ve. Va­di­nasi, čia jo­kių spec­la­ge­rių nei ka­pi­nių vi­sai ne­bū­ta?.. Gud­ri ta­ry­bi­nė val­džia su­ge­bė­jo iš­trin­ti sa­vo nu­si­kal­ti­mų pėd­sa­kus.

Pri­si­me­na­me, kaip ne­drau­giš­kai su­ti­ko mus grįž­tan­čius iš ne­lais­vės ta­ry­bi­nės Lie­tu­vos val­džia. Gal bi­jo­jo kerš­to, gal ma­nė, kad pa­rei­ka­lau­sim grą­žin­ti su­nai­kin­tą tur­tą, gal bi­jo­jo pri­si­pa­žin­ti nu­si­kal­tę? Bu­vo griež­tai pa­sa­ky­ta: „Griž­ki­te ten, iš kur at­vy­ko­te.“ Bet at­si­ra­do ir drą­sių žmo­nių, ku­rie ri­zi­kuo­da­mi sa­vo sau­gu­mu pa­dė­jo pri­si­re­gist­ruo­ti, įsi­dar­bin­ti, ap­si­gy­ven­ti nors lai­ki­nai.

Te­ko ir grį­žu­siems pa­ma­žu pri­si­tai­ky­ti prie ta­ry­bi­nės tvar­kos. Pa­ža­dė­ti vie­šai ne­pa­sa­ko­ti apie sa­vo praei­tį, me­luo­ti ra­šant sa­vo biog­ra­fi­ją. Net sa­vo au­gan­tiems vai­kams praei­tis ne­bu­vo at­skleis­ta. Ty­la – ge­ra by­la.

O ta­ry­bi­nei val­džiai bū­ti­nai rei­kė­jo pio­nie­rių, kom­jau­nuo­lių. par­ti­nių. Net ste­buk­lin­ga­sis Lie­tu­vos Są­jū­dis to­kius iš­ju­di­no tik trum­pam. Ypač grei­tai at­gi­jo užė­mę aukš­tes­nius po­stus.

Bir­že­lio 14-oji yra ir Vil­ties die­na. Be stip­rios vil­ties ne­bū­tų iš­ken­tė­ję nei trem­ti­niai, nei po­lit­ka­li­niai, nei čia pa­si­li­kę Lie­tu­vos žmo­nės. Vil­tis ir pa­si­ti­kė­ji­mas Die­vo pa­gal­ba nu­ga­li vi­sas kliū­tis. Daug stip­ry­bės su­tei­kia bend­ra mal­da, nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas, at­jau­ta. Var­gas žmo­gų iš­mo­ko daug ge­rų da­ly­kų. Tur­to, lai­mės troš­ki­mas žmo­nes grei­tai su­ga­di­na. Gai­la da­bar­ti­nio jau­ni­mo, ku­ris no­ri kuo grei­čiau pra­tur­tė­ti ir emig­ruo­ja į už­sie­nius. Tik­ro­ji lai­mė yra sa­va Tė­vy­nė, sa­va kal­ba, sa­va šei­ma. Juk tik sa­vo na­muo­se ge­riau­sia! Tad ne­pra­ras­kim vil­ties ir vis­kas bus ge­rai! Su Die­vu!

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Var­gas žmo­gų iš­mo­ko daug ge­rų da­ly­kų“, – sa­ko po­li­ti­nė ka­li­nė Ma­ri­ja Rim­kie­nė-Bla­žy­tė, ku­ri bū­da­ma vos 20 me­tų bu­vo KGB areš­tuo­ta kaip Lie­tu­vos par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė ir aš­tuo­ne­rius me­tus pra­lei­do la­ge­riuo­se.