Darbas ir grožis – šalia

Dar­bas ir gro­žis – ša­lia

Pa­sa­ko­ji­mas apie darbš­čius, gro­žį puo­se­lė­jan­čius žmo­nes. Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Pa­kal­niš­kių kai­me ūki­nin­kau­jan­tys Dia­na ir Gied­rius Špa­kaus­kai ži­no, ką reiš­kia sun­kus, ali­nan­tis dar­bas. „Par­duo­tos va­sa­ros“ – apie au­ga­li­nin­kys­tės ūkį tu­rin­čios po­ros veik­lą pa­sa­ky­tų skep­ti­kas, tuo tar­pu su­tuok­ti­niai tik su­ta­ria­mai link­čio­ja gal­vas: to, ką da­ro, ne­keis­tų į nie­ką.

„Jei mėgs­ti sa­vo dar­bą, jis tam­pa ne pa­rei­ga, o po­mė­giu, ku­rio pa­siilgs­ti“, – juo­kia­si abu ir mos­te­li ran­ka į gau­siai rau­do­nuo­jan­čių braš­kių lau­ką: ar­gi tai ne gro­žis!

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

At­ra­di­mai ir pra­ra­di­mai

Nors bend­ra Dia­nos ir Gied­riaus is­to­ri­ja pra­si­dė­jo prieš 28 me­tus, abu aiš­kiai pri­si­me­na vis­ką iki smul­kiau­sių de­ta­lių. Mo­kė­si vie­no­je mo­kyk­lo­je Še­du­vo­je, pa­ra­le­li­nė­se kla­sė­se. Kla­ses su­jun­gus, abu at­si­dū­rė vie­no­je. Jų žvilgs­niai vie­ną die­ną su­si­ti­ko. Net­ru­kus vi­si jau ži­no­jo už­gi­mus nau­ją po­rą.

„Kai su­ran­di sa­vą žmo­gų, dau­giau lai­ko drau­gys­tei ir vie­nas ki­tam pa­ži­nti net ne­rei­kia“, – sa­ko Dia­na.

Špa­kaus­kams taip ir nu­ti­ko: ve­dė, kai jam te­bu­vo 18, o jai pus­me­čiu dau­giau.

„Par­si­ve­žiau žmo­ną ne iš to­li, o iš už maž­daug pen­ke­to ki­lo­met­rų nuo Pa­kal­niš­kių esan­čio kai­mo“, – šyp­so­si Gied­rius.

Dia­na link­čio­ja gal­vą: Gied­riaus na­muo­se ji grei­tai at­ra­do ne tik pui­kius san­ty­kius, bet ir any­tos, ku­rios nie­ka­da net ir ne­va­di­no any­ta, o tik ma­ma, mei­lę.

„Gai­la, kad dau­gy­bės ma­mos pa­mo­ky­mų ta­da neuž­si­ra­šiau – bū­tų pui­kus pra­džia­moks­lis, kaip rei­kia gy­ven­ti“, – sa­ko D. Špa­kaus­kie­nė. Pa­vyz­džiui, su­si­py­kus su su­tuok­ti­niu ne­ga­li­ma ei­ti prie bi­čių, nes jos už­puls. Sa­ko iš pa­tir­ties ži­nan­ti, kad tas pa­ta­ri­mas – ne iš pirš­to lauž­tas.

Gied­riaus ma­mai išė­jus Am­ži­ny­bėn, šir­dy­je, sa­ko Dia­na, iki šiol li­ku­si gi­li žaiz­da.

Pra­džių pra­džia

Tech­ni­niais dar­buo­to­jais dir­bę Pa­kal­niš­kių mo­kyk­lo­je 1998 me­tais Dia­na ir Gied­rius nu­spren­dė ūki­nin­kau­ti. Pra­dė­jo nuo grū­di­nių kul­tū­rų, rap­sų.

Vė­liau su­do­mi­no dar­ži­nin­kys­tė: au­gi­no ir tie­kė dar­žo­ves per­par­da­vi­nė­to­jams. O prieš aš­tuo­ne­rius me­tus už­si­so­di­no braš­kių, da­bar Špa­kaus­kų braš­ky­nas – apie 60 arų.

Į lau­kus sto­ja su vai­kais – dviem sū­nu­mis ir duk­ra.

Prieš ke­le­rius me­tus Špa­kaus­kai iš so­dy­bos Pa­kal­niš­kių kai­mo cent­re per­si­kė­lė gy­ven­ti į kai­mo pa­kraš­ty­je, ply­na­me lau­ke sa­vo­mis ran­ko­mis pa­si­sta­ty­tą erd­vų na­mą.

„Esa­me kai­mo vai­kai. Gal to­dėl taip ge­ra dirb­ti že­mę, so­din­ti me­dį ir klau­sy­tis ty­los ar­ba čiul­ban­čių paukš­čių“, – pa­sa­ko­ja su­tuok­ti­niai.

Dia­nai mie­liau­sias pa­va­sa­ris, kai atei­na lai­kas sė­ti dar­žo­vių sėk­ly­tes, ir kai gre­ta na­mo esan­čia­me au­ga­lų dai­gy­ne jos pra­de­da dyg­ti. Dar­by­me­tis jai pra­si­de­da va­sa­rį.

„Nie­ko ma­lo­nes­nio nė­ra už pa­va­sa­rį, kai atei­na lai­kas tirp­dy­ti per žie­mą su­kaup­tas ka­lo­ri­jas“, – sa­ko šne­ki D. Špa­kaus­kie­nė. Ji ne­mėgs­ta ru­dens.

Pa­va­sa­rį Dia­na mie­lai sė­da už trak­to­riaus vai­ro, o jei yra rei­ka­las, mo­ka ir pa­re­mon­tuo­ti.

Be­si­kal­bant mums, G. Špa­kaus­kas ran­ka mos­te­li braš­ky­no link. Kaip tik tarp lys­vių šei­mi­nin­kiš­kai žirg­lio­ja jų ka­tė – iš gy­vū­nų prie­glau­dos kaž­ka­da par­vež­tas gy­vū­nas ne­tu­ri var­do, bet ir šau­kia­mas vis ki­tu vi­suo­met pa­ro­do prie­lan­ku­mą.

Špa­kaus­kų lau­kai rau­do­nuo­ja nuo gau­siai sirps­tan­čių braš­kių, to­liau – pir­ma­me­tės med­lie­vos so­di­nu­kai, pa­vie­nius treš­niu­kus su­no­ki­nu­sios gel­to­no­sios treš­nės, kriau­šai­čių, sly­vų ei­lės, obe­lų so­das. Pert­rauk­da­mi vie­nas ki­tą abu su­tuok­ti­niai pa­sa­ko­ja atei­ties pla­nus ir no­rus.

Dėl jo­kių ba­sei­nų ar spor­to klu­bų neat­si­sa­ky­tų net žir­nių lys­vės ar gau­siai su­dy­gu­sių šių­me­čių ka­lia­ro­pių gal­vos. Abiem čia – gra­žiau­sias pei­za­žas!

Kar­tu ir iš­vien

Pas­ta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis, kai sirps­tabraš­ky­no der­lius, su­tuok­ti­niai ir jau­niau­sias sū­nus tu­ri iš­skir­ti­nai daug dar­bo. Kiek­vie­ną sa­vai­tę du ar tris kar­tus D. Špa­kaus­kie­nė su sū­nu­mi va­žiuo­ja į Rad­vi­liš­kio tur­gų: pa­kal­niš­kie­čių užau­gin­tos uo­gos be­ne pa­klau­siau­sios, nes au­gin­da­mi jas, iš­skir­ti­nį dė­me­sį ski­ria ko­ky­bei. Dėl ko­ky­bės jau spė­ję pri­si­jau­kin­ti ir ne­ma­žai klien­tų.

Ta­čiau tam, kad tu­rė­tum ką par­duo­ti, tur­ga­die­nio iš­va­ka­rė­se vi­si kar­tu drau­giš­kai plu­ša lau­kuo­se rink­da­mi dar­žo­ves.

„Mėgs­tu, kad ma­no sta­las lūž­tų nuo įvai­ro­vės. Ir pir­kė­jams pa­to­gu vis­ką nu­si­pirk­ti iš kar­to“, – sa­ko Dia­na. Žmo­nėms, ku­rie tei­rau­ja­si dėl par­duo­da­mų dar­žo­vių ko­ky­bės, mo­te­ris vi­sa­da ga­li už­tik­rin­ti, kad jų ūky­je užau­gin­tas dar­žo­ves ir vai­sius ga­li val­gy­ti ir svei­kuo­liai, ir se­ne­liai, ir kū­di­kiai.

Kol žmo­na tur­gu­je, Gied­rius už­sii­ma ki­tais svar­biais ūkio dar­bais.

Ir kaip vis­ką su­spė­ja? Jei ne vie­no­dos min­tys, ne abi­pu­sis pa­lai­ky­mas, ne darbš­čių vai­kų pa­gal­ba, ke­lio­li­ka hek­ta­rų dir­ba­mos že­mės ir dar tiek so­do bū­tų neį­vei­kia­mi be sve­ti­mų tal­ki­nin­kų pa­gal­bos.

O apie juos, tal­ki­nin­kus, sa­ko, ge­riau ir pa­ty­lė­ti: jei ir pa­sam­dy­tų, vis tiek tek­tų už nu­ga­ros sto­vė­ti ir baks­no­ti.

Ir dėl da­bar­ti­nės po­li­ti­kos, ku­rios pa­grin­di­nis šū­kis, iro­ni­zuo­ja Gied­rius, ga­lė­tų bū­ti: „Vis­kas – Ra­mū­nui! Ma­žie­siems – nie­ko!“ Sa­ko, apie eu­ro­pi­nę pa­ra­mą tu­rin­tiems ke­lias­de­šimt hek­ta­rų nė­ra net ko sva­jo­ti, tai­gi ten­ka kaps­ty­tis, kaip iš­ma­no.

Apie ežiu­ką ir ža­lią žio­gą

Atok­vė­pio mi­nu­tė­lių ūkio sa­vi­nin­kams ten­ka pa­lauk­ti iki žie­mos. Ta­da Dia­na, pui­ki šei­mi­nin­kė, sa­vo ar­ti­muo­sius ma­lo­ni­na gar­džiais pa­tie­ka­lais, go­džiai vie­ną po ki­tos skai­to kny­gas, daug mez­ga.

Dar abu mėgs­ta ke­liau­ti, tie­sa, da­ro tai kur kas re­čiau ne­gu no­rė­tų: so­din­da­mi me­džius pri­trūks­ta pi­ni­gų ke­lio­nėms.

O apie jau­nat­viš­kos mo­ters aist­rą – fo­tog­ra­fi­ją – ga­li­ma bū­tų ra­šy­ti at­ski­rą ra­ši­nį. D. Špa­kaus­kie­nė ka­dais tu­rė­jo ke­lis fo­toa­pa­ra­tus, vė­liau ko­lek­ci­ją pa­pil­dė sū­naus iš Ame­ri­kos par­vež­tas mo­der­nus. Da­bar fo­toa­pa­ra­tus sėk­min­gai pa­kei­tęs te­le­fo­nas, ku­ris be­veik vi­sa­da po ran­ka.

Pa­kal­niš­kių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je ir bib­lio­te­ko­je D. Špa­kaus­kie­nė bu­vo su­ren­gu­si ne vie­ną sa­vo dar­bų pa­ro­dą.

Fo­tog­ra­fuo­jan­čios ūki­nin­kės nuo­trau­ko­se – dau­giau­siai kraš­to­vaiz­džiai ar­ba gam­tos kū­ri­niai – gė­lės, žie­dai, me­džiai, gy­vū­nai. Štai ant gė­lės žie­do tu­pi ža­liau­sias žio­gas. Mo­te­ris šyp­so­si: ne­ga­lė­jo to­kio ža­lio ne­nu­fo­tog­ra­fuo­ti.

Ar­ba ežiu­kas ryš­kiai mė­ly­no­mis aki­mis. Ki­to­je nuo­trau­ko­je – vi­sas pul­kas ežiu­kų. Ežiai – daž­ni Špa­kaus­kų so­dy­bos sve­čiai.

Kren­tan­tis lie­taus la­šas. Ir žmo­nių si­lue­tai ap­švies­ti blan­kios švie­sos. Dia­na ži­no, kad tie si­lue­tai – jos vai­kų.

Įvai­rios fo­tog­ra­fa­vi­mo tech­ni­kos itin do­mi­na mo­te­rį. Tie­sa, lai­ko fo­tog­ra­fa­vi­mui dėl ūkio dar­bų gau­sos pa­sta­rai­siais me­tais ga­lin­ti skir­ti vis ma­žiau. Gal to­dėl vi­si jos fo­toa­pa­ra­tai da­bar gu­li stal­čiu­je.

Dia­na tu­ri sva­jo­nę: va­ži­nė­ti po Lie­tu­vą ir fo­tog­ra­fuo­ti griū­van­čius sta­ti­nius bei se­nus žmo­nes.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pa­var­ty­čių kai­mo ūki­nin­kai Dia­na ir Gied­rius Špa­kaus­kai.

Pu­sė hek­ta­ro braš­ky­no. Kiek­vie­nas so­di­nu­kas ap­čiu­pi­nė­tas darbš­čių so­dy­bos šei­mi­nin­kų ran­ko­mis.

Dia­na sa­ko, kad dir­bant iš­vien dar­bai ne­ga­li bū­ti skirs­to­mi į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus. Juo­lab kad tech­ni­ka ją taip trau­kia.

Dia­nos Špa­kaus­kie­nės aist­ra – fo­tog­ra­fa­vi­mas. Šį­kart ob­jek­tas – ro­žės žie­das.

Rad­vi­liš­kio ra­jo­no, Pa­var­ty­čių kai­mo ūki­nin­kai Dia­na ir Gied­rius Špa­kaus­kai ir jų nu­my­lė­ti­nė ka­tė, ku­ri ne­tu­ri var­do.