Apie nostalgiją

So­cia­liz­mo ženk­lai (7)

Apie nos­tal­gi­ją

Vla­das VER­TE­LIS

Įsi­ti­ki­nau, kad aš­tuo­nias­de­šimt­me­čiai ge­riau­siai pri­si­me­na vai­kys­tę ir paaug­lys­tę. Man tas lai­kas atė­jo anks­čiau...

Kai­me gy­ve­no­me ga­na mo­der­niai. Sa­vo kam­po ne­tu­rė­jo­me, nuo­mojo­mės pu­sę na­mo. Tė­vai da­ly­va­vo sa­vi­veik­lo­je, to­dėl į fes­ti­va­lius ir ma­ne pa­siim­da­vo. Va­sa­ros va­ka­rais ant aš­tuon­me­tės mo­kyk­los sie­nos iš kil­no­ja­mo­sios apa­ra­ti­nės – au­to­bu­sas LAZ – ro­dy­da­vo pla­čia­for­ma­čius fil­mus. Ma­čiau „Spar­ta­ką“, „Kal­nų ker­šy­to­jus“. Vie­ni pir­mų­jų kai­me įsi­gi­jo­me te­le­vi­zo­rių „Re­kord“, tad mū­sų sa­lo­niu­kas daž­nai virs­da­vo ki­no sa­le. Daž­nai bu­vau va­ro­mas į lo­vą, bet žiū­rė­da­vau pro du­rų ply­šį.

Gy­ve­ni­mas ėjo į kal­ną. Tė­vas punk­te prii­mi­nė­jo ir se­pe­ra­vo pie­ną, ma­ma ne­tu­rė­jo nuo­la­ti­nio dar­bo, bet ga­lą šei­ma tik­rai su­dur­da­vo su ga­lu. Vie­ni iš pir­mų­jų įsi­gi­jo­me če­kos­lo­va­kiš­ką du­ji­nę vi­ryk­lę, ku­ri tė­vams tar­na­vo de­šimt­me­čius, o kai kie­me at­si­ra­do „ižas“ su prie­ka­ba, jau­čiau­si iš­skir­ti­nai. Kai­me, be mū­sų „ižo“ dar bu­vo vie­na pri­va­ti trans­por­to prie­mo­nė – kom­bai­nin­inko, ku­rį už grū­dų va­gys­tę vė­liau nu­tei­sė ka­lė­ti, za­po­ro­žie­ti „rū­pū­žiu­kas.“

Su tuo „ižu“ ap­lan­ky­da­vo­me sa­vo gi­mi­nes. Ypač įsi­min­ti­nas va­žia­vi­mas lop­še­ly­je dvie­se: kai ar­tė­da­vo­me prie Pak­ruo­jo, su­si­ries­da­vau apa­čio­je, se­suo už­den­ga­vo bre­zen­tu, ir vi­sa šei­ma lai­min­gi va­žiuo­da­vo­me.

Kai­my­nai, iš ku­rių nuo­ma­vo­mės būs­tą, – ūki­nin­kai, ne­te­kę ir že­mės, ir pa­sta­tų. Sa­ky­da­vo – iš­buo­žin­ti. Ko­lū­kio tvar­tas ša­lia na­mo, pa­si­ro­do, bu­vo jų. Apie tai man gir­dint ne­kal­bė­da­vo.

Tė­vai tau­pė. Au­gin­da­mi ir par­duo­da­mi kiau­les, ko­kį prieaug­lį. „Ant kny­gu­tės“ bu­vo ke­li tūks­tan­čiai rub­lių, bet tai, sa­ky­da­vo ma­ma, ne­lie­čia­ma...

Pa­ly­gi­nti su kai­my­nų vai­kais bu­vau tik­ras le­pu­nė­lis. Ma­ma su­spė­da­vo vi­sur, to­dėl ma­no pa­rei­ga bu­vo mo­ky­tis ir ne­krės­ti šu­ny­bių. Į mo­kyk­lą – du ki­lo­met­rai. Žie­mą iš to­li­mes­nių kai­mų vai­kus vež­da­vo ro­gė­mis; kaž­ko­dėl ne­sus­to­da­vo ir mū­sų ne­paim­da­vo, nors vie­tos bū­da­vo... Ma­no kie­mo drau­gai – me­tais, dviem vy­res­ni – bu­vo la­bai sa­va­ran­kiš­ki: va­sa­rą daž­nai vie­toj ma­mos va­žiuo­da­vo su di­de­liu van­dens bo­su gir­dy­ti te­ly­čių, per­ke­li­nė­ti, žie­mą dirb­da­vo fer­mo­je.

Ir aš – ne iš kel­mo... Į mo­kyk­lą at­va­žia­vu­si dan­tų gy­dy­to­ja ne­spė­jo lai­ku su­tvar­ky­ti ma­no kiau­ry­mių – kaip pas ko­kį se­nį, sa­kė. Lie­pė at­va­žiuo­ti į kai­my­ni­nio kai­mo mo­kyk­lą. Tur­būt ne­nu­va­žia­vau, nes po ku­rio lai­ko at­lė­kė su grei­tą­ja ma­nęs ieš­ko­ti. Ko­kia tvar­ka! Kaip ty­čia tą­dien bu­vau iš­leis­tas į gi­mi­nai­čių ves­tu­ves, bet grį­žus mo­ky­to­ja pri­sa­kė nea­tei­ti tol, kol ne­su­sit­var­ky­siu dan­tų.

Ma­ma tą­kart dir­bo nuo anks­taus ry­to, tė­vas – iš­vis be lais­va­die­nių, o siau­ru­ko sto­tis – ran­ka pa­duok. „Ere­liu­ku“ jau ap­laks­ty­da­vau ap­lin­ki­nius kai­mus, bet į ra­jo­no cent­rą – di­de­lį mies­tą – vie­nam ne­te­ko. Su­si­ra­dau, su­lau­kiau, pri­si­sta­čiau. Bai­gė gy­dy­ti, o už ke­lių va­lan­dų su­grį­žus au­to­bu­su – plom­ba iš­kri­to. Tai bu­vo pir­mas dan­tis, ku­rio ne­te­kau.

Baž­nyt­kai­mio cent­re, ku­rį va­din­da­vo­me mies­te­liu, bu­vo ne tik aš­tuon­me­tė mo­kyk­la, kul­tū­ros na­mai, par­duo­tu­vė, bet ir vais­ti­nė, o Apy­lin­kės pa­sta­te – am­bu­la­to­ri­ja, mi­li­ci­jos įga­lio­ti­nis. Dak­ta­ras re­gu­lia­riai ap­lan­ky­da­vo mus, vai­kus, dėl skie­pų, at­neš­da­vo bal­tų žir­niu­kų. Pa­me­nu, kil­da­vo pa­ni­ka – slėp­da­vo­mės, ma­mos pyk­da­mos ei­da­vo ieš­ko­ti.

Pa­sų ga­lio­ji­mo atei­da­vo pa­tik­rin­ti ir įga­lio­ti­nis. Grės­da­vo bau­dos, to­dėl kai­my­nai kar­tą jį tu­rė­jo ge­ro­kai pa­vai­šin­ti.

Ka­lėdo­da­vo ir kle­bo­nas. Pir­miau­sia – pas kai­my­nus, užei­da­vo ir į mū­sų ga­lą. Man pa­do­va­no­jo Sme­to­nos lai­kais iš­leis­tą vai­kiš­ką Ka­te­kiz­mo va­do­vė­lį – la­bai gra­žiai at­spaus­tą, spal­vo­to­mis iliust­ra­ci­jo­mis.

Kai­my­nas – dė­dė Jo­nas – da­ry­da­vo na­mi­nį alų. Mes nu­slin­kę į klė­tį ra­gau­da­vo­me te­be­gy­ve­nan­tį sal­dų skys­tį, klau­sy­da­vo­mės, kaip vy­rai prie ąso­čio po­li­ti­kuo­da­vo. Dau­giau­sia apie Sme­to­nos lai­kus, po­ka­rį, Sta­li­ną.

Po­li­ti­ka ma­ne la­bai trauk­da­vo. Ir pyp­lys jau klau­sy­da­vau­si ži­nių, o ir tė­vai tur­būt kal­bė­da­vo­si apie ka­ro grės­mę, kad kar­tą sap­na­vau, kaip at­skri­du­si ra­ke­ta iš Ame­ri­kos nu­kri­to ne­spro­gu­si ša­lia mū­sų na­mo – toks di­de­lis skar­di­nis vamz­dis.

So­vie­ti­za­ci­jos pro­gra­mos vei­kė, bet ne to­ta­liai. Kie­mo drau­gai ne­bu­vo nei spa­liu­kai, nei pio­nie­riai. Man rau­do­nas kak­la­raiš­tis bu­vo gra­žu. Kar­tą grį­žus iš mo­kyk­los ta­ką už­sto­jo ir pa­šo­kęs skau­džiai įkir­to į krū­ti­nę se­nas ka­la­ku­tas. Kai­my­nei kaž­ko­dėl bu­vo la­bai links­ma. Da­bar jau su­pran­tu – ko­dėl. Ame­ri­ka at­ro­dė bai­si ša­lis, to­dėl, kai mo­ky­to­ja, že­mė­la­py­je ro­dy­da­ma šį že­my­ną pa­sa­kė: štai ko­kia di­de­lė Ame­ri­ka, ma­no pro­te­lis jau su­rea­ga­vo – kaž­kas čia ne taip.

Mo­kyk­lo­je gie­do­jo­me "In­ter­na­cio­na­lą", kon­kur­se bu­vo­me tre­ti iš aš­tuo­nių. Su­ži­no­jau, kad Žal­gi­rio mū­šy­je lie­tu­viai barz­do­čiai su­mu­šė vo­kie­čius, o mū­šio da­tos iki šiol ne­rei­kia tiks­lin­tis.

La­bai žei­dė vi­so­kia ne­tei­sy­bė, įsi­rėž­da­vo gal­von. Mo­kyk­lo­je kiek­vie­nais me­tais įsi­vel­da­vau į ne­ma­lo­nias is­to­ri­jas. Kai du kar­tus bu­vau ne­tei­sin­gai ap­kal­tin­tas, tad, kai kaž­kas iš dič­kių per spūs­tį iš­dau­žė ves­ti­biu­lio lan­gą, vai­kiš­ka nuo­jau­ta neap­ga­vo – bū­siu kal­tas aš... Mo­ky­to­jos neį­ti­ki­no nei ma­no aiš­ki­ni­mai, nei ma­mos vi­zi­tas. Tie­siog iš­va­rė iš pa­mo­kos ieš­ko­ti meist­ro. Tų lai­kų auk­lė­ji­mo pa­mo­kos neuž­si­mir­šo, to­dėl iki šiol el­giuo­si an­ti­pe­da­go­giš­kai.

Me­tai bė­go, pie­no į punk­tą jau ne­be­ve­žė ark­liais, ko­lū­kis įsi­gi­jo pie­n­ve­žį. Įvy­ko to me­to "op­ti­ma­ti­za­ci­ja", ir tė­vas ne­te­ko dar­bo, to­dėl šei­ma tu­rė­jo rink­tis: va­žiuo­ti į mies­tą ar lik­ti kai­me. Pa­si­rin­ko mies­tą, ku­rį aš įsi­vaiz­da­vau kaip Šiau­lius – su au­to­bu­sais ir le­dų par­da­vė­jo­mis. Vi­so to ne­bu­vo. Rau­do­na­vo ak­me­ni­mis grįs­tos gat­vės.

Mies­tas man ne­ta­po toks sa­vas, kaip baž­nyt­kai­mis prie ma­žo upe­lio. Štai to­kia ma­no so­vie­ti­nė nos­tal­gi­ja. Vai­kys­tės ro­man­ti­ka.

Gy­ve­no­me tik­rai ne nuo­sta­bios gam­tos ap­sup­ty­je, bet ša­lia fer­mų ir ga­ra­žų, o šu­li­nys, iš ku­rio gė­rė­me van­de­nį, – tik ke­li met­rai nuo fer­mos...

1974 metai.

1981 metai.

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.