Pas bites – ir medaus, ir sveikatos

Pas bi­tes – ir me­daus, ir svei­ka­tos

Kau­ne­tiš­kių kai­me (Rad­vi­liš­kio r.), se­ne­lių so­dy­bo­je įsi­kū­ręs bi­ti­nin­kas Žid­rū­nas Ja­per­tas prieš ke­lio­li­ka me­tų nė ne­sap­na­vo, jog taip su­si­drau­gaus su bi­te­lė­mis, kad apie jų gy­ve­ni­mą pa­sa­kos ki­tiems, o so­dy­bo­je įkur­ta­me bi­čių te­ra­pi­jos cent­re svei­ka­tos ne­ga­la­vi­mus gy­dy­sis ne tik pa­ts. Bi­čių te­ra­pi­ja do­mi­si ir smal­suo­liai, ir li­go­niai.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Bi­ti­nin­kys­tės ūkis – se­ne­lių so­dy­bo­je

Ja­per­tų so­dy­ba įsi­kū­ru­si prie pat miš­ko. Prie jo žy­di bi­ti­nių fa­ce­li­jų lau­kas, au­ga di­džiu­lės lie­pos, uo­gas no­ki­na avie­tės. Ši ap­lin­ka bi­tėms – tik­ras ro­jus. Ro­jus ir pa­čiam Žid­rū­nui, ne­no­rin­čiam gy­ven­ti apsuptam mies­to triukš­mo.

Ja­per­tų so­dy­bos ne­juo­sia aukš­tos tvo­ros – tik že­ma ak­me­nų tvo­re­lė ir už­ra­šas „Dė­me­sio, bi­tės!“.

Kad čia gy­ve­na bi­ti­nin­kas, ro­do ir ant žo­lės prie ke­liu­ko „įsi­kū­ru­sios“ dvi me­di­nės bi­te­lės. Jos – šei­mi­nin­ko ran­kų dar­bas. Ša­lia – du me­di­nu­kai na­me­liai su už­ra­šu, skel­bian­čiu, jog čia įsi­kū­ręs bi­čių te­ra­pi­jos cent­ras.

To­lė­liau – ak­me­ni­nis la­bi­rin­tas, ku­ris dar nė­ra toks, ko­kį įsi­vaiz­duo­ja Ž. Ja­per­tas.

Nors pen­si­ja ke­tu­rias­de­šimt­me­tį per­ko­pu­siam vy­rui dar to­li, jis jau da­bar pa­sva­jo­ja, kaip, išė­jęs į už­tar­nau­tą poil­sį, at­si­dės vien bi­ti­nin­kys­tei ir sa­vo ži­nio­mis da­ly­sis su ki­tais.

„Aš jas die­vi­nu – taip man pa­tin­ka bi­ti­nin­kys­tė“, – prieš aš­tuo­ne­rius me­tus ne­ti­kė­tai at­ras­tu po­mė­giu neat­si­džiau­gia vy­ras.

Žid­rū­nas ti­ki li­ki­mu. Anot jo, taip tu­rė­jo bū­ti, kad jis prieš aš­tuo­ne­rius me­tus li­go­ni­nė­je pa­te­ko į vie­ną pa­la­tą su bi­ti­nin­ku. Iš jo ir pir­mą­sias bi­te­les par­si­ve­žė.

Iki bi­čių mė­gi­no ūki­nin­kau­ti – lai­kė per 40 kar­vių, tu­rė­jo ke­lio­li­ka kiau­lių. Nep­ri­li­po. O štai ėmę­sis bi­ti­nin­kys­tės, pa­si­ju­to sa­vo­se ro­gė­se, nors pra­džio­je vis­kas bu­vo nau­ja ir ne­ži­no­ma.

„Par­si­ve­žiau iš Bai­so­ga­los še­šias šei­mas. Ne­mo­kė­jau su jo­mis elg­tis – li­ko ke­tu­rios“, – pir­muo­sius bi­ti­nin­ka­vi­mo žings­nius me­na Žid­rū­nas.

O kai pir­ma­sis spie­čius pas kai­my­ną išė­jo, par­lė­kė iš dar­bo, kaip sto­vi – nu­pjo­vė ša­ką su spie­čiu­mi ir vėl at­gal į dar­bą.

Da­bar­ti­nis Žid­rū­no dar­bas – pa­lan­kus bi­ti­nin­kys­tei. Jis sau­go aukš­čiau­sią ir il­giau­sią Ly­du­vė­nų til­tą. Lais­va­die­niais ga­li prie bi­čių su­kio­tis.

Pas bi­tes ei­na be spe­cia­lios ap­ran­gos

Ja­per­tų bi­ti­nin­kys­tės ūkis išau­gęs iki 65 avi­lių. Kiek­vie­ną avi­lį ka­lė pa­ts Žid­rū­nas.

Bi­ti­nin­kas sten­gia­si, kad jo bi­čių ūky­je gy­ven­tų tik tai­kios bi­tės, to­dėl jei tik ap­tin­ka pik­tų, jas per­žeg­no­ja ir – į dū­mi­nę, nes su­lau­kė­ju­sios bi­tės tam­pa pa­vo­jin­gos, ge­lia.

Prieš ke­le­rius me­tus bu­vo su­lau­kė­jęs vie­nas spie­čius. Ta­da į Žid­rū­ną „įsi­se­gė“ gal 150 bi­čių – kan­do net į dū­mi­nę, vi­jo­si iš pa­skos.

Tą nak­tį, me­na bi­ti­nin­kas, dre­bu­lys krėtė, bet po to kar­to įkan­di­mų vie­tos net ne­be­tin­da­vo, tad Žid­rū­nas ne­be­si­sau­go – pas bi­tes daž­niau­siai ei­na be jo­kios ap­sau­gos. Jam pa­de­dan­ti žmo­na spe­cia­lia ap­ran­ga nau­do­ja­si.

Ne vi­si avi­liai sto­vi Ja­per­tų so­dy­bo­je: vie­na aikš­te­lė su avi­liais iš­vež­ta į Rekš­čius.

„Tu­riu dai­ry­tis ne tik lau­kų, ku­riuo­se aug­tų bi­ti­nin­kys­tei pa­lan­kūs au­ga­lai, bet ir ma­tuo­ti at­stu­mą – įkur­din­si bi­tes ar­čiau kaip pen­ki ki­lo­met­rai nuo na­mų, grįš at­gal. Yra grį­žu­sių“, – pa­sa­ko­ja.

Kad ga­lė­tum pra­gy­ven­ti vien iš bi­ti­nin­kys­tės, rei­kia lai­ky­ti bent 100 avi­lių, bet jis plės­tis ne­be­ke­ti­na.

„Man bi­te­lės dau­giau – po­mė­gis, nors ir už­dar­bio gau­nu, tik kad ko­ne vis­ką in­ves­tuo­ju ki­tur“, – sa­ko bi­ti­nin­kas, per­nai pri­su­kęs apie dvi to­nas me­daus. La­biau­siai klien­tų mė­gia­mas pa­va­sa­ri­nis lau­ko gė­lių ir lie­pų me­dus.

„Miš­ko me­dus tu­ri vi­sai ki­tą sko­nį. Tik pa­žiū­rė­kit – čia lie­pos au­ga, ten miš­ko avie­tės noks­ta, pa­va­sa­rį įvai­rios gė­lės kva­pais bi­tes vi­lio­ja, pie­nės žy­di. Tu­riu ir gri­kių me­daus. Jis – spe­ci­fi­nio sko­nio ir spal­vos. Ta­čiau daž­niau­siai me­dus bū­na „mik­suo­tas“. Per­nai da­rė­me me­daus ty­ri­mą. Nu­sta­tė, kad gri­kių ja­me yra ma­žiau nei treč­da­lis, vi­sa ki­ta – lau­ko au­ga­lai“, – pa­sa­ko­ja bi­ti­nin­kas.

Kai į so­dy­bą pa­si­bel­džia žie­ma, Ja­per­tai ima­si ga­min­ti ka­lė­di­nius do­va­nų rin­ki­nius. Vie­na­me dai­liai įpa­kuo­ta­me rin­ki­ny­je – ke­li stik­lai­nė­liai įvai­raus me­daus (gry­no, su rie­šu­tais, su įvai­rio­mis uo­go­mis), dar – bi­čių vaš­ko žva­kė, ir mie­la do­va­na – pa­ruoš­ta.

Įkū­rė bi­čių te­ra­pi­jos cent­rą

Prieš ke­le­rius me­tus at­si­ra­do ir bi­čių te­ra­pi­jos cent­ras – na­me­liai, pa­sta­ty­ti ant avi­lių. Užei­ni į to­kio na­me­lio vi­dų ir gir­di bi­čių dūz­ge­sį, užuo­di kva­pus.

Na­me­ly­je suo­lai pa­sta­ty­ti tie­siai ant avi­lių. Pri­gu­li ant to­kio suo­lo, o po ta­vi­mi dūz­gia bi­tės. Iš pra­džių ne­jau­ku – o jei­gu jos iš­puls ir su­ma­nys su­gel­ti?

„Ne­bi­jo­kit, avi­liai pri­deng­ti smul­kiu tink­le­liu ir bi­tės tik­rai ne­pra­sib­raus pro jį. Už­tat ge­ro­sios ener­gi­jos jums „pa­mė­tės“ su kau­pu“, – drą­si­na šei­mi­nin­kas.

Pa­sis­ta­ty­ti to­kį bi­čių te­ra­pi­jos cent­rą jį įkvė­pė uk­rai­nie­čių pa­tir­tis.

Il­gus me­tus tu­rin­tis pro­ble­mų dėl nu­ga­ros, Žid­rū­nas nu­ta­rė iš­mė­gin­ti bi­čių te­ra­pi­ją. Iš­mė­gi­no ir da­bar ne­be­va­žiuo­ja kas­met pa­si­gy­dy­ti pro­fi­lak­tiš­kai – jei rei­kia, pri­gu­la ant bi­čių suo­le­lio ir ku­riam lai­kui skaus­mai at­lėgs­ta.

Ir kai nuo­var­gis įvei­kia, atei­na at­si­gau­ti bū­tent čia. Yra nak­tį su bi­tu­tė­mis pra­lei­dęs, nors re­ko­men­duo­ja­ma 1–2 va­lan­das ant bi­čių suo­le­lių pa­gu­lė­ti. Ne vi­sa­da vie­nos te­ra­pi­nės pro­ce­dū­ros pa­kan­ka.

„Bi­tės sa­vo spar­ne­liais vė­di­na orą, ga­ri­na ne­kta­rą. Į vir­šų sklin­da jų ke­lia­ma vib­ra­ci­ja – bio­lau­kai pa­sklin­da pu­sės met­ro at­stu­mu, to­dėl ant suo­le­lio gu­lin­tį žmo­gų ap­gau­bia jų ener­ge­ti­nis lau­kas. Vie­nas pa­jau­čia lyg ada­tė­lė­mis bū­tų ba­do­ma skau­dan­ti vie­ta, ki­tas nu­si­ra­mi­na, at­si­pa­lai­duo­ja ir už­mie­ga“, – pa­sa­ko­ja bi­ti­nin­kas.

At­si­gu­lus ant suo­le­lio, ga­li­ma ste­bė­ti ir bi­čių gy­ve­ni­mą, mat čia spe­cia­liai įreng­ti stik­lo sie­nų avi­liai, pa­sta­ty­ta stik­lai­nė­lių, į ku­riuos bi­tės ne­ša me­dų.

„Ste­bė­jau – bi­tės žie­da­dul­kes par­ne­ša ir su gal­va jas štam­puo­ja. Vi­du­je yra bi­tės dar­bi­nin­kės, ku­rioms per­duo­da­mas ne­kta­ras ir jos ten jį tvar­ko to­liau – įdo­mus tas bi­čių gy­ve­ni­mas“, – pui­kiai su­sty­guo­ta bi­čių veik­la iki šiol neat­sis­te­bi Ž. Ja­per­tas.

Anot jo, pa­bu­vus bi­čių na­me­ly­je, at­si­pa­lai­duo­ja­ma, pa­de­da­ma stiprin­ti imu­ni­nė sis­te­ma, tei­gia­mai vei­kia­mi bio­lau­kai, o kvė­pa­vi­mas bi­čių avi­lio oru – yra tar­si gy­do­mo­ji in­ha­lia­ci­ja.

Šie­met jo na­me­liuo­se jau pa­bu­vo­jo apie 200 žmo­nių.

Idė­jų tu­ri daug

At­si­pa­lai­duo­ti, iš­si­lais­vin­ti nuo nei­gia­mos ener­gi­jos tu­rė­tų pa­dė­ti ir Žid­rū­no konst­ruo­ja­mas ener­gi­nis la­bi­rin­tas, ku­rį darbš­tuo­lis  ren­gia sa­vo ran­ko­mis, su ka­ru­čiais su­si­tem­pęs krū­vą ak­me­nų, iš­lie­jęs sie­ne­lę jiems su­dė­lio­ti.

Dar čia tu­rė­tų at­si­ras­ti ta­kai su įvai­ria dan­ga – smė­liu, žvy­ru, kan­ko­rė­žiais, ak­me­nu­kais, ku­rie ir­gi tu­rė­tų per ba­sas pė­das tei­gia­mai veik­ti or­ga­niz­mą. Atei­ty­je la­bi­rin­te bus įreng­tas ir spe­cia­lus ku­po­las.

Ja­per­tų so­dy­bo­je mė­gia­mas ne tik ak­muo, iš kurio pa­ts šei­mi­nin­kas su­mū­ri­jo ži­di­nį ir pa­puo­šė ke­lias na­mo ir ūki­nio pa­sta­to sie­nas.

Mė­gia­mas ir me­dis, iš ku­rio Žid­rū­nas ka­la avi­lius, su­ren­tė šu­li­nio vir­šų, įren­gė na­me­lį „ant viš­tos ko­je­lės“, o ūki­nio pa­sta­to sie­nas pa­puo­šė  kal­tu­ku iš­drož­to­mis se­no­vės bal­tų die­vų ir dei­vių skulp­tū­ro­mis.

Taip ant sie­nos at­si­ra­do bei dar kir­ba min­ty­se Ga­bi­ja – ug­nies dei­vė, Alau­šas – svei­ka­tos die­vas, Li­gy­čius – san­tar­vės ir tei­sin­gu­mo die­vas, Brėkš­ta – sap­nus val­dan­ti su­te­mų dei­vė.

Dar Žid­rū­nas no­ri ša­lia te­ra­pi­jos cent­ro įkur­din­ti mi­ni dva­rą su stik­li­niu avi­liu. Tu­ri jo ma­ke­tą.

„Min­čių tu­riu, rei­kia tik lai­ko ir pi­ni­gų joms įgy­ven­din­ti. Tu­riu spė­ti iki pen­si­jos“, – juo­kia­si bi­ti­nin­kas, ku­rio šei­mos so­dy­ba už ori­gi­na­lias pa­ties įgy­ven­di­na­mas idė­jas ne kar­tą yra įver­tin­ta pa­gy­ri­mo raš­tais bei ki­tais ap­do­va­no­ji­mais.

Au­to­rės nuo­tr.

Aš­tuo­ne­rius me­tus bi­ti­nin­kau­jan­tis Žid­rū­nas Ja­per­tas ma­no čia at­ra­dęs sa­vo pa­šau­ki­mą.

Bi­čių te­ra­pi­jos cent­ro na­me­liuo­se tie­siai ant pri­deng­tų avi­lių įreng­tuo­se gul­tuo­se ga­lima ste­bė­ti ir bi­čių gy­ve­ni­mą.

Nau­jas po­mė­gis – pa­ga­ląs­tu kal­tu iš­drož­ti me­di­niai bal­tų die­vai ir dei­vės.

Ener­gi­nis la­bi­rin­tas iš ak­me­nų kol kas ne­baig­tas – atei­ty­je čia tu­rė­tų at­si­ras­ti ir ku­po­las, įvai­rių struk­tū­rų ta­ke­liai.

Ak­muo – dar vie­na mė­gia­ma puo­šy­bos me­džia­ga Ja­per­tų so­dy­bo­je.

Gė­lė­mis ap­so­din­ti iš vo­nių pa­ga­min­ti va­zo­nai-kar­vės pri­me­na Ja­per­tams praė­ju­sį gy­ve­ni­mo eta­pą, kai jie ūky­je lai­kė 45 kar­ves.

Ja­per­tų so­dy­bą iš ki­tų iš­ski­ria dau­gy­bė bi­tėms skir­tų ak­cen­tų.

Se­no­vi­niai pa­dar­gai ra­do vie­tos ant ūki­nio pa­sta­to sie­nos.