Ieškoti pagalbos – ne gėda

Ieškoti pagalbos – ne gėda

Ieš­ko­ti pa­gal­bos – ne gė­da

Vi­sa­da ge­ra nuo­tai­ka ir ener­gi­ja spin­du­liuo­jan­ti ae­ro­bi­kos, šiau­rie­tiš­ko ėji­mo inst­ruk­to­rė ir jo­gos mo­ky­to­ja Jur­ga MI­KE­LIO­NIE­NĖ sa­ko, kad prieš tris mė­ne­sius pa­ty­rė, kas yra per­de­gi­mo sind­ro­mas. Šian­dien veik­li mo­te­ris da­li­ja­si pa­tir­ti­mi, kas jai pa­dė­jo įveik­ti pro­ble­mas.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Pa­dė­jo kvė­pa­vi­mo pra­ti­mai

„Jei­gu bū­tu­me su­si­ti­ku­sios prieš tris mė­ne­sius, bū­čiau sa­kiu­si, kaip vis­kas yra blo­gai. Bu­vo to­kia si­tua­ci­ja, kai ne­be­no­rė­jau nie­ko, kas man yra ne­bū­din­ga, nes aš esu ra­du­si sa­vo vie­tą po sau­le ir dir­bu dar­bą, ku­rį la­bai la­bai my­liu. Ma­ne pa­čią ste­bi­no, kad aš nie­ko ne­be­no­riu. Kai gar­siai sau ir sa­vo drau­gams tai įvar­di­jau ir iš­gir­dau jų su­si­rū­pi­ni­mą, pa­pras­čiau­siai ieš­ko­jau pa­gal­bos“, – pa­sa­ko­ja Jur­ga.

Pa­sak tre­ne­rės, di­de­lis tem­pas, kon­ku­ren­ci­ja, spau­di­mas, kad nuo­lat tu­ri bū­ti to­bu­las, žva­lus ir dar­bin­gas, dar nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos, siur­bian­čios mū­sų lai­ką ir ener­gi­ją, ne­trun­ka at­ves­ti iki per­de­gi­mo sind­ro­mo.

„Jei­gu pa­ts sau ne­ga­li pa­dė­ti, rei­kia ne­bi­jo­ti ieš­ko­ti pa­gal­bos. Ne­rei­kia gal­vo­ti, kad toks esi vie­nin­te­lis ir tau nie­kas ne­ga­li pa­dė­ti, rei­kia ne­si­gė­dy­ti to. Ir man kar­tais ne­pa­to­gu sa­ky­ti, kad yra blo­gai, ypač kai esi svei­kos gy­ven­se­nos at­sto­vė ir esi su­si­kū­ru­si po­zi­ty­vų įvaiz­dį, tu­ri vi­sa­da švy­tė­ti ir spin­dė­ti ir tau ne­ga­li bū­ti blo­gai, tu­ri ati­tik­ti sa­vo įvaiz­dį feis­bu­ke.

O pa­gal­bos yra vi­so­kios: psi­cho­te­ra­pi­ja, dai­lės, šo­kio te­ra­pi­ja, jo­gos, kvė­pa­vi­mo kur­sai. Džiau­giuo­si, kad yra į ką kreip­tis, ga­li nuei­ti ten, kur ga­li iš­si­kvė­puo­ti, iš­si­verk­ti, iš­si­kal­bė­ti ar­ba pa­ty­lė­ti“, – sa­ko J. Mi­ke­lio­nie­nė.

Jur­gai įveik­ti per­de­gi­mo sind­ro­mą pa­dė­jo kvė­pa­vi­mo pa­mo­kos pas šiau­lie­tę gy­ve­ni­mo me­no mo­ky­to­ją Re­dą Gurs­ki.

„Anks­čiau jo­go­je man pa­ti­ko rau­me­nų tem­pi­mo, ba­lan­sa­vi­mo pra­ti­mai, da­bar su­si­ža­vė­jau kvė­pa­vi­mo pra­ti­mais. Net­gi jau­čiu leng­vą pri­klau­so­my­bę. Jei­gu ne­pra­sik­vė­puo­ju ko­kį ry­tą, jau­čiu, kad die­na ne­bū­na to­kia ko­ky­biš­ka, kaip ta, ku­rią pra­de­du kvė­pa­vi­mo pra­ti­mais. Po kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų yra 5–15 mi­nu­čių me­di­ta­ci­ja. Tai la­bai gy­ve­ni­mo ko­ky­bę pa­ge­ri­nan­tis da­ly­kas.

Ne­rei­kia iš­mok­ti kaž­ko­kių su­dė­tin­gų da­ly­kų, kad ga­lė­tum pa­si­jus­ti ge­riau. Me­di­ta­ci­ja nė­ra min­čių iš­jun­gi­mas. Tie­siog lei­di­mas joms slys­ti pro ša­lį. Ir dar – ne­rei­kia su­si­ta­pa­tin­ti su sa­vo min­ti­mis, rei­kia pa­sa­ky­ti sau: „Aš ne­su ma­no min­tys“. Nes min­tys ne­ra­mios ga­li bū­ti dėl įvai­rių prie­žas­čių: nuo­var­gio, stre­so, per di­de­lio ko­fei­no ar cuk­raus kie­kio.

Pa­de­da įsi­vaiz­da­vi­mas, kad esi van­dens tel­ki­nys, ne­svar­bu, di­de­lis, ar ma­žas, pa­vir­šiaus rai­bu­lia­vi­mas ar kun­ku­lia­vi­mas – ta­vo min­tys, o tu ne­ri gi­lyn, kur ra­mu, kur nė­ra jo­kio rai­bu­lia­vi­mo“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Jur­ga.

Pa­de­da ir tin­ka­mas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas. Jur­ga pa­brė­žia žo­dį „tin­ka­mas“.

„Kai esi per­var­gęs, gal rei­kia ner­vų sis­te­mą ra­mi­nan­čių kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų. O gal gy­ve­ni­mui trūks­ta tem­po? Ta­da gal rei­kia nuei­ti į šo­kių stu­di­ją. Rei­kia ieš­ko­ti sau tin­ka­miau­sio bū­do, įsi­klau­sy­ti į sa­ve“, – pa­ta­ria tre­ne­rė.

Dar J. Mi­ke­lio­nie­nė va­do­vau­ja­si pa­ta­ri­mu ati­džiai rink­tis ar­čiau­siai esan­čius pen­kis žmo­nės, nes jie for­muo­ja ta­ve.

Jur­ga sa­ko, kad ša­lia jos esan­tys ar­ti­miau­si drau­gai ne­lei­džia jai skųs­tis dėl to pa­ties da­ly­ko dau­giau kaip tris kar­tus. Šio prin­ci­po lai­ko­si ir pa­ti: „Išk­lau­siu­si tos pa­čios pro­ble­mos tris kar­tus, steng­siuo­si žmo­gui pa­tar­ti, pa­dė­ti, bet jei­gu žmo­gus ateis ket­vir­tą kar­tą skųs­tis, ne­bek­lau­sy­siu. Tą pa­tį da­ro ir ma­no drau­gai, kai aš skun­džiuo­si. „Ar da­rei ką nors, kad bū­tų ge­riau? Ne­da­rei? Tai ko skun­die­si?“ Va­di­na­si, ta­vo to­kia po­zi­ci­ja – aš ne­no­riu keis­tis, aš no­riu skųs­tis.“

Pa­sak J. Mi­ke­lio­nie­nės, mes esa­me so­cia­lios bū­ty­bės ir ga­li­me vie­ni ki­tiems pa­dė­ti, tik ne­rei­kia bi­jo­ti kal­bė­tis, ieš­ko­ti ir pra­šy­ti pa­gal­bos, o ne slaps­ty­tis už „to­bu­lo“ sa­vo feis­bu­ko pro­fi­lio.

„Vi­si esa­me žmo­nės, ir jei­gu ta­vo feis­bu­kas pil­nas tik po­zi­ty­vių da­ly­kų, dar ne­reiš­kia, kad tai nė­ra tik įvaiz­dis. Tai ir yra tik įvaiz­dis. Vi­si pro­tin­gi, mąs­tan­tys žmo­nės tą su­pran­ta“, – sa­ko Jur­ga.

Pla­nuo­se – nau­jos veik­los

J. Mi­ke­lio­nie­nė prieš be­maž pen­ke­rius me­tus iš­si­kė­lė tiks­lą, kad Šiau­liuo­se tap­tų ma­din­ga spor­tuo­ti, kad bur­tų­si spor­tuo­to­jų bend­ruo­me­nė, nes ju­dė­ji­mas nau­din­gas svei­ka­tai ir su­tei­kia lai­mės. Jur­gos koor­di­nuo­ja­mas pro­jek­tas „Šiau­liuo­se ma­din­ga spor­tuo­ti“ star­ta­vo prieš be­veik 4 me­tus. Kiek­vie­ną sek­ma­die­nį įvai­raus am­žiaus žmo­nės bu­vo kvie­čia­mi rink­tis į ne­mo­ka­mas tre­ni­ruo­tes ir ju­dė­ti. Funk­ci­nės tre­ni­ruo­tės, šiau­rie­tiš­kas ėji­mas, jo­ga, šo­kiai, van­dens ae­ro­bi­ka – iš­ban­dy­ta įvai­riau­sių spor­ta­vi­mo for­mų.

„Prieš ket­ve­rius me­tus rei­kė­jo už­ves­ti tą ma­dą, šian­dien jau ga­li­ma kons­ta­tuo­ti, kad Šiau­liuo­se tik­rai ma­din­ga spor­tuo­ti. Yra ne vie­na ir ne dvi įstai­gos, ku­rios siū­lo ir vyk­do spor­to vi­siems veik­las. Šiau­liuo­se, ma­nau, kas ne­tin­gi, tik­rai ran­da ką veik­ti“, – sa­ko tre­ne­rė.

Siū­ly­da­ma ak­ty­vias veik­las Šiau­lių mies­to ir ra­jo­no gy­ven­to­jams Jur­ga re­mia­si pa­tir­ti­mi, ku­rios veik­los la­biau­siai pa­si­tei­si­no, taip pat žiū­ri, ko trūks­ta.

Vie­na iš nau­jau­sių veik­lų, ku­rią siū­lo, van­dens ae­ro­bi­ka. Kar­tu su Šiau­lių ra­jo­no vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ru or­ga­ni­za­vo van­dens ae­ro­bi­kos už­siė­mi­mus Kai­rių eže­re, tik gra­fi­kus pa­ko­re­ga­vo van­dens už­terš­tu­mas.

Ru­de­nį Jur­ga pla­nuo­ja ves­ti van­dens ae­ro­bi­kos už­siė­mi­mus plau­ki­mo mo­kyk­los „Del­fi­nas“ ba­sei­ne.

„Van­dens ae­ro­bi­kos Šiau­liuo­se la­bai trū­ko. Tai uni­ver­sa­lus spor­ta­vi­mo bū­das, la­bai daug kam tin­kan­tis, ypač jaut­res­nei spor­tuo­to­jų da­liai, tiems, ku­rie tu­ri stu­bu­ro pa­ki­ti­mų, są­na­rių pro­ble­mų, ant­svo­rio, ku­riems ne­pa­to­gu ei­ti į sa­lę, to­kie žmo­nės van­de­ny­je jau­čia­si ge­riau. Van­duo pa­de­da dėl sa­vo ke­lia­mo­sios jė­gos, mankš­ti­nan­tis van­duo dar ir švel­niai ma­sa­žuo­ja kū­ną, tai­gi yra ke­le­rio­pa nau­da“, – sa­ko tre­ne­rė.

J. Mi­ke­lio­nie­nė džiau­gia­si, kad spor­tuo­to­jų gru­pės tam­pa miš­rios. Mo­čiu­tės at­si­ve­da anū­kus, ma­mos – paaug­lius vai­kus. „Toks ir bu­vo mū­sų sie­kis – kad spor­tuo­tų šei­mos“, – sa­ko Jur­ga.

Prieš me­tus ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te bai­gu­si J. Mi­ke­lio­nie­nė sa­ko, kad no­rint vai­kus pa­ska­tin­ti spor­tuo­ti neuž­ten­ka pa­tiems vaikš­čio­ti į spor­to sa­lę. Rei­kia, kad vai­kai ma­ty­tų sa­vo spor­tuo­jan­čius tė­vus. Tai­gi, ei­nant į spor­to sa­lę, ba­sei­ną, sta­dio­ną, kar­tu ver­tė­tų ves­tis ir vai­kus, net jei­gu jie iš pra­džių ten ne spor­tuos, o bus tik ste­bė­to­jai.

„Yra toks po­sa­kis – neauk­lė­kit vai­kų, jie vis tiek elg­sis taip, kaip el­gia­tės jūs, auk­lė­kit sa­ve“, – sa­ko Jur­ga.

Pa­sak tre­ne­rės, ju­dė­ti nau­din­ga ne tik dėl fi­zi­nės, bet ir dėl dva­si­nės svei­ka­tos. Spor­tuo­jant ga­mi­na­si en­dor­fi­nai – lai­mės hor­mo­nai, o jo­gos už­siė­mi­mai pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti, nu­rim­ti.

No­rin­tiems il­giau iš­lik­ti jau­nat­viš­kiems J. Mi­ke­lio­nie­nė pa­ta­ria ne­nus­to­ti sva­jo­ti ir kur­ti atei­ties pla­nų: „Vik­tor Ko­va­liov, neu­ro­ling­vis­ti­nio pro­gra­ma­vi­mo spe­cia­lis­tas, psi­cho­lo­gas, sa­ko, kad žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nis am­žius pri­klau­so nuo to, kiek jis ga­li su­skai­čiuo­ti jau įgy­ven­din­tų pla­nų ir kiek dar jų yra su­pla­nuo­ta į atei­tį. Jei­gu praei­ty­je de­šimt, o atei­ty­je tik trys, nie­ko ge­ro, tai – psi­cho­lo­gi­nė se­nat­vė. Jis sa­ko – pla­nuo­ki­te atei­tį, man 60 me­tų ir aš tu­riu pla­nų 20-čiai me­tų į prie­kį.“

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Ae­ro­bi­kos, šiau­rie­tiš­ko ėji­mo inst­ruk­to­rė ir jo­gos mo­ky­to­ja Jur­ga Mi­ke­lio­nie­nė sa­ko, kad nuo iš­se­ki­mo, už­si­tę­su­sios blo­gos nuo­tai­kos ar „per­de­gi­mo“ nė vie­nas ne­sa­me ap­sau­go­tas, ir jei­gu ne­ga­li­me sau pa­dė­ti – rei­kia ne­si­gė­dy­ti ieš­ko­ti pa­gal­bos.

J. Mi­ke­lio­nie­nė sa­ko, kad Šiau­liuo­se ne­trūks­ta spor­to vi­siems veik­lų, ta­čiau pa­si­gen­da glau­des­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo tarp tas veik­las siū­lan­čių tre­ne­rių ir įstai­gų.