„Lokiai“ kelyje jau daugiau kaip 20 metų

„Lo­kiai“ ke­ly­je jau dau­giau kaip 20 me­tų

„Tik pra­šau ne­klaus­ti, kas yra bai­ke­riai ir ar mo­to­cik­lai mums bran­ges­ni už žmo­nas“, – po­kal­bį pra­de­da bai­ke­ris To­mas Rau­dys, pra­var­de Šul­cas. Bai­ke­riai apie sa­ve pri­si­klau­sę įvai­riau­sių gan­dų ir mi­tų, ku­rie ne­re­tai jiems ke­lia šyp­se­ną. Šul­cas sa­ko, kad per dau­giau kaip dvi­de­šim­t me­tų, kiek gy­vuo­ja bai­ke­rių klu­bas „Road Bears“, kei­tė­si ir po­žiū­ris į bai­ke­rius, ir pa­tys bai­ke­riai.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ne­be­žiū­ri kaip į siau­bū­nus

„Anks­čiau įsi­vaiz­duo­da­vo, kad esa­me kaž­ko­kie utė­lė­ti vai­kiai il­gais plau­kais, juo­dais mo­to­cik­lais ir odi­niais dra­bu­žiais, ir vie­nin­te­lis da­ly­kas, ku­rį da­rom, tai gai­nio­jam mo­to­cik­lus iš vie­no ga­lo į ki­tą ir mau­kiam alų. Vė­liau pri­si­dė­jo dar vie­nas – kad ne tik ge­riam alų, bet dar ir nar­ko­ti­kus var­to­jam. Prak­tiš­kai tu­rė­jo­me vi­sus „ge­riau­sius“ bruo­žus“, – pa­sa­ko­ja Šul­cas.

Ta­čiau po­žiū­ris kei­čia­si. Į bai­ke­rių šven­tes žmo­nės ren­ka­si su vai­kais, tai dar prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­vo tie­siog neį­si­vaiz­duo­ja­ma.

„Jei­gu prieš 15 me­tų sve­ti­ma mo­te­ris šven­tė­je bū­tų ma­nęs pa­pra­šiu­si pa­žiū­rė­ti vai­ką, tai bū­tų bu­vę tas pa­ts, kaip pa­sa­ky­ti: „Neš­kis ma­no vai­ką ir iš­gerk jo krau­ją“, – sa­ko bai­ke­ris.

Kei­čia­si ir pa­tys bai­ke­riai – tam­pa bran­des­ni. Anks­čiau Lie­tu­vos klu­buo­se do­mi­nuo­da­vo jau­ni­mas, o da­bar – vy­res­nio am­žiaus bai­ke­riai. Pa­ma­žu jų bend­ruo­me­nė tam­pa to­kia pat bran­di, ko­kia nuo se­no yra Ame­ri­ko­je ar ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se.

„Ir ne to­dėl, kad tie, ku­rie bu­vo jau­ni, da­bar pa­se­no, o to­dėl, kad vis dau­giau nau­jų žmo­nių, ku­rie pri­si­jun­gia, yra vy­res­nio am­žiaus, ne­re­tai uži­man­tys rim­tas pa­rei­gas, ir nė­ra taip, kad čia žmo­gus ant se­nat­vės pa­blū­do. Anks­čiau tie, ku­rie tu­rė­jo dau­giau pi­ni­gų, vers­li­nin­kai, jie gal­būt dau­giau žiū­rė­jo į pra­ban­gius au­to­mo­bi­lius, tu­rė­ti mo­to­cik­lą ne­bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las. Da­bar mo­to­cik­lai yra ant ban­gos“, – sa­ko bai­ke­ris.

„Road Bears“ klu­be nė­ra to­kių bai­ke­rių, ku­rie pirk­tų­si tik to­kius, o ne ki­to­kius mo­to­cik­lus ir bū­ti­nai už ke­lis tūks­tan­čius o ne pi­ges­nius. La­biau­siai ver­ti­na­mi „iš var­go“ su­rink­ti mo­to­cik­lai, to­kie la­biau­siai at­spin­di pa­tį mo­to­cik­lo šei­mi­nin­ką.

„Ta­čiau me­tams bė­gant tas da­ly­kas tru­pu­tė­lį iš­si­gims­ta, – su liū­de­siu pa­ste­bi Šul­cas. – Šio­je var­to­to­jiš­ko­je vi­suo­me­nė­je vi­si vis­ką per­ka, par­duo­da, nie­ko ne­no­ri to­bu­lin­ti, da­ry­ti. Už­sie­ny­je ran­kų dar­bas ver­ti­na­mas di­džiu­liais pi­ni­gais, o lie­tu­viai ne­no­ri mo­kė­ti. Nors gal­būt ir neį­per­ka.“

Pa­sak pa­šne­ko­vo, Lie­tu­vo­je ne­trūks­ta auk­sa­ran­kių ti­tu­luo­tų meist­rų, ku­rie per­dir­bi­nė­ja mo­to­cik­lus, ta­čiau pa­grin­di­niai jų už­sa­ko­vai – už­sie­nie­čiai.

Kaip ir ki­tų sri­čių, mo­to­cik­lų neap­len­kia ma­dos vė­jai. Ta­čiau Šul­cas pa­ste­bi, kad lie­tu­viams dar la­bai bū­din­gas ban­dos jaus­mas. Jei­gu at­si­ra­do įdo­mes­nis mo­to­cik­las, ir ki­tiems to­kio rei­kia. Tik pa­sta­ruo­ju me­tu at­si­ran­da no­ras iš­si­skir­ti, bū­ti ki­to­kiam.

Kei­čia­si ir bai­ke­rių ma­dos. Anks­čiau vie­nas ki­tas bai­ke­ris tu­rė­jo ko­kią ta­tui­ruo­tę, tai da­bar bū­ti ne­ta­tui­ruo­tam yra tas pats kaip bū­ti bal­ta var­na.

„Aš esu bal­ta var­na“, – šyp­te­li Šul­cas, ne­pa­si­da­vęs ta­tui­ruo­čių ma­dai.

Vi­sai ki­toks yra Šul­co bend­rak­lu­bis De­nis Pia­tych. Jis ne tik pa­ts tu­ri ta­tui­ruo­čių, bet ir yra ta­tui­ruo­čių meist­ras. Vy­riš­kio ran­kas puo­šia ir ke­lios apy­ran­kės.

„Vy­rams da­bar puoš­tis la­biau priim­ti­na, anks­čiau bū­tum at­ro­dęs kaip pa­pū­ga, o da­bar vis­kas nor­ma­liai. Jei­gu prieš ko­kius 15 me­tų į šven­tę bū­tum at­va­žia­vęs su „fir­mi­niais ke­da­šiais“, vi­si bū­tų žiū­rė­ję su siau­bu, kaip ta­ve že­mė to­kį ne­šio­ja, o da­bar į ma­ne pirš­tais ba­do – „žiū­rėk su ko­kiais ker­zais, kaip jam ko­jos ne­kais­ta?“ – per du de­šimt­me­čius pa­si­kei­tu­sias ma­das ly­gi­na Šul­cas.

Uni­ka­li tra­di­ci­ja

„Mes tur­būt vie­nin­te­liai Lie­tu­vo­je, o gal­būt ir pa­sau­ly­je tu­ri­me uni­ka­lią tra­di­ci­ją – mo­to­cik­lo au­ko­ji­mą. Da­ro­me tai jau daug me­tų. Vie­niems at­ro­do, kad „ot dur­niai, su­de­gi­no ge­rą mo­to­cik­lą, ga­lė­jau dar po­sū­kius pa­siim­ti“, o ki­tiems gra­žu. Mū­sų klu­bo pre­zi­den­tas Bokš­ti­nis yra la­bai tei­sin­gai pa­sa­kęs, kad tai yra au­ka grei­čio die­vams“, – pa­sa­ko­ja Šul­cas.

Mo­to­cik­las – se­na „Ja­va“ – de­gi­na­mas ne kas­met, tik di­de­lių šven­čių me­tu. Mo­to­cik­las bū­ti­nai tu­ri bū­ti va­žiuo­jan­tis. Prieš paau­ko­ji­mą juo dar pa­sku­ti­nį kar­tą pa­si­va­ži­nė­ja­ma, kol „už­ka­la“ va­rik­lis. Da­ro­mas net to­ta­li­za­to­rius, kiek lai­ko at­lai­kys va­rik­lis.

Ta­čiau „Ja­vos“ jau tam­pa an­tik­va­ri­niais mo­to­cik­lais ir klu­bo na­riai pa­juo­kau­ja, kad jau grei­tai rei­kės pe­rei­ti prie ki­tų mo­to­cik­lų au­ko­ji­mo.

Kiek­vie­nais me­tais per se­zo­no ati­da­ry­mą „Road Bears“ va­žiuo­ja ant Šat­ri­jos kal­no įšven­tin­ti nau­jų klu­bo na­rių ar pa­ki­lu­sių hie­rar­chi­jos laip­te­liais. Kal­no vir­šū­nė­je įšven­tin­tie­siems už­vel­ka­mos lie­me­nės su spe­cia­liais ant­siu­vais.

„Anks­čiau va­žiuo­da­vo­me la­bai anks­ti ry­tą ir už­va­žiuo­da­vo­me mo­to­cik­lais į pa­tį vir­šų. Bet tos tra­di­ci­jos jau ne­be­si­lai­ko­me. Ne dėl to, kad mums jau daug me­tų, bet dėl to, kad mo­to­cik­lai pa­si­kei­tė, ir ne­no­ri­me dras­ky­ti kal­no. Anks­čiau bu­vo­me jau­nes­ni ir kvai­les­ni, da­ry­da­vo­me ne­są­mo­nes“, – sa­ko Šul­cas.

Li­kus 3–4 va­lan­doms iki ce­re­mo­ni­jos nau­jie­ji na­riai dar gau­na už­duo­tį. Nu­va­žiuo­ti į ato­kų kai­mą, su­ras­ti ja­me par­duo­tu­vę ir nu­pirk­ti bu­te­lį alaus.

Net na­vi­ga­ci­jo­se sun­kiai su­ran­da­mų Že­mai­ti­jos kai­mų ieš­ko „Road cap­tain“ pa­rei­gas klu­be ei­nan­tis Šul­cas. Nau­jo­kai iš­si­trau­kia la­pe­lius su kai­mų pa­va­di­ni­mais ir lei­džia­si į žy­gį.

„Šiais me­tais bu­vo toks nu­ti­ki­mas, įro­dy­mas, kaip nyks­ta Lie­tu­vos gy­ven­vie­tės ir kai­mai. Nu­va­žiuo­ja žmo­gus į kai­me­lį, o ten par­duo­tu­vė už­da­ry­ta... prieš tre­jus me­tus“, – pa­sa­ko­ja bai­ke­ris.

Bu­vo pa­da­ry­tas pa­leng­vi­ni­mas, už­te­ko nu­fo­tog­ra­fuo­ti par­duo­tu­vę, o alaus nu­pirk­ti pa­ke­liui link Šat­ri­jos.

Jei­gu žmo­gus, ku­ris pa­siū­lo į klu­bą ki­tą žmo­gų ar net ke­lis, kai vyks­ta įšven­ti­ni­mas, pa­ts po sa­vo lie­me­ne tu­ri už­si­vilk­ti nau­jo­kų lie­me­nes ir pūš­kuo­ti į kal­no vir­šū­nę.

„Tai­gi, prieš siū­lant nau­jus na­rius rei­kė­tų ge­rai pa­gal­vo­ti“, – šyp­so­si Šul­cas.

„Road Bears“ tu­ri gra­lį, iš ku­rio ge­ria­ma ypa­tin­go­mis pro­go­mis. Tai – „Ja­vos“ po­sū­kio ži­bin­tas. Tik kaip ir tik­ra­sis gra­lis klu­bo gra­lis pra­din­go. Šie­met lan­ky­da­mie­si Uk­rai­no­je bai­ke­riai įsi­gi­jo nau­ją gra­lį.

Tvar­ka kaip ka­riuo­me­nė­je

Dar vie­nas „Road Bears“ iš­skir­ti­nu­mas – Ka­da­gi­nio vir­tu­vė. Klu­bo na­rys Sau­lius šven­čių me­tu ant lau­žo ga­mi­na įvai­riau­sius pa­tie­ka­lus. Šią va­sa­rą Kruo­piuo­se (Ak­me­nės r.) vy­ku­sio­je šven­tė­je iš­vi­rė 150 lit­rų troš­ki­nio, ku­ris be­re­gint din­go.

Bai­ke­riai su­si­meist­ra­vo ir tris ne­ma­žas or­kai­tes, sta­to­mas ant lau­žo, ku­rio­se ga­li­ma kep­ti ku­ge­lį. Šios ran­kų dar­bo or­kai­tės pa­ga­min­tos ypač pro­fe­sio­na­liai, tu­ri net tem­pe­ra­tū­ros ma­tuok­lius, o pa­žvel­gus į jas ne­ky­la abe­jo­nių, kad tai bai­ke­rių tech­ni­ka. Vi­si Ka­da­gi­nio vir­tu­vės puo­dai, ka­ti­lai ir ki­ti prie­tai­sai yra iš­skir­ti­nio di­zai­no.

Ga­min­ti pa­tie­ka­lus Sau­liui pa­de­da vi­si klu­bo na­riai: kas sku­ta bul­ves, kas pjaus­to dar­žo­ves, o kas – mė­są.

„To­kį žmo­gų ir ge­rai klu­be tu­rė­ti, ir blo­gai. Ne­bū­tų jo, ne­rei­kė­tų bul­vių skus­ti“, – juo­kau­ja Šul­cas.

„Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą ne­bu­vau tiek bul­vių sku­tęs, kiek te­ko per vie­ną va­sa­rą“, – sa­ko De­nis, klu­bo na­rys pen­ke­rius me­tus.

Vi­sai kaip ka­riuo­me­nė­je! „Šis pa­ste­bė­ji­mas ga­na taik­lus, nes ka­riuo­me­nė­je kiek­vie­no laips­nio tu­ri nu­si­pel­ny­ti, taip ir čia“, – sa­ko Šul­cas. „Vie­nais me­tais gal svo­gū­nus pjaus­ty­si, o ki­tais me­tais gal jau mė­są pa­ti­kės“, – pri­du­ria De­nis.

Ta­čiau ne tik vir­tu­vė­je tvar­ka kaip ka­riuo­me­nė­je, bet ir vi­sa­me klu­be. Be­je, vi­si Lie­tu­vos bai­ke­rių klu­bai tu­ri ga­na griež­tas tai­syk­les. Kiek­vie­nas bai­ke­ris MC ka­te­go­ri­jos klu­be tu­ri tam tik­rą sta­tu­są.

Yra žmo­nių, ku­rie gal­būt no­rė­tų tap­ti bai­ke­riais, bet iš pra­džių no­ri „ap­siuos­ty­ti“. Šie mo­to­cik­lų mė­gė­jai va­di­na­mi „Sup­port“. „Road Bears“ „su­por­tai“ yra klu­bas „Lo­kiai“, jo na­riai da­ly­vau­ja ir tal­ki­na ren­gi­niuo­se, ta­čiau tu­ri ma­žiau įsi­pa­rei­go­ji­mų, yra lyg ste­bė­to­jai.

„Ap­siš­li­fa­vę“ „Lo­kiuo­se“ ir pa­reiš­kę no­rą tap­ti tik­ro­jo klu­bo na­riais, bai­ke­riai gau­na „Hang around“ (be­si­su­kan­tis ap­link) sta­tu­są. Tai lyg kan­di­da­tas į kan­di­da­tus tap­ti tik­ruo­ju klu­bo na­riu.

„Su tuo sta­tu­su žmo­gus ga­li bū­ti kad ir de­šimt me­tų. Prik­lau­sys nuo to, kiek ir kur jis da­ly­vaus, kiek ro­dys ini­cia­ty­vos. Kiek­vie­nais me­tais žiū­ri­me, ar tas žmo­gus ga­li kil­ti į vir­šų ar ne, tai spren­džia klu­bo na­rių su­si­rin­ki­mas“, – sa­ko Šul­cas.

Ki­tas laip­te­lis – „Pros­pect“, kan­di­da­tas į tik­ruo­sius na­rius. Ir tik ga­liau­siai tam­pa­ma na­riu ("Mem­ber") su pa­rei­go­mis ir at­sa­ko­my­bė­mis. O pa­rei­gy­bių yra ne­ma­žai: pre­zi­den­tas, vi­cep­re­zi­den­tas, iž­di­nin­kas, sek­re­to­rius, ser­žan­tas, „Road cap­tain“ ir ki­tos.

Kiek­vie­no sta­tu­so bai­ke­rį ski­ria ant lie­me­nės siu­va­mos emb­le­mos. Nuo jų su­si­dė­vė­ji­mo ly­gio ga­li­ma spręs­ti apie bai­ke­rio „sta­žą“.

Pa­gal MC klu­bų tai­syk­les mo­te­rys ne­ga­li bū­ti na­rė­mis, ta­čiau bai­ke­rių žmo­nos, drau­gės mie­lai ne­šio­ja džem­pe­rius ar marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „Pro­per­ties of Road Bears“. Pa­sak Šul­co, tai kaip ge­rai ma­to­mas su­tuok­tu­vių žie­das.

Ofi­cia­li su­kak­tis – 20 me­tų

Me­tų pra­džio­je „Road Bears“ at­šven­tė 20 me­tų su­kak­tį. Ta­čiau klu­bas gi­mė kiek anks­čiau ne­di­de­lia­me Tel­šių ra­jo­no mies­te­ly­je Tryš­kiuo­se ir iš pra­džių va­di­no­si „Mons­ters from Hell“.

„Kai klu­bas su­si­kū­rė, nie­kam ne­rū­pė­jo pul­ti ir jo užre­gist­ruo­ti, mums bu­vo svar­bu su­si­kur­ti kaž­ko­kią emb­le­mą, už­si­ka­bin­ti ją ant nu­ga­ros ir va­ži­nė­ti“, – sa­ko Šul­cas.

Tryš­kiai gy­ven­to­jų skai­čiu­mi ne­ga­li ly­gin­tis net su Kur­šė­nais, ką jau kal­bė­ti apie di­džiuo­sius mies­tus, ta­čiau taip jau at­si­ti­ko, kad bū­tent Tryš­kiuo­se at­si­ra­do gru­pė jau­nuo­lių, pa­mi­lu­sių mo­to­cik­lus ir tu­rė­ju­sių drą­sių sva­jo­nių.

„Vos su­si­kū­rę iš­gy­ve­no­me vi­so­kiau­sių si­tua­ci­jų. Ta­da dar bu­vo mi­li­ci­ja, su­si­bur­ti di­des­nei kaip tri­jų žmo­nių gru­pei ir va­žiuo­ti mo­to­cik­lais bū­da­vo drau­džia­ma, gau­da­vo­me ir „ba­na­nų“, ir bū­da­vo­me per­se­kio­ja­mi. Nep­rik­lau­so­my­bės pra­džia ir­gi ne­bu­vo pa­tys ge­riau­si lai­kai. Mi­li­ci­nin­kai ta­po po­li­ci­nin­kais, bet jų dar­bo me­to­dai ne­pa­si­kei­tė. Bet mes iš­gy­ve­no­me. Mies­te­lis į mus nie­ka­da ne­žiū­rė­jo prie­šiš­kai, kaip tik pa­lai­kė, be­veik vi­sas su­si­rink­da­vo į mū­sų šven­tes. Taip kar­tu su ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va ir mes užau­gom, bu­vo vis­ko: ir nuo­smu­kių, ir pa­ki­li­mų“, – pa­sa­ko­ja klu­bo sen­bu­vis Šul­cas.

Klu­bas da­bar vie­ni­ja bai­ke­rius iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių ir net už­sie­nio, ta­čiau „Road Bears“ „klub­hau­zas“, se­nas, dar 1824 me­tais sta­ty­tas dva­ro san­dė­lis, sto­vi bū­tent Tryš­kiuo­se.

„Road Bears“ kar­tu su dar dviem di­de­liais klu­bais pri­klau­so Že­mai­ti­jos bai­ke­rių bro­li­jai, dau­gu­ma Lie­tu­vos klu­bų yra Lie­tu­vos bai­ke­rių kong­re­so na­riai.

Mei­lė mo­to­cik­lams ir bai­ke­riš­kam gy­ve­ni­mo bū­dui klu­be su­vie­ni­jo įvai­riau­sių pro­fe­si­jų ir po­mė­gių žmo­nes. Vie­ni klu­bo na­riai mėgs­ta to­li­mas ke­lio­nes, ki­ti mo­to­cik­lais va­ži­nė­ja­si pra­mo­gai, tre­tiems la­biau pa­tin­ka konst­ruo­ti, dar ki­tiems – or­ga­ni­zuo­ti ir da­ly­vau­ti šven­tė­se.

„Daug kas ste­bė­da­vo­si, kad mū­sų yra ne­daug (klu­be yra iki 30 na­rių – aut. pa­st.), bet su­ge­ba­me su­reng­ti di­de­les, ge­ras šven­tes, ku­rio­se gro­ja pa­kan­ka­mai rim­tos gru­pės. Mes nie­ka­da ir ne­no­rė­jo­me, kad mū­sų bū­tų daug, bet kad bū­tu­me vi­si kaip kumš­tis, kad ga­lė­tu­me vie­ni ki­tais pa­si­ti­kė­ti“, – sa­ko Šul­cas.

Ra­mu­nės BER­NO­TAI­TĖS nuo­tr.

To­mas Rau­dys, pra­var­de Šul­cas, ant mo­to­cik­lo nuo 13 me­tų. Mei­lę jiems įskie­pi­jo se­ne­lis, pa­ts tu­rė­jęs ne vie­ną mo­to­cik­lą.

In­gos JAN­KE­VI­ČIE­NĖS nuo­tr.

„Road Bears“ emb­le­mos. Trys ant­siu­vai siu­va­mi vie­nas po ki­to – kiek­vie­ną ten­ka už­si­tar­nau­ti ar­ba iš­lauk­ti. Pas­ku­ti­nis už­siu­va­mas ant­siu­vas, vaiz­duo­jan­tis sky­dą su lo­kiu.

Šiau­lie­tis ta­tui­ruo­čių meist­ras De­nis Pia­tych klu­bo „Road Bears“ na­riu ta­po prieš pen­ke­rius me­tus praė­jęs vi­sus že­mes­nius hie­rar­chi­jos laip­te­lius.

Si­gi­to MI­KU­ČIO nuo­tr.

„Road Bears“ klu­bo Ka­da­gi­nio vir­tu­vės še­fo Sau­liaus pa­tie­ka­lai iš puo­dų ir kep­tu­vių dings­ta aki­mirks­niu.

Ža­ne­tos BY­TAU­TIE­NĖS nuo­tr.

„Ja­vos“ au­ko­ji­mas. Šie­met „Ja­va“ bu­vo paau­ko­ta po pen­ke­rių me­tų per­trau­kos.

Ag­nės MA­LI­NAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Bai­ke­riai vyks­ta į šven­tę.

Klu­bo ar­chy­vo nuo­tr.

Nau­jų na­rių ir pa­ki­lu­sių hie­rar­chi­jos laip­te­liais įšven­ti­ni­mo šven­tė ant Šat­ri­jos kal­no. Iš ant­siu­vų ant lie­me­nių ga­li­ma ma­ty­ti, ku­rie na­riai yra „Hang around“ (su vie­nu ant­siu­vu), „Pros­pect“ (su dviem), o ku­rie – „Mem­bers“ (su tri­mis ant­siu­vais).