Kaip aš idealizavau Vakarus

Kaip aš idea­li­za­vau Va­ka­rus

Li­gi­ta JUK­NE­VI­ČIŪ­TĖ

Ne­ži­nau, kaip jiems taip pa­vy­ko, tiks­liau, ne­pa­vy­ko, bet kuo la­biau so­vie­ti­niai ideo­lo­gai va­rė ant su­pu­vu­sių Va­ka­rų, tuo švie­ses­ni ir gra­žes­ni jie mums at­ro­dė. Vie­nu me­tu na­mie kau­pė­me ir ko­lek­cio­na­vo­me vis­ką, kas už­sie­nie­tiš­ka: mui­lus, šam­pū­nus, kve­pa­lus, net ci­ga­re­tes SA­LEM, nors na­mie nei tė­vai, nei juo la­baiu mes, duk­ros, ne­rū­kė­me, žalias mė­ti­nių ci­ga­re­čių pa­ke­lis gar­bin­gai sto­vė­jo len­ty­no­je, ap­sup­tas in­diš­kų mui­lų ir vie­no ki­to už­sie­nie­tiš­ko žur­na­lo.

Ne­ži­nau, iš ko mes, dar vai­kai, su­pra­to­me, kad TEN yra ge­riau, gra­žiau, lais­viau, juk te­le­vi­zo­rius ir ki­nas ro­dė prie­šin­gai, bet tik­ro­ji tie­sa kaž­ko­kiu bū­du mus vis tiek pa­siek­da­vo. Vos vie­nas ki­tas vaiz­de­lis ar ki­no fil­mas iš Pran­cū­zi­jos ar Ame­ri­kos už­bur­da­vo taip, kad, ro­dos, pa­da­ry­tum bet ką, kad tik gau­tum įkvėp­ti to va­ka­rie­tiš­ko oro.

O pra­si­dė­jo vis­kas, įta­riu, nuo gru­pės AB­BA. Jie bu­vo gan daž­ni sve­čiai so­vie­ti­nė­je te­le­vi­zi­jo­je, pa­me­nu, bent jau per Nau­juo­sius me­tus, po so­vie­ti­nės ga­my­bos at­li­kė­jų kon­cer­to, jau po dvy­lik­tos, ro­dy­da­vo už­sie­nio at­li­kė­jus. Tarp jų bū­da­vo AB­BA, "Bo­ney M", "Erup­tion", Su­zi Quat­ro...

Ry­da­vom tą vaiz­dą aki­mis, steng­da­mie­si įsi­min­ti me­lo­di­jas, at­li­kė­jų iš­vaiz­dą, ma­nie­ras... Tos pa­sa­kiš­ko gro­žio mo­te­rys ir ap­link juos prie sce­nos be­si­su­kan­tys lai­min­gi iš­le­pin­ti su­pu­vu­sių Va­ka­rų pi­lie­čiai at­ro­dė to­kie ste­buk­lin­gai gra­žūs, juk nuo Pu­ga­čio­vos ar So­fi­jos Ro­ta­ru nie­ka­da ne­skli­do toks gro­žis ir lais­vu­mas, kiek jos be­si­steng­tų ir kiek jas be­ro­dy­tų so­vie­ti­nė te­le­vi­zi­ja.

Vė­liau atė­jo ita­lų mu­zi­kos lai­kai, tad per te­le­vi­zo­rių ro­do­mus San Re­mo fes­ti­va­lius jau įsi­ra­šy­da­vau į ka­se­ti­nį mag­ne­to­fo­ną ir su­kda­vau tas dai­nas (su ru­siš­ku dik­to­riaus teks­tų ver­ti­mu ant me­lo­di­jos dai­nos pra­džio­je) nuo ry­to iki va­ka­ro...

Tai­gi, pri­si­žiū­rė­ju­si tų AB­BŲ aš fan­ta­zuo­da­vau. Nie­ka­da ne­bu­vau me­la­gė, ne­mė­gau me­luo­ti nei tė­vams, nei vai­kams, to­dėl tas ryš­kus me­las ir ap­si­skel­bi­mas vi­sam kie­mui apie tai, kas bu­vo neį­ma­no­ma, ma­ne ly­di iki šiol.

Bū­da­ma ko­kių 7-8 erių, vi­sam kie­mui pa­skel­biau, kad jau la­bai grei­tai pas ma­ne į sve­čius at­va­žiuos gru­pė AB­BA. Ma­ža to, jie vi­si at­va­žiuos su ka­rie­ta, o to­ji ka­rie­ta bus pri­krau­ta kram­to­mos gu­mos. Štai to­kią vi­zi­ją iš­vy­dau, ku­rią la­bai įtai­giai per­pa­sa­ko­jau kie­mo drau­gams. Jie kaž­ko­dėl ne­klau­si­nė­jo, ko­kia pro­ga AB­BA ma­ne ap­lan­kys, ko­dėl ka­rie­ta, nes la­biau­siai vai­kams rū­pė­jo, ko­kia tai bus gu­ma, ar aš pa­si­da­lin­siu su jais, ar ten bus tik mė­ti­nė, ru­siš­ka, ar ir ,,Do­nal­do“ ame­ri­kietš­ka?

Pri­me­nu, kad kram­to­mą gu­mą mes žiau­mo­da­vom paei­liui vi­si, da­lin­da­vo­mės iš­trau­kę iš bur­nos su drau­gais, o bal­tą gu­mą nu­spal­vin­da­vom, kar­tu su­kram­ty­da­mi spal­vo­to pieš­tu­ko gra­fi­tą – toks de­fi­ci­tas tais lai­kais bu­vo to­ji kram­toš­kė.

Po AB­BA atė­jo ei­lė už­sie­nie­tiš­kiems žur­na­lams ir vo­kie­čių ka­ta­lo­gams OT­TO. Se­sers drau­gės ma­ma dir­bo ba­zė­je. Ta vie­ta bu­vo tar­si koks Klon­dai­kas ir ste­buk­lų lau­kas, ku­ria­me ga­lė­da­vai gau­ti, ko tik pa­no­rė­jęs.

Į ba­zes at­ke­liau­da­vo už­sie­nie­tiš­ki dra­bu­žiai ir pre­kės. Pra­džiai juos pa­siū­ly­da­vo aukš­tiems par­ti­jos vei­kė­jams ir spe­ku­lian­tams, ku­rie vi­so­kius džin­sus ir ba­tus par­duo­da­vo 100 kar­tų bran­giau, o kas lik­da­vo – iš­ke­liau­da­vo į par­duo­tu­ves.

Kar­tais ta se­sers drau­gė mums pa­sko­lin­da­vo iš ka­žin kur gau­tą ka­ta­lo­gą OT­TO – ne­žmo­niš­ko dy­džio – gal A4 for­ma­to ir sto­ru­mo kaip te­le­fo­nų kny­ga. Ja­me bu­vo su­dė­ta šim­tai nuo­trau­kų su pre­kė­mis, dra­bu­žiais, žais­lais, ki­li­mais, bi­žu­te­ri­ja, tas pre­kes lais­vų­jų Va­ka­rų žmo­nės ga­lė­da­vo įsi­gy­ti ir at­si­siųs­ti tie­siog pa­štu.

Tas ka­ta­lo­gas mū­sų na­muo­se bū­da­vo per­žiū­ri­mas va­lan­dų va­lan­das ko­kią sa­vai­tę, žiū­ri­nė­da­vom tas nuo­trau­kas su ma­ne­ke­nė­mis, de­monst­ruo­jan­čio­mis ža­vin­gus dar­bu­žius, apa­ti­nius. Bu­vo­me dar vai­kai, tad ypač įdo­mūs bū­da­vo žais­lų pus­la­piai, gro­žė­da­vo­mės iš to­lo tais spal­vin­gais pa­veiks­lė­liais ir dū­sau­da­vo­me, su­vok­da­mos, kad nie­ka­da nie­ka­da ne­tu­rė­si­me tiek ši­to gro­žio, ne­bent...ne­bent iš­te­kė­tu­me už už­sie­nie­čio. Vė­liau ka­ta­lo­gas iš­ke­liau­da­vo į ki­tus na­mus.

Tie­sa, ne­ga­liu sa­ky­ti, kad mums vai­kys­tė­je ko nors trū­ko. Gy­ve­nom 3 kam­ba­rių bu­te, tu­rė­jom ži­gu­lius ir net "Vol­gą" spė­jom pa­tu­rė­ti, ke­lia­vo tė­vai, na­mie vi­sa­da bu­vo kny­gų (jos ir­gi bu­vo de­fi­ci­tas). Val­gėm kuk­liai, bet sa­vait­ga­liais ma­ma pa­da­ry­da­vo ce­pe­li­nų ir kep­da­vo ban­de­les.

Mums, vai­kams, di­džiau­sia pra­mo­ga bu­vo ki­nas, ku­ris kai­na­vo juo­kin­gai ma­žai, lan­kiau vi­sus bū­re­lius ir net mo­ka­mą Dai­lės mo­kyk­lą. Ma­ma su­ge­bė­da­vo gau­ti ir nu­pirk­ti gra­žes­nių dra­bu­žių, ba­tų, man nie­ka­da ne­rei­kė­da­vo jos ko nors kau­ly­ti, mal­dau­ti, verkš­le­nant, kad ne­tu­riu ką ap­si­reng­ti.

Pa­me­nu, tė­vai bu­vo net Veng­ri­jo­je, iš ten par­ve­žė mums džin­sų ir gra­žių marš­ki­nė­lių, taip pat ka­se­ti­nį mag­ne­to­fo­ną "Phi­lips" – tas daik­tas bū­tų šių die­nų "Pors­che" ar nuo­sa­vo res­to­ra­no ati­tik­muo.

Lan­kiau Dai­lės mo­kyk­lą, to­dėl jau paaug­lė iš­mo­kau pa­si­da­ry­ti ko­kį įdo­mų dar­bu­žė­lį iš tė­čio XXL dy­džio marš­ki­nė­lių, nu­pie­šu­si ant jų sa­vo pa­čios su­gal­vo­tą hie­rog­li­fą. Bu­vo eta­pas, kai, pri­si­py­lę į puod­rą chlo­ru dvo­kian­čio ba­lik­lio, vi­rin­da­vom džin­sus, kad jie gra­žiai iš­bluk­tų. Mums pui­kiai se­kė­si, tad no­rint įdo­miai at­ro­dy­ti ar pan­kuo­ti te­rei­kė­jo fan­ta­zi­jos ar no­ro.

Be to, gan anks­ti vai­kys­tė­je pa­reiš­kiau, kad užau­gu­si bū­siu ar­tis­tė, o ma­no sva­jo­nė yra iš­te­kė­ti už už­sie­nie­čio. Tad lauk­ti, kol tap­siu tik­ra AB­BA, bu­vo li­kę ne­daug: te­rei­kė­jo tap­ti pil­na­me­te ir kaž­kaip su­si­žve­jo­ti tą už­sie­nie­tį.

Tie­sa, už­sie­nie­čių Šiau­liuo­se ne­bu­vo. Dėl ka­ri­nio ae­rod­ro­mo tai bu­vo gan už­da­ras mies­tas, ku­ria­me pa­ma­ty­ti gy­vą Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos at­sto­vą ne­bu­vo jo­kių šan­sų.

Už­tat la­bai ge­rai at­si­me­nu, kaip aš pir­mą kar­tą pa­ma­čiau... ru­sus. Tie­sa, jau bu­vau lan­kiu­sis Kry­me su tė­vais, bet ten kon­tak­tai bu­vo for­ma­lūs, tie­siog gy­ve­nom Gur­zu­fe pas ma­lo­nią mo­te­riš­kę. Bet tarp drau­gų ar mū­sų kie­me ru­sų be­veik ne­bu­vo.

Šiau­lių ru­sai dau­giau­siai gy­ve­no Zok­niuo­se, va­di­na­ma­jame ka­ri­nia­me mies­te­ly­je. Mes, Eže­ro gat­vės vai­kai, į tuos Zok­nius va­žiuo­ti ne­ma­tė­me rei­ka­lo.

Kar­tą mo­kyk­lo­je bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas drau­gys­tės va­ka­ras su ru­sa­kal­bių mo­kyk­la ir mes pa­ma­tė­me JUOS.

Tai bu­vo paaug­lių ru­siu­kų bū­rys. Mer­gai­tės, ber­niu­kai kle­gė­jo, ro­dė kaž­ko­kį pri­si­sta­ty­mą, gro­jo ar­mo­ni­ka ir, įta­riu, ply­ša­vo sa­vo čes­tuš­kes. Dai­va­vo, šo­ko, bend­ra­vo ta­ru­sa­vy­je, o mes juos baugš­čiai ste­bė­jo­me iš to­lo. Nuo jų ėjo to­kia ener­gi­ja, to­kia jė­ga... Pa­ly­gi­nus su mu­mis, už­gui­tais ma­žo mies­te­lio ei­li­nės mo­kyk­los vai­kais, tie ru­siu­kai at­ro­dė kaip atei­viai už­ka­riau­to­jai, vien sa­vo ener­gija ga­lin­tys nu­šluo­ti vi­są mū­sų ne­di­de­lį pro­vin­ci­jos mies­tą.

Po dau­ge­lio me­tų aš pri­si­me­nu šį epi­zo­dą, ir jis man at­ro­do la­bai sim­bo­liš­kas: san­tū­rūs, kuk­lūs lie­tu­viai, užė­jus oku­pan­tams, ne­tu­rė­jo jo­kių šan­sų at­si­lai­ky­ti prieš tą mon­go­lų to­to­rių gai­va­lą – kaip žiau­riai tai be­skam­bė­tų.

Te­neį­si­žei­džia ru­sa­kal­biai, aš pa­ti tu­riu ru­siš­ko krau­jo: mo­čiu­tė iš tė­čio pu­sės bu­vo sen­ti­kių pa­li­kuo­nė Ste­fa­ni­ja So­ko­lo­va nuo Šven­čio­nių kraš­to, tad ma­no gys­lo­mis te­ka nem­žai to ste­pių kla­jū­nų krau­jo. Ir aš dėl to vi­sai ne­si­krem­tu, juk tik­riau­siai iš mo­čiu­tės pa­vel­dė­jau keis­to­ką iš­vaiz­dą ir sla­viš­kus skruos­tu­kus.

Bai­giant te­mą apie Va­ka­rų idea­li­za­vi­mą – man ši li­ga praė­jo, kai 1990-ai­siais su drau­ge, jau bū­da­mos žur­na­lis­ti­kos stu­den­tės, nu­tran­za­vom į Pa­ry­žių.

Gy­ve­nom pas vie­ti­nius žur­na­lis­tus be­veik mė­ne­sį, gro­žė­jo­mės Pa­ry­žiu­mi, mu­zie­jais, Per La­še­zo ka­pi­nė­se lan­kė­mės, kur pa­lai­do­tas Dži­mas Mo­ri­so­nas. Dau­gu­ma su mu­mis bend­ra­vu­sių pran­cū­zų bu­vo la­bai drau­giš­ki ir ma­lo­nūs, aš be di­de­lių pa­stan­gų ga­lė­jau įsi­my­lė­ti bet ku­rį iš jų ir gal net iš­te­kė­ti, iš­pil­dy­da­ma sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nę.

Bet vie­na­me mū­sų gar­bei su­reng­ta­me va­ka­rė­ly­je ke­le­tas vy­ru­kų į mus žiū­rė­jo iš aukš­to, su at­vi­ra pa­nie­ka ir šai­py­da­mie­si klau­si­nė­jo, ar Lie­tu­vo­je gat­vė­mis vaikš­to bal­to­sios meš­kos.

Pa­me­nu, la­bai įsi­žei­džiau, puo­liau kaž­ką aiš­kin­ti ir at­si­kir­ti­nė­ti, ra­min­da­ma sa­ve, kad, nu ir kas, kad mes, kaip jie sa­ko, iš Ru­si­jos, už­tat mes dva­sin­gi ir pa­na­šiai... Tuo­met tvir­tai nu­spren­džiau, kad no­riu grįž­ti na­mo. Ten, kur mes tik ką pa­skel­bėm ne­prik­lau­so­my­bę, kur nė­ra karš­to van­dens ir gra­žių ka­vi­nių, kur tro­lei­bu­sai dvo­kia ir stu­den­tų bend­ra­bu­čiuo­se siau­tė­ja nie­žai... Nes­var­bu, aš ži­no­jau, kad no­riu grįž­ti ir čia su­si­kur­ti sa­vą Pa­ry­žių ir sa­vo Va­ka­rus, no­riu jaus­tis oriai sa­vo ša­ly­je ir ti­kė­jau, kad mums tai pa­vyks.

Ir mums pa­vy­ko, tie­sa???

Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

1982 metai.