Miestietė tapo ožkų augintoja

Mies­tie­tė ta­po ož­kų au­gin­to­ja

Bri­dų kai­mo (Šiau­lių ra­jo­nas) gy­ven­to­ja Gi­ta­na Mi­ka­laus­kie­nė var­dais pa­šau­kia sa­vo au­gin­ti­nes. Be­ma­tant su­bė­gu­sios ir pa­glos­ty­tos jos mei­liai uos­ti­nė­ja šei­mi­nin­kės ran­kas. Gi­ta­nai ož­kos – gra­žiau­si, pro­tin­giau­si ir mie­liau­si gy­vu­liai, o iš jų pie­no pa­si­ga­min­ti sū­riai – de­ser­tų de­ser­tas. Mies­tie­tės sva­jo­nė gy­ven­ti kai­me, au­gin­ti gy­vu­lius ir tu­rė­ti ne­di­de­lį vers­lą iš­si­pil­dė – ko dau­giau ir no­rė­ti! Bet no­rų ož­kų ūkio sa­vi­nin­kė tu­ri: po po­ros me­tų so­dy­bo­je įsi­rengs sū­ri­nę.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Sva­jo­jo ir pri­si­sva­jo­jo

Užau­gu­si Šiau­liuo­se, il­gai dir­bu­si „Sod­ro­je“, G. Mi­ka­laus­kie­nė vi­są­laik sva­jo­jo apie nuo­sa­vą na­mą su ūkio pa­sta­tu ir di­de­liu erd­viu kie­mu, na, to­kiu, ko­kia­me ga­lė­tų dirb­ti, il­sė­tis ir ko­kia­me ga­lė­tų ne­var­žo­mi laks­ty­ti vai­kai. Apie gy­vu­lius, juo­lab apie daug gy­vu­lių, ta­da net ne­gal­vo­ju­si.

Su­tuok­ti­niui au­sis išū­žė kal­bė­da­ma apie tą sa­vo sva­jo­nę. Kol vie­ną die­ną vy­rui trū­ko kant­ry­bė: „Kal­bi, kal­bi, o da­ry­ti nie­ko ne­da­rai“.

Pra­si­dė­jo so­dy­bos paieš­kos. 2007-ai­siais at­vy­kę į nuo­ša­lią so­dy­bą Bri­duo­se, abu iš kar­to su­pra­to: no­ri čia gy­ven­ti.

Tų pa­čių me­tų Ve­ly­kas vi­sa šei­ma – ma­ma, tė­tis ir trys jų sū­nūs – jau šven­tė nau­juo­se na­muo­se.

Gi­ta­na pri­si­me­na mies­te gy­ve­nan­čių drau­gų rep­li­kas, esą, jei jau iš­va­žia­vo į kai­mą, tai ir gy­vu­lių pri­si­pirks. To­kiems at­sa­ky­da­vo: gy­vu­lių ne­bus.

Po po­ros me­tų bai­gęs mo­kyk­lą vy­riau­sia­s sū­nus su­gal­vo­jo pa­dir­bė­ti Olan­di­jo­je. O iš ten vie­ną die­ną ma­mai pra­ne­šė: ji tie­siog pri­va­lo už­siim­ti Ka­li­for­ni­jos bal­tų­jų triu­šių au­gi­ni­mu.

Nu­si­pir­ko du. Po po­ros me­tų jau tu­rė­jo apie šim­tą.

„Dar­bas ne­sun­kus, prie­žiū­ra ne­su­dė­tin­ga, bet triu­šių ne­prig­lau­si, ne­pa­kal­bin­si...“ – sa­ko ūki­nin­kė.

Triu­ši­nin­kys­tė ne­pri­gi­jo. Gi­mė min­tis: no­ri ož­kos.

Ap­ti­ko skel­bi­mą in­ter­ne­te, ir ne­tru­kus par­si­ga­be­no dvi bal­tas Za­ne­no ož­ky­tes.

Lyg pra­de­dan­čiai au­gin­to­jai dvie­jų bū­tų ma­ža, tre­čią, mel­žia­mą, pa­siū­lė kai­my­nė Ra­sa. G. Mi­ka­laus­kie­nė įsi­gi­jo ir ją. Ta­čiau melž­ti juk ne­mo­ka!

Ta pa­ti kai­my­nė pa­mo­kė, kas ir kaip. Gi­ta­na su šyp­se­na pri­si­me­na pir­mą sa­vo mel­ži­mą: šla­pios bu­vo abi – ir ji, ir ož­ka.

Vė­liau dar gra­žiau! Pa­siū­lė au­gin­ti pran­cū­zų al­pių ož­kas. Gy­vu­lių Gi­ta­nos ūky­je dau­gė­jo kiek­vie­nais me­tais.

Fer­men­ti­nių sū­rių mo­kyk­la

G. Mi­ka­laus­kie­nė in­ter­ne­te su­ra­do kvie­ti­mą da­ly­vau­ti Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te ren­gia­muo­se kur­suo­se pie­ni­nin­kams: mo­kys da­ry­ti fer­men­ti­nius sū­rius.

Mo­te­ris ap­si­spren­dė va­žiuo­ti. Gau­tų ži­nių ba­ga­žas apie me­džia­go­mis tur­tin­gą, leng­vai įsi­sa­vi­na­mą ir la­bai gar­dų pie­ną sa­ko ga­vu­si su kau­pu. Su­ži­no­jo, ir kaip ga­min­ti įvai­rių rū­šių fer­men­ti­nius sū­rius, čia pat įsi­gi­jo ir ga­my­bos pro­ce­sui rei­ka­lin­gų bak­te­ri­jų bei fer­men­tų iš Pran­cū­zi­jos.

Ne­kant­ra­vo pa­ban­dy­ti. Šyp­so­si: net šei­mos na­riai ne­ži­no­jo, kiek pie­no, ga­min­da­ma pir­muo­sius sa­vo sū­rius, su­ga­di­no, kiek ne­pa­vy­ku­sių sū­rių viš­toms su­šė­rė!

Šian­dien G. Mi­ka­laus­kie­nės vir­tu­vė­je pa­ga­min­tais varš­kės, fer­men­ti­niais sū­riais su ci­ber­žo­le, juo­dą­ja ang­li­mi, kvap­io­mis žo­le­lė­mis, įvai­rio­mis uo­go­mis, žals­vuo­ju ar bal­tuo­ju pe­lė­siu, fe­ta no­riai gar­džiuo­ja­si ne tik gur­ma­nai.

Ūki­nin­kė ne­gai­li sa­vo ga­mi­niams pa­gy­rų. Apie ož­kos pie­no nau­dą, sa­ko, net kal­bė­ti ne­rei­kia – apie ją vi­si ir taip ži­no. Sū­riai irgi neat­si­lie­ka: ga­mi­nant juos ne iš pa­ste­ri­zuo­to, o iš švie­žio ož­kos pie­no, iš­lie­ka gy­vy­bin­gos vi­sos nau­din­go­sios me­džia­gos – svei­ka­tos šal­ti­nis.

Ir da­bar šei­mi­nin­kės vir­tu­vė­je bręs­ta sū­riai. Gre­ta ant vir­tu­vės sta­lo nu­var­vi­na­mi ką tik drus­kos tir­pa­le pa­mir­ky­ti sū­riai.

Sū­ri­nin­kė pra­pjau­na ke­lis. Ap­vo­lio­tas me­džio ang­ly­je – aky­tas ir kie­tas, su ci­ber­žo­le – pa­na­šus į kie­tą­jį, su žals­vuo­ju pe­lė­siu. Pe­lė­sis ja­me dar tik au­ga – kai sū­ris su­bręs, pe­lė­sio bus dau­giau.

„Pe­lė­si­nis sū­ris, kaip ir vy­nas – kuo se­nes­nis, tuo ska­nes­nis“, – pjaus­ty­da­ma gar­dė­sį, aiš­ki­no Gi­ta­na. Vie­nam ki­log­ra­mui fer­men­ti­nio sū­rio pa­ga­min­ti rei­kia ne ma­žiau kaip 20-ies lit­rų pie­no.

Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį ož­kų au­gin­to­ja važiuos į Šiau­lių „Ak­ro­po­ly­je“ įsi­kū­ru­sį ūki­nin­kų tur­ge­lį. Bū­na die­nų, kai Gi­ta­nos na­muo­se su­bran­din­tus sū­rius pir­kė­jai šluo­te nu­šluo­ja, ki­tą­kart pre­ky­ba už­trun­ka il­gė­liau.

Ne­ma­žai žmo­nių ūki­nin­kės sū­rių įsi­gy­ti at­va­žiuo­ja į na­mus.

Jos ož­kos

„Ne­sa­kau, kad leng­va. Ga­my­bos pro­ce­sas il­gas, ir tik iš šo­no at­ro­do, kad vis­kas pa­pras­ta. Ož­kų mel­ži­mo net dar­bu ne­be­lai­kau, pa­ly­gin­ti su tuo, kiek rei­kia vis­ko po to pa­da­ry­ti“, – sa­ko ūki­nin­kė. 20-iai ož­kų pa­melž­ti jai pa­kan­ka pus­va­lan­džio.

Ož­ki­nin­kys­tės vers­lą G. Mi­ka­laus­kie­nė vys­to vie­na. Jos su­tuok­ti­nis – to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas, vy­riau­sia­s sū­nus su šei­ma gy­ve­na at­ski­rai. Na­muo­se Gi­ta­na su­ka­si su dviem sū­nu­mis, Gruz­džių gim­na­zi­jos moks­lei­viais – jie la­bai užim­ti.

Ož­ka, ti­ki­na G. Mi­ka­laus­kie­nė, tar­si šu­niu­kas – iš­ti­ki­mas ir iš­skir­ti­nai mei­lus gy­vu­lys.

Kiek­vie­na Gi­ta­nos nu­my­lė­ti­nė tu­ri var­dą, to­dėl ku­ri nors pa­šauk­ta ga­nyk­lo­je var­du at­skuo­džia ne­ra­gi­na­ma – nu­jau­čia, kad šei­mi­nin­kės ran­ko­je ar­ba ska­nės­tas, ar­ba ji šiaip ap­si­ka­bin­ti už­si­no­rė­jo.

Ūki­nin­kę ste­bi­na ož­kų hie­rar­chi­ja. Prieš mel­ži­mą ož­kos iš­si­ri­kiuo­ja vi­sa­da ta pa­čia se­ka: nuo vy­riau­sios ar­ba di­džiau­sius ra­gus tu­rin­čios iki be­ra­gės. Pas­kiau­siai – jau­nė­lės. To­kia pa­čia se­ka – ir prie ėde­sio.

„Ož­kų ban­do­je – ab­so­liu­tus mat­riar­cha­tas. Ban­dos ožys Fi­de­lis – čia tik dėl vi­lio­ji­mo ir pa­li­kuo­nių, bet be bal­sa­vi­mo tei­sės“, – sa­ko au­gin­to­ja.

Ją ža­vi ož­kų cha­rak­te­ris – kiek­vie­nos skir­tin­gas.

„Ne­mo­kė­čiau be sa­vo ož­kų gy­ven­ti. To­kios įdo­mios, iš­si­mo­kai, ko­kias no­ri. Jos pui­kiai jau­čia ma­no nuo­tai­ką, jei ji ge­ra – sma­giai bliau­na, jei­gu pra­sta – ty­li taip, kad gir­di­si pra­skren­dan­ti mu­sė“, – pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Ji vie­nin­te­lė, ku­rią ož­kos pri­pa­žįs­ta ir pri­si­lei­džia melž­ti be jo­kių są­ly­gų. To­dėl ūki­nin­kė kol kas ne­ga­li sau leis­ti il­ges­nių ke­lio­nių.

Atei­ty­je – sū­ri­nė

G. Mi­ka­laus­kie­nė tu­ri sva­jo­nę: ato­kiau nuo gy­ve­na­mo­jo na­mo pa­si­sta­ty­ti sū­rių ga­my­bos ce­chą, įsi­reng­ti mo­der­niai, pa­sta­ty­ti vi­sus rei­ka­lin­gus įren­gi­nius.

Gal ta­da pa­sva­jos iš­plės­ti ož­kų ūkį!? Juk yra be­ne vie­nin­te­lė ož­kų ūkio šei­mi­nin­kė Šiau­lių ra­jo­ne ir vie­na iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vo­je.

Jei pa­vyk­tų pa­si­sta­ty­ti sū­ri­nę, įsi­gy­ti dau­giau hek­ta­rų, gal ir ož­kų au­gin­tų dau­giau.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gar­džiais ir svei­kais Gi­ta­nos Mi­ka­laus­kie­nės sū­riais no­riai mė­gau­ja­si šiau­lie­čiai ir ne tik jie.

Sū­ri­nin­kės ga­mi­niai ne tik gar­dūs, bet ir iš­vaiz­dūs.

Bri­diš­kė Gi­ta­na Mi­ka­laus­kie­nė ir jos nu­my­lė­ti­nės. Aki­vaiz­du, kad mei­lė abi­pu­sė.

La­biau­siai neįp­ras­tas me­džio ang­ly­je ap­vo­lio­tas ko­rė­ta­sis ož­kos sū­ris.

Ūkio jau­nik­lė Ang­lų-Nu­bi­jos ož­ka, var­du At­lė­pau­sė.

Bri­diš­kės ož­ky­nas.