Galia nulemti vaiko likimą

O gal ma­ma iš tie­sų ne­te­ko kant­ry­bės ir su­grie­bu­si už ran­kos vai­ką pa­pur­tė taip, kad li­ko mė­ly­nė? Gal pa­kė­lė bal­są?

Ar tik­rai šis fak­tas ver­tas to, kad du vai­kai be­veik dve­jus me­tus bū­tų at­skir­ti nuo ma­mos ir vie­nas nuo ki­to?

Ar ma­ma kal­ta, nu­spręs teis­mas – tai šios ins­ti­tu­ci­jos rei­ka­las. Me­tus tru­ko iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, nuo ge­gu­žės tę­sia­si teis­mai. Tei­si­nės sis­te­mos at­sto­vai nie­kur ne­sku­ba. Jie grį­žę na­mo ap­ka­bi­na sa­vo vai­kus, o už jų na­mų du­rų – li­kęs dvie­jų ber­niu­kų li­ki­mas.

Vai­kų tei­sių gy­nė­jai sa­ko iki tol šios ma­mos ne­pa­ži­no­ję ir nie­ko apie jos vai­kus ne­bu­vo gir­dė­ję. Jo­kių ne­tin­ka­mo el­ge­sio su vai­kais sig­na­lų ne­bu­vo. Ta­čiau da­bar jie vis­ką da­ro pa­gal įsta­ty­mo rai­dę. Tik tos rai­dės to­kios krei­vos...

Šian­dien jau 12 su­lau­kęs ber­niu­kas, prie­kaiš­tin­gai ma­mai sa­ko: jau per­nai ža­dė­jot, kad po Ka­lė­dų aš grį­šiu na­mo, o jau ant­ros Ka­lė­dos atė­jo pas sve­ti­mą glo­bė­ją. Ir Ka­lė­dų se­nis jo no­ro – su­grįž­ti į na­mus – neiš­pil­dė.

Ma­ma pa­si­sam­dė ad­vo­ka­tą ir ban­do ko­vo­ti už sa­vo vai­kus. Bet jos prie­ši­nin­kas – kie­ta sis­te­ma, ku­ri traiš­ko vis­ką, kas jai neį­tin­ka. Ma­mai pa­sa­kė at­vi­ru teks­tu – kuo dau­giau skų­sie­si, tuo bus blo­giau.

Kuo ma­ma la­biau ko­vo­ja, tuo la­biau er­zi­na vai­kų tei­sių gy­nė­jus ir glo­bo­to­jus. O ar ne jiems tu­rė­tų la­biau­siai rū­pė­ti pa­žeis­ta vai­kų tei­sė aug­ti sa­vo na­muo­se su ma­ma ir bro­liu. Ir ne­svar­bu, kad vai­kų tė­čiai skir­tin­gi, bet ber­niu­kai vi­sa­da au­go kar­tu. Jie bu­vo vie­na šei­ma.

Mū­sų tei­si­nė­je sis­te­mo­je ma­ma pa­lik­ta gin­tis pa­ti vie­na. Štai kau­nie­tei Eg­lei Kru­čins­kie­nei pa­si­se­kė la­biau – vie­šu­mas smo­gė taip, kad ne tik vai­kus po ke­lių mė­ne­sių at­ga­vo, bau­džia­mo­sios by­los už smur­tą iš­ven­gė, bet ir į Sei­mo na­rius su­si­ruo­šė. Ir ko­dėl ne? Ar­gi ji blo­ges­nė už tuos, ku­rie prii­ma to­kius įsta­ty­mus, ku­rie pa­mi­na pri­gim­ti­nę vai­ko tei­sę aug­ti sa­vo šei­mo­je? O gal tai bū­tų vie­nin­te­lė įsta­ty­mų lei­dė­ja, ku­ri už tų krei­vų įsta­ty­mo rai­džių įžvelg­tų lau­žo­mus vai­kų li­ki­mus?

E. Kru­čins­kie­nė ne kar­tą vie­šai kal­bė­jo, ko­kius emo­ciš­kai pa­žeis­tus vai­kus iš lai­ki­nų­jų glo­bė­jų at­ga­vo. O ko­kie grįš du ber­niu­kai po be­veik dve­jų me­tų į sa­vo na­mus? Kas "at­pirks" tą iš vai­kų atim­tą lai­ką? Kas su­sty­guos jų iš­gy­ven­tas emo­ci­jas?

Ma­žy­lis, nuo pen­ke­rių me­tų gy­ve­nan­tis pas tė­tį Vil­niu­je, pyks­ta ant jo, nes gal­vo­ja, kad tai tė­tis jam ne­lei­džia su­grįž­ti pas ma­mą. Ma­mai jį ap­lan­kius, ver­žia­si į au­to­mo­bi­lį ir pra­šo vež­tis na­mo. Po to mo­kyk­lo­je ke­lias die­nas ne­ga­li su­val­dy­ti emo­ci­jų. Mo­ky­to­jai pra­šo ma­mos pa­sau­go­ti vai­ką ir jį lan­ky­ti re­čiau. Ar tik­rai vi­siems tin­ka, kai ma­žas ber­niu­kas mė­nuo po mė­ne­sio au­ga pyk­ty­je ir nuo­skau­do­se, jau­čia­si iš­duo­tas ar­ti­miau­sių žmo­nių? Kur jūs, vai­kų gy­nė­jai, ar jums čia vis­kas nor­ma­lu?

Vy­res­nė­lis gy­ve­na Šiau­liuo­se pas lai­ki­ną­ją glo­bė­ją, ku­ri jau ke­lis kar­tus bu­vo pa­gul­džiu­si jį į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę, o pa­sta­ruo­ju me­tu ap­skri­tai at­si­sa­ko šį vai­ką glo­bo­ti. Bai­gė­si ir lai­ki­nos glo­bos lai­kas – 1,5 me­tų. Vai­ką grei­čiau­siai iš­kraus­tys į dar ki­tus sve­ti­mus na­mus. Vai­ko tei­sių gy­nė­jai pa­gal įsta­ty­mo rai­dę nu­spren­dė ap­ri­bo­ti ma­mai mo­ti­nys­tės tei­ses ir pri­teis­ti iš­lai­ky­mą. Tik va ant­ra­die­nį teis­mo po­sė­dy­je ėmė ir per­si­gal­vo­jo. Pra­šo stab­dy­ti šį pro­ce­są. Va­di­na­si, tos rai­dės ne to­kios jau ne­pa­ju­di­na­mos. Nors vi­sai net ne ma­mos kal­tė, kad be­veik dve­jus me­tus tei­si­nė mės­ma­lė ne­su­ge­ba priim­ti taip lau­kia­mų spren­di­mų.

Po Ka­lė­dų ma­ma su vy­res­niuo­ju ne­be­su­si­ti­ko, ją per­spė­jo, kad vai­kas li­go­ni­nė­je. Ma­mai jo ap­lan­ky­ti ne­lei­džia­ma, jį lan­kė mo­čiu­tė ir te­ta. Ma­mai pa­klau­sus, ko­dėl vai­kas neat­ve­ža­mas į su­si­ti­ki­mą, bu­vo paaiš­kin­ta, kad da­ro­mi ty­ri­mai. Ma­ma nie­ko ne­lau­ku­si nu­vy­ko pas gy­dy­to­ją. Ty­ri­mų jo­kių nė­ra. Ma­mai diag­no­zė ir vai­ko gy­dy­mas ne­pra­ne­ša­mas, dėl to tu­ri kreip­tis jos ad­vo­ka­tas. Ma­mos pra­šy­mu dak­ta­rai iš­da­vė pa­žy­mą, kad ji su vai­ku su­si­tik­ti ga­li. Vai­kas iš li­go­ni­nės at­ve­ža­mas į Šiau­lių glo­bos na­mus į va­lan­dos su­si­ti­ki­mą su ma­ma. Vai­ko tei­sių gy­nė­jai į li­go­ni­nę ste­bė­ti su­si­ti­ki­mo ne­va­žiuo­ja.

Sū­nus ma­mos prie­kaiš­tin­gai klau­sia: "Ma­ma, ko­dėl tu neat­va­žiuo­ji ma­nęs ap­lan­ky­ti? Mo­čiu­tė, te­ta at­va­žiuo­ja, o tu ne?" Kai ma­ma paaiš­ki­na, kad jai ne­lei­džia­ma, ber­niu­kas at­si­sa­ko su­pras­ti, kas ma­mai ga­li ne­leis­ti ap­lan­ky­ti li­go­ni­nė­je gy­do­mo sa­vo vai­ko?

Vi­sa tei­si­nė sis­te­ma ma­mai sa­ko: pri­si­pa­žink, kad vai­kus mu­šei, teis­mai įvyks grei­čiau ir vai­kus at­gau­si grei­čiau. Jos ad­vo­ka­tas liūd­nai kons­ta­tuo­ja – daž­nai tė­vai ge­ria ra­mi­na­muo­sius, dep­re­suo­ja, ta­čiau prii­ma spren­di­mą – pri­pa­žin­ti nu­si­kal­tus, jei net to ir ne­bu­vo. Daž­niau­siai po to su­mo­ka bau­dą ir su­si­grą­ži­na vai­kus.

Ko­vo­ti su tei­si­ne sis­te­ma rei­kia daug drą­sos ir stip­ry­bės. Ma­ma sa­ko, jog vis at­ro­dy­da­vo, kad tuoj vis­kas baig­sis, juk tu­ri pa­ga­liau svei­kas pro­tas paim­ti vir­šų. De­ja... Bė­ga die­nos, mė­ne­siai, me­tai, o du ber­niu­kai be teis­mo vyk­do jiems pa­skir­tą sun­kią baus­mę – au­ga be sa­vo šei­mos ir na­mų.

Di­džiu­lė tei­si­nė ma­ši­na ša­ly­je su­kur­ta tam, kad ne­pa­si­kar­to­tų kė­dai­niš­kio Ma­tu­ko is­to­ri­ja. Bet ar ne tam dir­ba di­džiu­lė vai­kų gy­nė­jų ar­mi­ja? O kur si­tua­ci­jos ste­bė­se­na, pre­ven­ci­ja, grės­mės ly­gio nu­sta­ty­mas, ki­ti gra­žūs šiuo­lai­kiš­ki skam­būs žo­džiai? Ar tik­rai tei­sin­gą sis­te­mą su­kū­rė­me, jei vai­kas, ga­li­mai ap­kal­bė­jęs ma­mą dėl ne­gau­to daik­to, ga­li pa­ts to ne­sup­ras­da­mas išar­dy­ti šei­mą ir ne vie­niems me­tams pa­smerk­ti sa­ve sve­ti­muo­se na­muo­se pri­glob­to glo­bo­ti­nio li­ki­mui? Nors teis­mo skir­ta baus­mė net ir ma­mos ar tė­vo kal­tės nu­sta­ty­mo at­ve­ju daž­niau­siai bū­na tik pi­ni­gi­nė bau­da.

Pri­si­min­ki­me, ar dau­ge­lis iš mū­sų užau­go­me be nu­suk­tos au­sies ar­ba ki­to­kių baus­mių iš my­lin­čių tė­vų ran­kų. Vaiz­duo­da­mi vi­suo­me­nės tei­suo­lius, pri­si­pa­žin­ki­me sau, ar bū­tu­me su­ti­kę iš­mai­ny­ti tą baus­mės aki­mir­ką į il­gus me­tus sve­ti­muo­se na­muo­se be ma­mos mei­lės ir rū­pes­čio? Ar dėl to mes užau­go­me blo­ges­ni, ar ta­po­me pra­stes­niais tė­vais? Taip, vai­kų skriaus­ti ne­ga­li­ma, dėl to tik­riau­siai ne­si­gin­čy­tų nie­kas. Tik nea­dek­va­čiai il­gai ne­priim­ti ga­lias tu­rin­čių žmo­nių spren­di­mai vai­kus la­biau­siai ir skriau­džia.

Vaiz­duo­da­mi vi­suo­me­nės tei­suo­lius, pri­si­pa­žin­ki­me sau, ar bū­tu­me su­ti­kę iš­mai­ny­ti baus­mės aki­mir­ką į il­gus me­tus sve­ti­muo­se na­muo­se be ma­mos mei­lės ir rū­pes­čio?