Ar pritariate, kad iš fizines bausmes taikančių tėvų būtų atimami vaikai?

Ar pritariate, kad iš fizines bausmes taikančių tėvų būtų atimami vaikai?

APK­LAU­SA

Ar pri­ta­ria­te, kad iš fi­zi­nes baus­mes tai­kan­čių tė­vų bū­tų ati­ma­mi vai­kai?

Va­kar bu­vo spren­džia­mas iš kau­nie­čių šei­mos paim­tų 2 ir 4 me­tų vai­kų li­ki­mas. Prie Kau­no sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro, ku­ria­me vy­ko po­sė­dis, su­reng­tas pi­ke­tas šei­mai pa­lai­ky­ti. Po­sė­džio me­tu svars­ty­ta, ar grą­žin­ti vai­kus tė­vui. Ma­mai yra iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la dėl to, kad gat­vė­je sa­vo 2 me­tų sū­nui su­da­vė per ran­ką ir už­pa­ka­lį už ne­klau­sy­mą, ir kol vyks iki­teis­mi­nis ty­ri­mas, ji ne­ga­lės gy­ven­ti su sa­vo vai­kais.

Pa­na­šią is­to­ri­ją, kai už pliaukš­te­lė­ji­mą sū­nui iš na­mų te­ko iš­si­kraus­ty­ti tė­vui, ra­šė ir „Šiau­lių kraš­tas“ ("No­rė­jo ge­ro – įstū­mė į pra­ga­rą“, 2018-10-19).

Ką apie to­kį tė­vų „draus­mi­ni­mą“ ma­no šiau­lie­čiai?

Da­nu­tė, šiau­lie­tė:

– Gal šiek tiek per griež­tų prie­mo­nių ima­ma­si. Ži­no­ma, vai­kų muš­ti ne­ga­li­ma, rei­kia tė­vus su­draus­min­ti, bet ne to­kio­mis prie­mo­nė­mis. Yra to­kių tė­vų, iš ku­rių tik­rai rei­kia paim­ti vai­kus, bet tai, kas da­bar vyks­ta, yra ne­su­vo­kia­ma. Atim­ti vai­kus ga­li grei­tai, bet ko­kia ža­la pa­da­ro­ma ir tė­vams, ir vai­kams! Ma­nau, kad ne­rei­kė­tų to­kiais at­ve­jais at­skir­ti vai­kų nuo tė­vų, gal­būt rei­kė­tų ku­rį lai­ką ste­bė­ti šei­mą.

Da­nu­tė GU­DA­VI­ČIE­NĖ ir Gra­ži­na TA­MO­ŠE­VI­ČIE­NĖ, Šiau­lių inks­tų li­go­mis ser­gan­čių­ drau­gi­jos „At­ga­ja“ na­rės:

– Mes esa­me šo­ke, nes vai­kai pai­ma­mi iš ge­rų šei­mų už vi­siš­kai ne­reikš­min­gus da­ly­kus, o kur tik­rai rei­kia, iš tų nie­kas nei­ma.

Iš­pūs­tas di­de­lis mui­lo bur­bu­las. Ži­no­ma, smur­tau­ti prieš vai­ką ne­ga­li­ma, bet pliaukš­te­lė­ji­mas per už­pa­ka­lį nė­ra smur­tas.

Gal­būt kai ku­rioms ins­ti­tu­ci­joms su­teik­ti per di­de­li įga­lio­ji­mai. Rei­kė­tų žiū­rė­ti į es­mę, konk­re­čią si­tua­ci­ją, o ne for­ma­liai at­lik­ti dar­bą, kad už­si­dė­tum „var­ne­lę“. Bet pas mus val­do ofi­cia­lūs ir be­šir­džiai as­me­nys.

Gal­būt jau­niems tė­vams rei­kė­tų dau­giau pa­si­skai­ty­ti, pa­si­do­mė­ti apie vai­kų auk­lė­ji­mą, ko­kias baus­mes ga­li­ma tai­ky­ti, o ko­kių ne. Kaip, pa­vyz­džiui, elg­tis ma­mai, kai ma­žas vai­kas jos ne­klau­so ir bė­ga į gat­vę. Šiuo at­ve­ju ma­ma ne­ra­do ki­tos išei­ties, kaip pliaukš­te­lė­ti vai­kui.

Paim­da­mi vai­kus iš my­lin­čios šei­mos tik­rai ne­pa­da­ry­sim jiems ge­ro. Šu­niu­kas pa­te­kęs pas sve­ti­mus liū­di, o ką kal­bė­ti apie vai­ką!

And­rius, ad­vo­ka­tas:

– Kiek­vie­nam pro­tin­gam žmo­gui su­pran­ta­ma, kad nė­ra bend­ros tai­syk­lės. Vie­nais at­ve­jais tai yra ge­rai, ki­tais yra blo­gai.

Be abe­jo, muš­ti žmo­gaus ne­ga­li­ma, ir ne­svar­bu, ar jis di­de­lis, ar ma­žas. Bet šian­dien kaip smur­tas su­vo­kia­ma pra­ktiš­kai vis­kas, kas žmo­gui ne­pa­tin­ka. Smur­to są­vo­ka bai­siai pla­ti. Jei­gu aš vai­kui pa­ža­dė­jau nu­pirk­ti ge­rą te­le­fo­ną ir po to pa­sa­ky­siu, kad ne­be­pirk­siu, ir ar­gu­men­tuo­siu tai kaip auk­lė­ji­mo prie­mo­nę, o ne tai, kad ne­tu­riu pi­ni­gų, ir­gi bus smur­tas.

Pa­sau­lis yra se­nas ir mes nie­ko nau­jo ne­su­gal­vo­sim. Pa­sau­ly­je yra be­ga­lė pro­tin­gų vals­ty­bių, ku­rios vis­ką pe­rė­jo, ku­rios ži­no, ką ir kaip da­ry­ti. To­dėl ne­rei­kia nie­ko nau­jo iš­ra­di­nė­ti, o tie­siog pa­si­žiū­rė­ti, kaip ki­to­se ša­ly­se bu­vo da­ro­ma, ko­kios bu­vo pa­sek­mės, ko­kie re­zul­ta­tai, pa­si­rink­ti ge­riau­siai tin­kan­tį va­rian­tą ir tai­ky­ti. Ne­ma­nau, kad mū­sų spe­cia­lis­tai kaž­ką nau­jo su­gal­vos.

Kad rei­kia su smur­tu ko­vo­ti, tai – fak­tas, bet kad vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai di­džia da­li­mi yra trum­pa­re­giai, ir­gi yra fak­tas. Jie gal dau­giau apie sa­ve gal­vo­ja, kas bus, jei­gu aš pa­sielg­siu taip ar ki­taip, o ne ko­kios bus ma­no veiks­mų pa­sek­mės šei­mai.

Ne­ma­nau, kad bet ko­kia mo­ti­na no­rė­tų pa­da­ry­ti skau­džiai sa­vo vai­kui, gal ji tik kepš­te­lė­jo, no­rė­da­ma at­kreip­ti dė­me­sį, kad tai jau ne žai­di­mas, o vyks­ta rim­tas po­kal­bis. Ma­no gal­va, ta­da jau vals­ty­bė vai­kui pa­da­ro di­des­nį smur­tą atim­da­ma nuo mo­ti­nos ir ne­leis­da­ma ke­lis mė­ne­sius ma­ty­tis. Ar tai adek­va­tu?

Ma­nau, kad šian­dien tai pa­ti sun­kiau­sia te­ma. Nes ką mes už­siau­gin­sim iš tų vai­kų, to­kia ir bus Lie­tu­va.

Egi­di­jus LAP­KUS, bu­vęs dvie­jų Šiau­lių mo­kyk­lų ir Šiau­lių dra­mos teat­ro di­rek­to­rius, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jas:

– Tie­siog ne­są­mo­nė. Aiš­kin­ti rei­kė­tų tė­vams, kaip vai­kus auk­lė­ti, ar ga­li­ma muš­ti, ar ne­ga­li­ma. O da­bar pai­ma vai­kus. Kaip tie vai­kai be tė­vų gy­vens? Kas iš jų užaugs? Kvai­lys­tė kaž­ko­kia.

Kiek tu­rė­jau naš­lai­čių, kai dir­bau mo­kyk­lo­je! Ir vi­si jie bu­vo ne­lai­min­gi, kad ne­tu­ri tė­vų.

Tai, kas da­bar vyks­ta, man keis­ta ir bjau­ru.

Kal­bi­no Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ, fo­tog­ra­fa­vo Gied­rius BA­RA­NAUS­KAS