Kaip mus išvadavo

Kaip mus iš­va­da­vo

Adol­fas STRAK­ŠYS,

ra­šy­to­jas

Sen­ber­nis Jur­gis Bū­tė jau nuo rugp­jū­čio pa­bai­gos kal­ba apie švie­žy­ną, ku­ri ne­tru­kus Lie­tu­voj at­si­ras.

Švie­žy­na – nau­ja val­džia, ku­ri bus, kai vo­kie­tis iš­bėgs.

Ne­rei­kia ir Jur­gio pra­na­šys­tės, kad ši­to ne­sup­ras­tum.

Nu­ve­žam su tė­vu į Skuo­dą šie­no prie­vo­lę, o priė­mė­jas:

– Suk na­mo, Jo­nai, ar ne­ma­tai, kad vo­kie­tis bė­ga.

– O Lie­tu­va juk ne­bė­ga, – sa­ko tė­vas. – Ateis ki­ti, ir aš tu­rė­siu jiems vež­ti do­bi­liu­kus, o da­bar pa­grio­vius nu­šie­na­vau, ir ve­žu.

Pa­ke­liui į geležin­ke­lio sto­tį, kur tu­rim nu­vež­ti prie­vo­lę, nu­ri­ti­nam ak­me­nis, ku­rie su­krau­ti ant šie­no, iš­me­tam į ža­gą šie­ną ir grįž­tam at­gal – pa­sver­ti tuš­čių ra­tų.

Kol priė­mė­jas sve­ria ir tvar­ko po­pie­rius, ei­nam prie ža­lio kios­ko, kur tė­tis sek­ma­die­niais per­ka laik­raš­čius, ir pa­pra­šo „Atei­ties“, o kios­ki­nin­kė:

– „Atei­ties“, Jo­nai, ne­bė­ra.

– Kaip tai ne­bė­ra?

– „Atei­ties“ ne­bė­ra – da­bar bus „Prav­da“, – ir už­da­ro lan­ge­lį.

Ant baž­ny­čios di­džių­jų du­rų bal­ta ant juo­do už­ra­šas: „Mi­šių ne­bus“, o apa­čioj ki­ta ran­ka brūkš­tel­ta: „Die­vas išė­jo į ka­rą.“

Fo­tog­ra­fas Sur­kis, pas ku­rį kle­bo­nas gy­ve­na, paaiš­ki­na:

– Lion­gi­nas iš­va­žia­vo į Vo­kie­ti­ją.

– Ka­da grįš?

– Var­gu ar be­grįš...

Va­kar per pie­tus už­bė­go Jur­gis Bū­tė, at­si­sė­do prie lan­go, ir:

– Bus švie­žy­nos, su­sė­diel...

– Iš kur ži­nai?

– Dan­gaus ženk­lai ro­do.

Aiš­ki­na: va­kar va­ka­re sau­lė lei­do­si į juo­dus de­be­sis, o pa­skui jie su­ban­ga­vo, su­ju­dė­jo ir pa­rau­do it Rau­do­no­ji jū­ra, ku­rios nie­kuo­met nė­ra ma­tęs.

Ir jau mįs­lin­gai:

– O rau­do­na jū­ra de­be­sy­se, ži­nai, po­nia, ką zno­či­ja?

– Sta­li­nas?

– Jis...

– Ir vėl veš vi­sus į Si­bi­rą, kur bal­to­sios meš­kos?

Tė­tis gi­či­ja:

– Veš ne vi­sus. Mū­sų ne­veš – tu­rim tik 10 hek­ta­rų že­mės.

– Bet tro­bos lan­gi­nės bal­tos ir per­kūn­sar­giai ant sto­go, – sa­ko Jur­gis. – O per­kūn­sar­giai Sta­li­nui la­bai ne­pa­tin­ka – lie­pia nu­ka­pot.

Už tuos per­kūn­sar­gius ir bal­tas lan­gi­nes prie Sme­to­nos tė­tis ga­vo tūks­tan­tį li­tų pre­mi­jos ir nu­si­pir­ko hek­ta­rą že­mės. Da­bar juos rei­kės nu­ka­pot?

Jur­gis nu­ra­mi­na:

– Sta­li­nas tiek va­go­nų ne­tu­ri, kad vi­sus į Si­bi­rą iš­vež­tų.

Vir­tu­vė­je ant sta­lo nu­mes­ta „Atei­tis“, o jo­je pie­ši­nys: ant sie­nos ka­bo Le­ni­nas, o prie­šais jį klū­po Sta­li­nas ir klau­sia Le­ni­no:

– Ka­da pa­sau­lio tau­toms bus tai­ka ir ra­my­bė?

Ir Le­ni­no at­sa­ky­mas:

– Kai ma­ne nu­ka­bins, o ta­ve pa­ka­bins...

– Ar pa­ka­bins? – klau­sia tė­tis.

– Ne, – sa­ko Bū­tė ir paaiš­ki­na: – Jis jau per­ga­lė­jo Hit­le­rį, o pa­va­sa­riop, kaip ro­do dan­gaus ženk­lai, per­ga­lės ir Ruz­vel­tą su Čer­či­liu.

Tė­tis glam­žo „Atei­tį“ ir grū­da į pe­čiū­rę, kur ją pa­gau­na ug­nis – pir­ma Le­ni­ną, o pa­skui ir Sta­li­ną.

Va­di­nas, pa­sau­lio tau­toms da­bar bus ir tai­ka, ir ra­my­bė?

Jur­gis ke­lia­si nuo suo­liu­ko ir ne­ša­si sa­vo utė­les na­mo.

Į kie­mą įrie­da vien­kin­kė ka­rie­ta. Iš­li­pa iš jos ap­va­lu­tis vo­kie­tu­kas. Tė­tis jau ant slenks­čio. Sve­čias kva­to­ja, pil­vą su­siė­męs, ir ro­do į ki­to Bū­tės, Jo­no, so­dy­bą prie vieš­ke­liu­ko – jo tro­ba po vie­nu sto­gu su tvar­tu, jis, tas vo­kie­tis, sa­ko:

– Mū­sų Vo­kie­ti­jo­je ši­to ne­ma­ty­si. Ten žmo­gus su viš­to­mis ne­gu­li – smir­di...

– Bu­vau, ži­nau, – su­tin­ka tė­tis. – Vo­kie­ti­ja – di­di tau­ta...

– Ja, ja, – pri­ta­ria vo­kie­tis ir iš kup­ri­nės iš­trau­kia krū­vą šu­kų.

– Štu­ka, mo­tin, de­šimt kiau­ši­nių, – per­sa­ko tė­tis vo­kie­čio kai­ną. – Per­kam?

Ma­ma ne­pirk­tų – ne­štų tuos kiau­ši­nius tre­čia­die­nį į tur­gų, bet tur­gų Skuo­de jau ne­bėr – ne tik mi­šių, tad iš­si­ren­ka par­la­mut­ri­nes ir te­ki­na san­dė­liu­kan ir jau ant slenks­čio su at­kiš­tu krep­še­liu. Vo­kie­tis at­si­ren­ka de­šimt kiau­ši­nių, su­si­de­da į ver­še­ni­kę, pa­skui ap­si­gal­vo­ja – du iš­ge­ria čia pat, ir lyg su­ku­da­kuo­ja:

– Gut, gut.

O tuo tar­pu per lau­kus nuo vieš­ke­lio at­lin­guo­ja bū­rys ka­rei­vių, ir tie­siai į dar­žą – klup­da­mi jau rau­na mū­sų svo­gū­nus ir grū­da į ki­še­nes.

– Še­to­nai, ką da­rot? – su­rin­ka ma­ma.

Iš­gir­dęs ma­mos šauks­mą, ėjęs prie­ky bū­rio va­das at­si­grįž­ta ir kad ims tal­žy­ti bi­zū­nu, kur pa­puo­la, šau­da­mas:

– Še­to­nai mon­go­lai, še­to­nai mon­go­lai.

Taip tė­tis ver­čia mums tuos vo­kie­čio šauks­mus, o pa­skui ir mū­sų ka­ri­nin­ko paaiš­ki­ni­mą:

– Vla­sov­cai, ru­sų ge­ne­ro­lo Vla­so­vo val­ka­tos...

Ir nu­si­spjau­na.

Ru­sai jau atė­jo į mū­sų dar­žus?

Vi­są mė­ne­sį, o gal ir il­giau pas mus gy­ve­no du aust­rai, ūki­nin­kų vai­kai, kar­tais jie par­si­neš­da­vo iš Skuo­do ka­riš­kos pro­vi­zi­jos ir pa­duo­da­vo ma­mai – iš­virk, gas­pa­din, jau lie­tu­viš­kai, ma­ma iš­vir­da­vo, o kai nie­ko ne­par­neš­da­vo, sės­da­vo kar­tu su mu­mis prie sta­lo ir val­gė, kas ant jo pa­dė­ta. Bu­vo lyg ir sa­viš­kiai: pa­ma­tė, kad ėmėm ar­puo­ti Ber­ta­šiaus pe­li­ne iš­kul­tus ru­gius, puo­lė pa­dė­ti: su­ko ar­pą, at­ka­si­nė­jo grū­dus, py­lė juos į pus­pū­rę, ne­šė ant aukš­to, at­ka­si­nė­jo nuo ar­po pe­lus. Va­kar jie at­si­svei­ki­no ir išė­jo į Skuo­dą.

Ma­ma pa­da­vė jiems pus­pal­tį rū­ky­tų la­ši­nių ir per­žeg­no­jo juos, išei­nan­čius į ka­rą:

– Ne­lai­min­gi ne­lai­min­gų mo­ti­nų vai­kai...

Tė­vas ap­ka­bi­no, pa­tapš­no­jo per pe­tį:

– Gal dar pa­si­ma­ty­si­me?

– Ne, – at­sa­kė, – mus rus­kiai už­kas Lat­vi­jos pel­kė­se...

Tė­tę per aną pa­sau­li­nį ka­rą ir­gi bū­tų už­ka­sę kaž­ko­kios Ma­zū­ri­jos pel­kė­se – vo­kie­tis, paė­męs juos ne­lais­vėn, ri­kiuo­da­mas į ei­lę, tren­kė vie­nam kumš­čiu per gal­vą – net ke­pu­rė nu­kri­to. Ka­rei­vis ją pa­spy­rė, o pa­spy­ręs su­ri­ko:

– Ka­zo­kai!

Ka­zo­kus vo­kie­čiai šau­dė vie­to­je – į ne­lais­vę neė­mė.

Iš­ri­kia­vo ir juos su­šau­dy­ti. Lai­mei, pro ša­lį ėjo ka­ri­nin­kas, ku­ris mo­kė­jo ru­siš­kai, pa­klau­sė, ko­dėl šau­do be­lais­vius, ka­ri­nin­kas at­sa­kė, kad šie yra ne ka­rei­viai, o ka­zo­kai. Ka­ri­nin­kas pa­klau­sė, ar vi­si, at­sa­kė, kad vi­si, o tė­vas iš­drį­so paaiš­kint, kad jie ne ka­zo­kai, bet lat­viai ir mas­ko­liai, o ke­pu­rės jų to­kios vi­sai ne dėl to, kad jie bū­tų ka­zo­kai, o to­dėl, kad ru­sai jau ne­be­tu­ri ka­rei­viš­kų ke­pu­rių – siu­va tik to­kius va už­val­ka­lus ir mau­na ant ka­zo­kiš­kų ke­pu­rių...

Ir tė­tis ar ne pen­ke­rius me­tus be­lais­via­vo Vo­kie­ti­jo­je – dir­bo pas kaž­ko­kią frau, ku­rios vy­ras bu­vo nu­kau­tas ru­sų fron­te.

Vla­sov­cai nu­žy­gia­vo į ge­le­žin­ke­lio sto­tį, ka­ri­nin­kas, at­si­gė­ręs ža­lių kiau­ši­nių, sė­do į ka­rie­tą ir jau ruo­šės va­žiuo­ti sa­vo ke­liais, bet stab­te­lė­jo – vieš­ke­liu­ku iš Skuo­do at­lė­kė tan­kas, su­sto­jo ties Jo­no Bū­tės tro­ba ir ėmė su­kio­ti vamz­dį – lyg tai­ky­tų­si šaut.

Vi­dur bal­tos die­nos šaut į su­kiu­žu­sią nuo me­tų naš­tos Jo­no Bū­tės tro­bą?

Ne, ne­šo­vė. Pa­su­kio­jo vamz­dį, pa­su­kio­jo ir pa­si­lei­do to­liau. Sus­to­jo ties Pau­laus­ko kal­ve – ir­gi pa­su­kio­jo vamz­dį, ir vėl pir­myn. Da­bar su­sto­ja ties mū­sų na­mais, ku­rie vi­dur ply­no lau­ko. Pa­su­kio­jo vamz­dį, pa­siu­kio­jo, lyg abe­jo­da­mas – šau­ti ar ne­šau­ti, ir jau le­kia į kai­mo ga­lą, ku­rio iš mū­sų kie­mo ne­ma­tyt.

– Ge­ras žmo­gus, – sa­ko tė­tis ir žiū­ri į ka­ri­nin­ką.

Ka­ri­nin­kas nie­ko neat­sa­ko – su­ker­ta bė­riu­kui bo­ta­gu ir zo­va­da iš­le­kia iš kie­mo.

– Vel­nias bus, – sa­ko tė­tis. – Gal ne­mie­gam šią­nakt tro­boj? Jei ims ir grįš? Iš­lėk­sim ne­gy­vi į orą.

Ir jau vel­ka glė­bius šiau­dų į gi­lią duo­bę, ku­ri at­si­ra­do iš­ka­sus mo­lį tvar­to sie­noms drėb­ti. Ma­ma at­ne­ša dro­bu­les, pa­gal­ves, pa­ta­lus, ir tems­tant to­je duo­bė­je su­gu­lam. Il­gai var­tau­si, kol už­mie­gu, o kai nu­bun­du, nie­ko ne­ma­tyt – juo­da ru­de­nio nak­tis ap­lin­kui ir ty­lūs žings­niai per bat­vi­nius. Su­si­gū­žiu – gal vo­kie­tis? Ne – tė­tis.

– Bu­vau kie­me, – šnabž­da pus­bal­siu ma­mai, – o ten vi­sas bū­rys vo­kie­čių – ty­liai atė­jo, ty­liai pa­si­sė­mė van­dens, ty­liai at­si­gė­rė, nu­si­prau­sė, pri­si­py­lė ger­tu­ves ir ty­liai išė­jo. „Ry­toj čia bus ru­sai“ pa­sa­kė. Tai ką da­rom, mo­tin, jei ši­taip? Lau­kiam ru­sų?

– Rei­kia bėgt, – sa­ko ma­ma. – Ei­ni­kiai jau už­va­kar iš­bė­go.

– Vi­sa Lie­tu­va iš­bė­go, – sa­ko tė­tis. – Bet vo­kie­čiai neį­si­lei­do – su au­to­ma­tais su­ti­ko prie Til­žės til­to. Nepa­dė­jot, ma­tai, mums mušt bol­še­vi­kų, o da­bar at­bė­got slėp­tis – mau­kit at­gal pas sa­vo bol­še­vi­kus...

– Kur jau ne­pa­dė­jom – vi­sus žy­dus iššau­dėm...

– Žy­dai ne­si­skai­to, tik jų auk­sai skai­tės...

Die­na praė­jo be nuo­ty­kių – ra­my­bių ra­my­bė, tik su­si­šau­dė ru­sų ir vo­kie­čių lėk­tu­vai virš mū­sų aukš­ty­bė­se – anie, sa­kė tė­vas, skri­do šau­dyt gelž­ke­lio sto­ties, o šie – ne­leist.

– Rei­kia bėgt, – sa­ko tė­tis.

Ir ima­si dar­bo – sto­rai ap­krau­na šiau­dais prie­sta­tė­lio, ku­ria­me kriuk­si par­šai, du­ris, ir to prie­sta­tė­lio jau vi­sai ne­ma­tyt – yra tik švie­žių šiau­dų ža­gas, ma­ma par­si­ve­da iš ga­nyk­los šė­mar­gę ir pri­ri­ša prie ra­tų – ši­taip ve­dės kar­ves ka­ro pa­bė­gė­liai anykš­tė­nai, ku­rie bu­vo su­sto­ję mū­sų kie­me. Biels­ki­nė, mū­sų ku­me­lė, jau nuo ry­to kie­me – rupš­no­ja do­bi­lų ato­liu­ką pa­dar­ži­nėj, tė­tis kin­ko ją ra­tus.

Tė­tis už­re­mia pa­ga­liu prie­me­nės du­ris, ma­ma tas du­ris per­žeg­no­ja, ir

mes iš­bė­gam nuo ka­ro. Ma­liu­kas, mū­sų šu­niu­kas, pa­ly­di mus iki san­kry­žos ir su­sto­ja, viz­gin­da­mas uo­de­gą – ne, iš na­mų jis ne­bėgs. Ir mes bė­gam vi­sai ne­to­li – į Ker­vio dau­bas, ku­rios gal pus­ki­lo­met­ris nuo mū­sų na­mų.

Mes te­nais ne pir­mi ir ne pa­sku­ti­niai. Mo­te­rys ver­da va­ka­rie­nę. Vy­rai pyp­kiuo­ja ir po­li­ti­kuo­ja. Kas bus, kai ru­sas ateis? O gal iš Lat­vi­jos grįš vo­kie­tis ir su­stos kaip prie Tel­šių? Ne­bū­tų jis vo­kie­tis, jei taip leng­vai pa­si­duo­tų ga­ly­bi­ja­mas.

O Lat­vi­ja čia pat. Už upės – Ku­lai, o už Ku­lų – ir Lat­vi­ja, kur miš­kas prie miš­ko iki pat Lie­po­jaus, kaip sa­ko tė­tis.

Nu­bun­da­me anks­ti. Sau­lė gal pa­te­kė­ju­si, o gal ir ne – ne­ma­to­me. O gal ji ne­drįs­ta iš­lįst į die­nos švie­są? O gal jos ne­bė­ra – kaž­kas pa­gro­bė, su­si­vy­nio­jo į de­be­sis ir nu­si­ne­šė?

Ei­nam ieš­ko­ti rie­šu­tų, bet jų ne­bėr – su­si­ran­kio­jo žie­mai paukš­tu­kai ar vo­ve­rės? Ant že­mės vie­ni ke­va­lai. Bet po vėp­la­ ke­rėp­la ąžuo­lu ran­da­me ke­tu­ris ba­ra­vy­kus – vi­siems po vie­ną. Tė­tis tuo tar­pu pri­si­plė­šia glė­bį apy­nių, ku­rių pri­žė­lę pil­ni alks­niai.

– Ką, alų rus­kiui vir­si?

Tai ma­ma.

– Rus­kis ar ne rus­kis, o Ka­lė­dos Lie­tu­voj vis ­tiek bus.

– Ne­taukšk vė­jų, – sa­ko ma­ma.

Pa­rei­na Vaš­kys – mū­sų kai­my­nas, išė­jęs pa­si­žval­gyt po na­mus. Sa­ko – kai­me ra­mu: nei vo­kie­čių, nei ru­sų nė­ra.

– Ka­žin kaip ten mū­sų par­šai? – su­si­rū­pi­na ma­ma. – Reik­tų pa­šert.

Ir išei­nam šer­ti par­šų. Man­tą sau­got pa­lie­kam se­su­tę. Ji – pra­di­nės mo­kyk­los gim­na­zis­tė. Jei kai­me dar nė­ra ru­sų, sa­ko ma­ma, tai ge­rai, o jei yra, tai to­kios pa­nos ge­riau jiems ne­ro­dyt.

Ką – suės?

Kie­me ru­sų nė­ra. Šiau­dų ža­gas ant kiau­li­nin­ko ne­pa­ju­din­tas iš vie­tos, po jį kars­to­si ka­čiu­kai. Jų mo­ti­na at­si­dri­bu­si žo­lėj – ste­bi, ką jos vai­kiu­kai da­ro.

– Kas jiems, ka­ras ar ne ka­ras, – lyg pa­vy­di jiems ma­ma.

Su­lig tais žo­džiais iš­girs­tam ala­są Vai­te­le­vi­čie­nės so­dy­bos pu­sėj. Puo­lam prie lan­go – per tik tik su­ža­lia­vu­sius ru­ge­lius, per gel­to­ną vars­tie­ną, per ne­rau­tus bat­vi­nius rėk­da­mas le­kia rai­te­lis, iš­kė­lęs kumš­tį, jį ve­ja­si ki­tas, o tą ki­tą – tre­čias, o tą tre­čią – dvi­ra­čiu dar vie­nas ka­rei­vis.

– Va­je­tau, rus­kiai! – su­rin­ka ma­ma.

Išei­nam į kie­mą. Įle­kia ir ka­rei­viai. Gir­tut gir­tu­tė­liai. Nu­šo­ka nuo ark­lių, ir tie nu­kiū­ti­na į so­dą, pa­ban­do rupš­telt pa­džiū­vusią žo­lę, pa­skui su­prunkš­čia ir pa­si­lei­džia pro at­ki­lus var­te­lius zo­va­da at­gal – iš kur at­jo­din­ti.

– Ne ka­ro ark­liai, – sa­ko tė­tis. – Ūki­nin­kų.

– Iš ko mier­ka­vo­ji?

– Ma­tai, be bal­nų, be apy­nas­rių – tie­siai iš ga­nyk­los.

Ka­rei­viai tar­pu­sa­vy su­bur­buo­liuo­ja, kaž­ko klau­sia tė­vo, tas at­sa­ko, ir aiš­ki­na mums, ko klau­sę – ką mums sa­kęs, ką į tai at­sa­kęs – ark­liai iš Ker­nų, o jie – lyg ir žval­gai, tai­gi prie­ša­ki­nis bū­rys, o iš­va­duo­to­jai atei­sią įkan­din jų, klau­sę, kur iš­mo­kęs ru­siš­kai, at­sa­kęs, kad ana­me ka­re.

Tuo tar­pu per lau­kus at­le­kia at­la­pa­tuo­ja Sta­sė Ra­šins­kai­tė – ma­no kū­mo se­suo.

– Jo­nai, Jo­ne­li, gel­bėk – ru­sai kaž­ko no­ri, o aš ne­ži­nau ko...

– O gal to?

– Jo­ne­li, bė­gam, ga­li mums bū­ti blo­gai...

– Ar be­ga­li bū­ti blo­giau? – klau­sia tė­vas ir mos­te­li gal­va į ru­sų pu­sę, o mos­telė­jęs išei­na su Sta­se žiū­rėt, kas jų tro­boj de­da­si.

O ka­rei­viai jau ap­spi­tę vo­kiš­ką ka­ro dvi­ra­tį. Vie­nas ban­do už­lipt ir va­žiuot – viz­gu vaz­gu ir ant že­mės. Ant­ras – ir­gi. Tre­čias nu­mo­ja ran­ka – ne­si­ter­lio­siu.

Ta­da at­si­ne­ša iš dar­ži­nės len­tą, jos ga­lą pa­de­da ant at­si­ki­šu­sio pa­ma­to ak­mens, pa­da­ro lyg ir kal­niu­ką ir ban­do į tą kal­niu­ką įva­žiuot, bet pa­si­se­ka tik vie­nam – tam, ku­ris tuo dvi­ra­čiu at­va­žia­vo į kie­mą – bakst prie­ki­niu ra­tu į sie­ną, ir iš ra­to jau aš­tuo­niu­kė.

Su­mai­to­tą dvi­ra­tį ka­rei­viai nu­svie­džia į avie­ty­ną. Ta­da ima šau­dy­ti: iš­me­ta į orą ke­pu­rę – pykšt pykšt, ir uraaa, jei pa­tai­ko.

Įsi­me­nu ši­tą žo­dį.

Tuo tar­pu grįž­ta tė­tis.

– Su­si­kal­bė­jo be ma­nęs, – sa­ko, – bakst į pa­smak­rę pirš­tu, ir aiš­ku, ko rei­kia...

Ka­rei­vis jam at­ki­ša au­to­ma­tą – šauk ir tu, ca­ro ka­rei­vi. Tė­tis pur­to gal­vą – ne ir ne, jis fron­te to­kio gink­lo ne­tu­rė­jęs, net šau­tu­vo, o il­gą ie­tį su ge­le­ži­niu dur­tu­vu. Bet ka­rei­viai neats­to­ja. Kaž­ką rė­kia, pa­ta­ri­nė­ja, grūs­te grū­da tė­čiui į ran­kas au­to­ma­tą, o įgrū­dę aiš­ki­na, kaip su juo elg­tis.

Tė­tis jį iš­ke­lia aukš­tai virš gal­vos ir už­si­mer­kęs spūs­te­li kaž­ką, o spūs­te­lė­jęs su­si­gū­žia – ap­link jį pa­by­ra tū­te­lių spie­čius.

Aš puo­lu jų rink­ti, o tė­tis liūd­nai žiū­ri į su­mai­to­tą vo­kiš­ką ka­ri­nį dvi­ra­tį ir sa­ko:

– Ne­gi ir mus taip su­mai­tos?