Apie pasaulio stogą, šilkinį diržą ir kinų uostą Pirėją

Apie pa­sau­lio sto­gą, šil­ki­nį dir­žą ir ki­nų uos­tą Pi­rė­ją

Išt­rau­ka iš spau­dai ren­gia­mos kny­gos „Eu­ro­pos sau­lė­ly­dis at­šau­kia­mas“

Kal­bė­jo­si ir po­kal­bius už­ra­šė Ar­nas Ali­šaus­kas

Po­kal­bį apie Ki­ni­ją no­riu pra­dė­ti klau­si­mu: kas Jū­sų aki­mis šian­dien įta­kin­ges­nis pa­sau­ly­je – Jo Šven­te­ny­bė Da­lai La­ma ar Ki­ni­jos ko­mu­nis­tų par­ti­jos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius?

Ge­ras klau­si­mas... Su­dė­tin­gas, bet įdo­mus. Rei­kė­tų su­si­tar­ti, ko­kiu as­pek­tu mes šias as­me­ny­bes ly­gi­na­me. Jei­gu kal­ba­me apie mo­ra­li­nį au­to­ri­te­tą, Da­lai La­ma – nea­be­jo­ti­nai vi­siš­kai ki­to ka­lib­ro žmo­gus, nea­be­jo­ti­nas mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas mi­li­jo­nams. Ki­ni­jos ko­mu­nis­tų par­ti­jos ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius gal ir yra au­to­ri­te­tas, pa­vyz­džiui, sa­vo par­ti­jos na­riams – jiems taip ma­ty­ti ir taip ver­tin­ti, bent jau for­ma­liai, tur­būt, pri­klau­so pa­gal par­ti­jos li­ni­ją, bet tik tiek. Pa­ra­dok­sas, nes Da­lai La­ma juk ne­tu­ri nei par­ti­nio apa­ra­to, nei kariuomenės... Čia de­rė­tų pri­si­min­ti dar vie­ną pa­vyz­dį, kai prieš ke­lis de­šimt­me­čius Ro­mos po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II, ne­tu­rė­da­mas nei ka­riuo­me­nės, nei tan­kų, su­grio­vė iki dan­tų gink­luo­tą ir ag­re­sy­vią So­vie­tų im­pe­ri­ją. Kai kam ga­li at­ro­dy­ti, kad Šven­ta­sis Tė­vas tai pa­da­rė vie­nu žo­džiu, pa­verg­tie­siems iš­ta­ręs pa­pras­tą žo­dį „Nebijokite”. Ne­bi­jo­ki­te, nes Die­vas su mu­mis.

Kal­bant apie Da­lai La­mą, ne­tu­rė­tu­me pa­mirš­ti vie­no mums, lie­tu­viams, ypa­tin­gai svar­baus fak­to: Jo Šven­te­ny­bė bu­vo vie­nas pir­mų­jų pa­sau­lio ly­de­rių, pa­svei­ki­nu­sių ne­prik­lau­so­my­bę pa­skel­bu­sią Lie­tu­vą: Jo te­leg­ra­ma Vil­nių pa­sie­kė 1990 me­tų ba­lan­džio 4 die­ną.

Kad Da­lai La­ma net na­mų ne­tu­ri...

Taip, jis tu­rė­jo pa­lik­ti sa­vo na­mus, jis ne­tu­ri sa­vo vals­ty­bės. Tu­ri tik jam iš­ti­ki­mus ti­be­tie­čius ir mi­li­jo­nus bu­dis­tų – ir ne tik bu­dis­tų – vi­sa­me pa­sau­ly­je, pri­pa­žįs­tan­čius jį dva­si­niu ly­de­riu. Vie­nas mū­sų su­si­ti­ki­mų vy­ko Dha­ram­ša­lo­je, In­di­jo­je, XIV Da­lai La­mos re­zi­den­ci­jo­je trem­ty­je, kur lan­kiau­si su Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rių de­le­ga­ci­ja.

O, be­je, pir­ma­sis mū­sų su­si­ti­ki­mas įvy­ko dar 1991 me­tais. Ta­da dir­bau Aukš­čiau­sio­jo­je Ta­ry­bo­je – At­ku­ria­ma­ja­me Sei­me, ir Pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis tu­rė­jo vyk­ti į Lon­do­ną, kaž­ko­kią Ti­be­to lais­vės sie­kiui skir­tą kon­fe­ren­ci­ją. Pro­fe­so­rius vyk­ti ne­ga­lė­jo ir iš­siun­tė ma­ne. To­je kon­fe­ren­ci­jo­je su­si­ti­kau bri­tą lor­dą Da­vi­dą En­nals – bu­vu­sį mi­nist­rą Ha­rol­do Wil­so­no vy­riau­sy­bė­je, o ta­da – Lor­dų Rū­mų na­rį ir Ti­be­to gru­pės va­do­vą Bri­ta­ni­jos par­la­men­te.

Bu­vo prii­ma­ma Ti­be­tą pa­lai­kan­ti re­zo­liu­ci­ja, ir į ją aš pa­siū­liau įtrauk­ti pa­rag­ra­fą apie Lie­tu­vą: mes kaip tik bu­vo­me pa­skel­bę ne­prik­lau­so­my­bę ir pa­ty­rę So­vie­tų Są­jun­gos ag­re­si­ją, tad at­si­ra­do daug są­ly­čio taš­kų su Ti­be­to te­ma. Ma­no pa­siū­ly­mui pri­ta­rė vi­si da­ly­viai, iš­sky­rus vie­ną vo­kie­tį, Ža­lių­jų par­ti­jos at­sto­vą, ku­ris la­bai pa­si­pik­ti­no, ko­dėl čia pai­nio­ja­mos skir­tin­gos ša­lys, skir­tin­gos pro­ble­mos. O, be­je, ma­no pra­ne­ši­mas kon­fe­ren­ci­jo­je kaip tik ir bu­vo apie tai, kiek daug pa­na­šaus tarp Lie­tu­vos ir Ti­be­to: ir vie­na, ir ki­ta tau­ta oku­puo­ta di­de­lio kai­my­no, ku­ris griau­na jų baž­ny­čias ir per­se­kio­ja už ti­kė­ji­mą, ku­ris pa­žei­di­nė­ja žmo­gaus tei­ses, ne­vei­kia nei žo­džio, nei su­si­rin­ki­mų, nei spau­dos lais­vės. Be to, nei Lie­tu­va, nei Ti­be­tas ne­si­prie­ši­no gink­lu, ir vis tiek bu­vo vyk­do­mos rep­re­si­jos, žu­do­mi žmo­nės.

Tą re­zo­liu­ci­ją mes priė­mė­me. O kon­fe­ren­ci­jo­je su­ti­kau dar vie­ną iš­skir­ti­nę as­me­ny­bę – Mi­chae­lą van Wal­tą van Praa­gą, Da­lai La­mos pa­ta­rė­ją tarp­tau­ti­nės tei­sės kau­si­mais. Ir jis ma­nęs pa­klau­sė: „Lai­ma, ką tu gal­vo­ji apie tai, kad su­reng­tu­me Da­lai La­mos vi­zi­tą į Lie­tu­vą? Jam, ko ge­ro, bū­tų įdo­mu“. Grį­žau, pa­pa­sa­ko­jau apie šį po­kal­bį AT pir­mi­nin­kui Vy­tau­tui Lands­ber­giui, ir da­bar net ne­pri­si­me­nu vi­sų de­ta­lių, bet mes iš­siun­tė­me ofi­cia­lų kvie­ti­mą Da­lai La­mai, o aš su­si­ra­ši­nė­jau su Mi­chae­lu ir taip pir­ma­sis Da­lai La­mos vi­zi­tas į Lie­tu­vą bu­vo pra­dė­tas or­ga­ni­zuo­ti. Jo Šven­te­ny­bė į Lie­tu­vą at­vy­ko la­bai grei­tai – 1991 me­tų rug­sė­jo pa­bai­go­je Jis jau bu­vo Vil­niu­je. Man te­ko ir pri­žiū­rė­ti or­ga­ni­za­ci­nę da­lį, ir Jo Šven­te­ny­bę pa­si­tik­ti oro uos­te, vi­sas die­nas Lie­tu­vo­je ly­dė­ti ir glo­bo­ti. Tai bu­vo pir­mas su­si­ti­ki­mas, bet po tos vieš­na­gės vėl ir vėl su­si­tin­ka­me – tai Lie­tu­vo­je, tai Briu­se­ly­je, tai Stras­bū­re, tai to­je pa­čio­je Dha­ram­ša­lo­je.

Man Jo Šven­te­ny­bė te­bė­ra di­de­lis au­to­ri­te­tas, ir vi­siš­kai ne­truk­do, kad Jis nė­ra krikš­čio­nis, kad pa­gal po­li­ti­nes pa­žiū­ras Jį bū­tų ga­li­ma lai­ky­ti kai­riuo­ju. Jo kal­bė­ji­me, Jo raš­tuo­se, elg­se­no­je ir vi­sa­me gy­ve­ni­me man la­biau­siai im­po­nuo­ja bend­raž­mo­giš­ko­sios ver­ty­bės. Tai­ka, at­jau­ta, at­lei­di­mas ir pa­na­šūs da­ly­kai – jie juk vie­no­dai ak­tua­lūs vi­siems, o Jo Šven­te­ny­bė juos gi­na, skel­bia, ne­ša į pa­sau­lį, ne­pa­varg­da­mas, ne­kreip­da­mas dė­me­sio į pa­ty­čias, ir man tai la­bai svar­bu, priim­ti­na ir ar­ti­ma. Dėl to šian­dien at­vi­rai džiau­giuo­si, kad aš bu­vau tas žmo­gus, ku­ris Ti­be­to rė­mi­mo gru­pę įkū­rė Lie­tu­vos Sei­me, kad to­kio­je pa­čio­je gru­pė­je dir­bu Eu­ro­pos Par­la­men­te. Ir su­si­klos­tė tai kaž­kaip tar­si sa­vai­me – na­tū­ra­liai, ne­gal­vo­jant apie jo­kią nau­dą, jo­kius bo­nu­sus.

Po­žiū­ris į Da­lai La­mą la­bai aiš­kus: pa­gar­ba, pa­lai­ky­mas, bend­ra­vi­mas... O su Ki­ni­jos liau­dies res­pub­li­kos ly­de­riu te­ko tu­rė­ti bend­rų rei­ka­lų?

Ne­te­ko. Jie – to­kie di­de­li ir to­kie ne­priei­na­mi...

Pa­ra­dok­sas, bet Jo Šven­te­ny­bė priei­na­mes­nis, ne­gu „liau­dies vals­ty­bės“ va­do­vas...

Ne­pa­ly­gi­na­mai. Kom­par­ti­jos sek­re­to­riai la­bai sau­go­mi – ir da­bar­ti­nis, ir bu­vu­sie­ji. Mes jų iš ar­ti ne­ma­tė­me ir ne­gir­dė­jo­me, juo la­biau kal­ban­čių lais­vai au­di­to­ri­jai, ne­bi­jan­čių at­sa­ki­nė­ti į klau­si­mus... Nie­ko pa­na­šaus nie­ka­da ne­ma­čiau pa­ti ir ne­gir­dė­jau, kad ka­da nors kur nors taip bū­tų bu­vę. Da­bar­ti­nio kom­par­ti­jos ly­de­rio ir Ki­ni­jos pre­zi­den­to Xi Ji­pin­go at­vy­ki­mas į Da­vo­so fo­ru­mą 2017 me­tų sau­sį bu­vo pri­sta­to­mas kaip nau­jos, pa­sau­liui at­vi­ros Ki­ni­jos ges­tas. Bet rea­ly­bė to­kia, kad iki at­vi­ru­mo ki­nams dar la­bai to­li. Jie pa­tys sa­ko, kad jų de­mok­ra­ti­ja yra sa­vo­tiš­ka. De­mok­ra­ti­ja, pa­ra­šy­ta ki­nų hie­rog­li­fais.

Bet kiek ten­ka ma­ty­ti ir gir­dė­ti vie­šos ofi­cia­lios in­for­ma­ci­jos, Ki­ni­jos va­do­vai ir­gi ei­na ne­ši­ni šū­kiais a‘la „tai­ka vi­siems“, jie te­no­ri pre­kiau­ti, nie­kam ne­gra­si­na, ne­vyk­do jo­kios eks­pan­si­jos. Žo­dy­nas – vos ne kaip Da­lai Lai­mos...

Bet jų dar­bai liu­di­ja ką ki­ta, tiks­liau – vi­sai prie­šin­gus da­ly­kus. Be­je, to­kia de­ta­lė: aš nuo­lat da­ly­vau­ju kas ke­le­tą me­tų ren­gia­mo­se Ti­be­to oku­pa­ci­jai, lais­vės sie­kiui skir­to­se kon­fe­ren­ci­jo­se, kon­ven­tuo­se ir ten su­si­tin­ku su Ti­be­to jau­ną­ja kar­ta. Ir tie jau­ni žmo­nės klau­sia: ar tik­rai mes tu­ri­me elg­tis taip, kaip siū­lo Da­lai La­ma – ne­nau­do­ti smur­to, ne­si­prie­šin­ti gink­lu, ne­nau­do­ti jė­gos? Kai ku­riems iš tų jau­nuo­lių toks ke­lias at­ro­do ne­priim­ti­nas ir pra­žū­tin­gas. Vie­nas iš jų – di­de­lis vi­som pra­smėm ti­be­tie­tis Pem­pa Tse­rin­gas, ne vie­ne­rius me­tus bu­vęs Ti­be­to par­la­men­to trem­ty­je pir­mi­nin­ku, kar­to­jo: ne, mums ši­tų me­to­dų ne­pa­kan­ka. Jei­gu mes ir to­liau taip gy­ven­si­me, bus blo­gai, tu­ri­me im­tis ki­to­kios veik­los, tu­ri­me prie­šin­tis jė­ga. Da­lai La­ma šiuo klau­si­mu lai­ko­si ki­to­kios po­zi­ci­jos – yra kaip koks tai­kos apaš­ta­las ir tei­gia, kad gal­vo­jant apie il­ga­lai­kę per­spek­ty­vą tai­kus pa­si­prie­ši­ni­mas ge­ro­kai nau­din­ges­nis. No­riu pa­brėž­ti, kad čia – ne emo­ci­jos, Jis lai­ko­si šio ke­lio ra­cio­na­liai, kryp­tin­gai, kant­riai įro­di­nė­da­mas: jei­gu mes da­bar pra­dė­tu­me prie­šin­tis gink­lu, or­ga­ni­zuo­tu­me Ti­be­to su­ki­li­mą, bū­tu­me su­tryp­ti ir mū­sų ap­skri­tai ne­lik­tų. Gal­būt tai – ne tik iš­gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, bet ir iš­gy­ve­ni­mo stra­te­gi­ja, nes mil­ži­niš­ka Ki­ni­ja su Ti­be­tu tik­rai pa­sielg­tų bū­tent taip. Si­tua­ci­ja iš tik­rų­jų la­bai blo­ga: bi­jo­da­mas di­des­nės grės­mės, Da­lai La­mos va­do­vau­ja­mas Ti­be­tas kal­ba apie tai­kų su­gy­ve­ni­mą, ta­čiau ki­nų tai ne­sus­tab­do.

Ki­ni­ja juos ty­liai, bet sta­bi­liai smau­gia?

Smau­gia. Griau­na jų vie­nuo­ly­nus, vie­nuo­lius ki­ša į ka­lė­ji­mus. Dau­ge­lis iš mū­sų, žiū­rė­da­mi ži­nias, ne kar­tą ma­tė­me re­por­ta­žus apie tai, kad ti­be­tie­čiai su­si­de­gi­na. Tie gy­vi fa­ke­lai – ir­gi jų tau­tos ne­vil­ties šauks­mas ir des­pe­ra­tiš­kas mė­gi­ni­mas at­kreip­ti pa­sau­lio dė­me­sį, nes ne­ran­da­ma ki­tų prie­mo­nių pri­min­ti, kas vyks­ta, ir pa­mė­gin­ti ap­gin­ti tuos itin tai­kius žmo­nes, jų se­ną­ją kul­tū­rą. Juk ti­be­tie­čiai, ma­no gal­va, no­ri tik­rai la­bai ne­daug: jie no­ri, kad Ti­be­tas bū­tų ne­mi­li­ta­ri­zuo­ta zo­na, kad tai bū­tų eko­lo­giš­kai šva­ri zo­na, nes, pa­sak ti­be­tie­čių, ten yra pa­sau­lio sto­gas, o rea­ly­bė­je – tirps­tan­tys le­dy­nai, iš­džiū­vu­sios di­džio­sios upės... Jie kal­ba apie neat­sa­kin­gos ir neap­gal­vo­tos in­dust­ri­nės žmo­gaus veik­los, sie­kiant nau­dos čia ir da­bar, bet ne­gal­vo­jant apie bent kiek il­ges­nę per­spek­ty­vą, pa­da­ri­nius... O Ti­be­tas juk iš tik­rų­jų ga­lė­tų bū­ti ra­mi har­mo­nin­ga pa­sau­lio vie­ta, sim­bo­liš­kai šva­ri pa­sau­lio vie­ta – bet ki­nams net ir tai ne­priim­ti­na: jie tie­sia ge­le­žin­ke­lius, jie no­ri Ti­be­tą pa­vers­ti pra­mo­ni­ne zo­na, jie gi­ria­si, kad ne­ša tam­siems Ti­be­to žmo­nėms švie­są, tie­są ir iš­si­la­vi­ni­mą. Aš klau­sau, ir man ky­la toks ryš­kus déj vu jaus­mas, taip vis­kas gir­dė­ta.

Be to, no­riu pa­mi­nė­ti ir dar vie­ną vals­ty­bę. Mes kal­bė­jo­me apie Ti­be­tą, bet ša­lia ko­mu­nis­ti­nės Ki­ni­jos yra Tai­va­nas. Tai, kas ofi­cia­liai va­di­na­ma „Ki­ni­jos Res­pub­li­ka“, ir kas yra tik­rai per men­kai ži­no­ma. Toks fak­tas: ne­se­niai vie­no Lie­tu­vos in­for­ma­ci­nio lei­di­nio pra­šy­mu tu­rė­jau at­nau­jin­ti duo­me­nis apie sa­ve ir, be vi­so ki­to, pa­ra­šiau, kad tu­riu vals­ty­bi­nį ap­do­va­no­ji­mą, gau­tą iš Ki­ni­jos Res­pub­li­kos. Re­dak­to­rė iš­tai­so ir pa­ra­šo „Ki­ni­jos liau­dies res­pub­li­kos“. Aš ati­tai­sau at­gal, ji vėl iš­tai­so sa­vaip. Ga­liau­siai neiš­ken­čiau, pa­skam­bi­nau ir paaiš­ki­nau, kad yra to­kia Ki­ni­jos Res­pub­li­ka. ar­ba Ki­ni­jos Res­pub­li­ka Tai­va­ne. Jai tai bu­vo nau­jie­na, ir ži­nau, kad tai bū­tų nau­jie­na dau­gy­bei žmo­nių.

Gal šis tei­gi­nys kam nors ne­pa­tiks, bet aš tu­riu pa­sa­ky­ti: Tai­va­nas – tai ir­gi ki­nai. Nors Tai­va­no gy­ven­to­jai pa­tys sa­ve va­di­na tai­va­nie­čiais, su­prask – jie nė­ra ki­nai. Aš pa­ti sau Tai­va­no gy­ven­to­jus va­di­nu bal­tai­siais, na o di­džio­sios vals­ty­bės ki­nus – rau­do­nai­siais. Ir čia ne šiaip iš­si­gal­vo­ji­mas – kai gy­ve­ni Tai­va­ne ir bend­rau­ji su tai­va­nie­čiais, su­pran­ti, kad šie ki­nai yra vi­siš­kai ki­to­kie, ne­gu jų tau­tie­čiai, gy­ve­nan­tys Ki­ni­jos liau­dies res­pub­li­ko­je, skir­tu­mas mil­ži­niš­kas. Vie­šint Tai­va­ne, ar res­to­ra­ne, ar mu­zie­ju­je, ar gat­vė­je gru­pę žmo­nių iš Ki­ni­jos liau­dies res­pub­li­kos vi­sa­da at­skir­si be jo­kių pa­stan­gų: jie – triukš­min­gi ir ne­la­bai kul­tū­rin­gi, skir­tin­gai ne­gu vie­ti­niai. Aš gal­vo­jau: ko­dėl taip su­si­klos­tė? Juk nuo to lai­ko, kai Čiang Kai–Ši su są­jun­gi­nin­kais at­vy­ko į For­mo­zos sa­lą, praė­jo ne taip jau daug me­tų. Ir ar Ki­ni­ja iki chun­vei­bi­nų siau­tė­ji­mo, kny­gų de­gi­ni­mo ir dau­gy­bės ki­tų blo­gų da­ly­kų bu­vo bū­tent to­kia, ko­kią aš šian­dien ma­tau Tai­va­ne? Ne­tu­riu at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, nors ir ta­me pa­čia­me Eu­ro­pos Par­la­men­te su tai­va­nie­čiais ten­ka bend­rau­ti daug – ren­giant lais­vos pre­ky­bos su­tar­tį, ku­rios mes la­bai no­rė­tu­me, ar svars­tant jų ga­li­mą na­rys­tę įvai­rio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se, pa­vyz­džiui, Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jo­je ar Tarp­tau­ti­nė­je ci­vi­li­nės avia­ci­jos or­ga­ni­za­ci­jo­je (Tai­va­nas tu­ri pui­kias oro li­ni­jas Chi­na Air­li­nes, skrai­do į Eu­ro­pą, skrai­do po vi­są pa­sau­lį), ar, pa­vyz­džiui, Eu­ro­po­le. Bet Ki­ni­jos liau­dies res­pub­li­ka iki šiol blo­kuo­ja ši­tuos Tai­va­no sie­kius. Jie aki­vaiz­džiai bi­jo, kad Tai­va­no na­rys­tė tap­tų ši­tos vals­ty­bės tarp­tau­ti­nio pri­pa­ži­ni­mo, tie­siog jų ne­prik­lau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mo da­li­mi. Nors Pa­sau­lio pre­ky­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je (PPO) Tai­va­nas tu­ri spe­cia­lų sta­tu­są – jie ten jau įkė­lė ko­ją, ir aš la­bai ste­biuo­si, kaip ki­nai tai pra­žiū­rė­jo. Tie­sa, de­mok­ra­ti­nis pa­sau­lis, taip pat ir Eu­ro­pos Są­jun­ga ne­pri­pa­žįs­ta Ki­ni­jos taip gei­džia­mo rin­kos eko­no­mi­kos sta­tu­so, o tai, kad Tai­va­nas yra rin­kos eko­no­mi­ka, nie­kam ne­ke­lia abe­jo­nių.

Ta­čiau yra vie­nas la­bai svar­bus „bet“. Šie me­tai iš­si­ski­ria tuo, kad Ki­ni­jos liau­dies res­pub­li­ka Tai­va­no at­žvil­giu el­gia­si la­bai ag­re­sy­viai: at­vi­rai gra­si­na ka­ri­ne in­ter­ven­ci­ja, nuo­lat pa­žei­di­nė­ja oro erd­vę, jū­ro­je len­da į zo­ną, kur jų lai­vai ne­tu­rė­tų plau­kio­ti. Tai­va­no dip­lo­ma­tai, su ku­riais man ten­ka bend­rau­ti Briu­se­ly­je, da­bar nuo­lat vaikš­to į ren­gi­nius, skir­tus Uk­rai­nos te­mai, ma­ny­da­mi ir ma­ty­da­mi, kad jų si­tua­ci­ja vis la­biau pa­na­šė­ja į tą, ku­rią Ru­si­ja su­kė­lė Uk­rai­no­je.

Ar nė­ra mū­sų klai­da, kad ge­rai ma­ty­da­mi Ru­si­ją – ag­re­sy­vią, is­te­riš­ką, uži­man­čią sve­ti­mas te­ri­to­ri­jas, ki­nų ar­ba vi­sai ne­ma­to­me, ar­ba ne­su­vo­kia­me kaip grės­mės – jie gi tik ra­mūs pre­kiau­to­jai...

Tas ir svar­bu, kad Ki­ni­ja ir Ru­si­ja daž­niau­siai el­gia­si la­bai skir­tin­gai, bet jų po­li­ti­kos es­mė, tu­ri­nys – po­žiū­ris į žmo­gų, po­žiū­ris į ki­tą ša­lį, po­žiū­ris į sa­ve, jų pa­sau­li­nės pre­ten­zi­jos – yra la­bai pa­na­šūs. Ir vie­no­je, ir ki­to­je di­džio­jo­je vals­ty­bė­je – ag­re­sy­vu­mas, sie­kis do­mi­nuo­ti, ne­no­ras spręs­ti pro­ble­mas prie de­ry­bų sta­lo. Be to, ir vie­nos, ir ki­tos ša­lies vi­du­je – vie­nos to­ta­li­ta­ri­nės sa­vo es­me par­ti­jos val­džia. Žmo­gus pri­va­lo tap­ti to val­džios mo­no­li­to na­riu, jei­gu no­ri ką nors da­ry­ti, pa­vyz­džiui, vers­le. Nė­ra de­mok­ra­ti­nių rin­ki­mų, nė­ra žo­džio lais­vės, nė­ra spau­dos lais­vės. Net is­to­ri­ja pa­na­ši: ir vie­no­je, ir ki­to­je ša­ly­je įvy­ko rau­do­no­sios re­vo­liu­ci­jos, bu­vo nu­vers­ta tei­sė­ta val­džia, jos na­riai bu­vo iš­žu­dy­ti ar­ba tu­rė­jo pa­bėg­ti iš ša­lies, ga­lin­giau­siais ta­po žmo­nės, ku­riems de­mok­ra­ti­ja – vi­siš­kai ne­priim­ti­na val­dy­mo ir gy­ve­ni­mo for­ma. Žo­džiu, man jie daug la­biau pa­na­šūs, ne­gu ne­pa­na­šūs. Nors su­tin­ku – vei­ki­mo pa­sau­ly­je me­to­dai šiek tiek skir­tin­gi.

Noriu papasakoti dar vieną iškalbingą epizodą. Man teko lankytis Kinijos liaudies respublikoje su Europos Parlamento delegacija, ir tuo metu aš buvau EP Žmogaus teisių pakomitečio narė, be to, ir didžiausios EP frakcijos pranešėja žmogaus teisių klausimais. Todėl, suprantama, turėjau kalbėti apie žmogaus teises, o tai komunistinės Kinijos funkcionieriams – kaip jaučiui raudonas skuduras. Gali su jais kalbėti apie ką nori – prekybą, investicijas, aplinkosaugą, ir viskas bus gerai, bet žmogaus teisių tema – tabu. Be to, mūsų vizitas vyko kaip tik tuo metu, kai A. Sacharovo premija už minties laisvę buvo paskirta Hu Jia – Kinijos disidentui, kuris jau buvo suimtas ir įkištas į belangę, o Tibete po šiek tiek aktyvesnio Nepriklausomybės dienos minėjimo ir kilusio šurmulio kinai buvo ėmęsi masinių represijų, daug žmonių buvo sukišta į kalėjimus. Ir aš turiu kalbėti būtent apie tai. Taigi, vyksta oficialus delegacijų susitikimas didžiuliame Kinijos liaudies respublikos parlamente, kartu pirmininkauja EP ir kinų atstovai, man suteikiamas žodis, ir aš pradedu dėstyti, kad Kinija yra pasirašiusi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių apsaugos konvenciją, kurioje surašyti įsipareigojimai jai yra privalomi, ir ši šalis, įvertinant jos istoriją, dydį, galią, galėtų ir turėtų būti pavyzdys daugeliui valstybių, deja, turim kalbėti apie grubius žmogaus teisių pažeidimus. Priminiau, kad A. Sacharovo premiją mes paskyrėme Hu Jia ir išreiškiau viltį, kad jam bus leista atvykti į Europos Parlamentą Strasbūre ir atsiimti tą garbingą apdovanojimą, kalbėjau apie Tibetą ir jam skirtas rezoliucijas, kurių buvome priėmę, jei gerai pamenu, tris... Ir kalbą baigiau prašymu ant manęs nepykti – nes esu už žmogaus teises ir kitas vertybes, ir negaliu meluoti: jeigu aš pakėliau ranką ir balsavau už tas rezoliucijas Europos Parlamente, tai aš ginsiu tą pačią poziciją ir Pekine. Juolab kad tai – ne tik mano, bet ir Europos Parlamento pozicija.

Kalbu ir matau, kad vienas iš pirmininkaujančių – kinas – sėdi ir rausta, rausta, rausta, toks įspūdis, kad jį tuoj ištiks širdies smūgis arba insultas. Bet puikiai matau, kaip jis pro dantis košia frazę „it‘s a provocation!” („tai – provokacija!)“. Tada mūsų delegacijos vadovas primena: mes buvome sutarę, kad šitas klausimas mūsų darbotvarkėje bus, ponia Andrikienė už tai yra atsakinga, ir ji turėjo kalbėti šita tema, o jeigu turite kokių nors klausimų, prašom klausti. Jokių klausimų kinai, aišku, neturėjo – jie norėjo kuo greičiau baigti susitikimą. Taip ir įvyko – posėdis baigiasi, ir kinai išeina iš jo, nepadavę mums rankų, nors visi žinome, kad vakare mūsų laukia bendra vakarienė – didžiulis priėmimas. Iki jo mūsų delegacijos kairieji, komunistai, pareikalauja surengti delegacijos posėdį, ir (ypač gerai prisimenu vieną damą – aktyvią prancūzų socialistę) kelia skandalą: kodėl mes taip kalbame, juk žinojome, kur važiuojame, ar nežinome, kad reikia mandagiai elgtis, o žmogaus teisių klausimo apskritai nereikia kelti? Delegacijos vadovas atsako: mes su Laima visą skrydžio laiką nuo Amsterdamo iki Pekino kalbėjomės apie būsimą susitikimą ir perėjome visus klausimus. Laima turėjo mano pritarimą savo kalbai, ir mes čia atvažiavome kalbėti, be visų kitų dalykų, ir apie žmogaus teises (mes iš tikrųjų buvome stipriai pasiruošę, net turėjome sąrašus žmonių, oficialiosios valdžios oponentų, kurie dingo be žinios, kurie be teismo ilgiausiai buvo laikomi suimti, ir tą sąrašą vėliau įteikėme valdžios atstovams). Žodžiu, karštas pokalbis, delegacijos vadovas nuramina emocijas, bet man – pavadinkime tą būseną taip – nelengva. Po to lankomės komunistų partijos centro komitete, kur mus pasitinka kinas, kalbantis beveik tobula anglų kalba, atrodantis ir besielgiantis na, visiškai vakarietiškai. Ir jis iš karto pasako: žinau, kad mūsų vyrai jautriai sureagavo į kalbą apie žmogaus teises, bet nekreipkite dėmesio, vakare per priėmimą vėl viskas bus gerai. Taip ir buvo: sėdėjome, vakarieniavome, man iš abiejų pusių sėdėjo kinai parlamentarai, kalbėjome apie viską, tik ne apie žmogaus teises. Bet bendravimas buvo paprastas ir lengvas. Aš šitą ilgą istoriją papasakojau tam, kad parodyčiau jų požiūrį: jeigu kalbi apie žmogaus teises, tai juos erzina, pykdo, jie netenka savitvardos. Jie labai nenori apie tai kalbėti.

Žvelgiant iš šalies, vaizdas toks: kol rusai demonstruoja savo karinę galią, kinai deklaruoja, kad jie eina į pasaulį su savo produkcija, nes jų gamyba auga, jie pasirengę pirkti pasaulio prekes, nes jų rinka auga... Bet jie gink Dieve niekam negrasina... Kas iš tikrųjų už to slypi?

Ieškodama atsakymo, norėčiau grįžti į 2013-uosius metus, nes ir dabar, atsigręžusi į netolimą praeitį matau, kad tai buvo išskirtinis laikas. Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungai, į Vilnių susirenka ES valstybių lyderiai, atvyksta Angela Merkel, Davidas Cameronas, kiti. Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius kalba, kad jis grįžęs pasirašys laisvosios prekybos susitarimą, kai to pažado neįvykdo, Ukrainoje prasideda Maidanas, ir kuo viskas baigėsi - žinome. Tais pačiais 2013-aisiais metais mes, Europos Sąjunga, paskelbiame apie derybų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl laisvosios prekybos sutarties pradžią. Precedento pasaulyje neturinti sutartis, pagal kurią 510 mln. Europos Sąjungos gyventojų ir 330 mln. JAV gyventojų kuria bendrą rinką be barjerų, be muitų, be kvotų, be apribojimų investicijoms, su minimaliomis išimtimis. Labai perspektyvus planas, kuris labai nepatinka… Kinijai ir Rusijai. Jos priekaištauja, kad tai visiškai iškreips pasaulio prekybos balansą, kad tai pažeis PPO taisykles, žada skųsti būsimąją sutartį tarptautinėms instancijoms, bet tiek ES, tiek JAV tvirtina, kad niekieno interesų tai nepažeidžia, ir mes toliau darysime, ką darome. Lietuva pirmininkauja ES, ir mūsų Prezidentė pasako, kad derybas dėl sutarties baigsime per kelis mėnesius, iki metų pabaigos – tokia stipri politinė valia esanti abiejose Atlanto pusėse.

Beveik tuo pačiu metu, tik keliais mėnesiais anksčiau, Kinijos prezidentas ir kompartijos generalinis sekretorius paskelbia apie Kinijos „Šilko kelio – ekonominio diržo“ strategiją, pasaulyje šiandien žinomą kaip OBOR („One Belt One Road“). Viskas pristatoma su gausiu gražių žodžių padažu, esą tai bus ekonominio bendradarbiavimo strategija, kurios laikydamasi Kinija investuos visame pasaulyje, įvairiausiuose jo regionuose. Toks gražus ir nekaltas praeityje buvusio „Šilko kelio“ atkartojimas, kuris atneš naudos visoms su šia veikla susijusioms pusėms. Kinai įkuria Azijos infrastruktūros investicijų banką ir tapti jo dalininkėmis pakviečia Europos Sąjungos valstybes-nares. Tačiau nekviečia Jungtinių Amerikos Valstijų, Taivano, Japonijos. Kinai strategijos įgyvendinimo pradžiai ant stalo deda trilijoną dolerių...

Tuo tarpu aš 2014-aisiais metais pralaimiu rinkimus į Europos Parlamentą, turiu laiko kitiems darbams, ir buvęs Belgijos premjeras, krikščionis demokratas profesorius Markas Eyskensas mane pakviečia tapti valdybos nare tarptautinio fondo (PA International Foundation), turinčio atstovybes Briuselyje, Pekine, Indonezijoje, JAV, Maskvoje (tiesa, jau keletas metų, kaip ten atstovybė uždaryta, nes nebuvo įmanoma dirbti). Ir fondo vadovai man parodo OBOR strategijos įgyvendinimo žemėlapį, pasaulio žemėlapį, kuriame nužymėti Kinijos transporto koridoriai. Jie driekiasi per visą Europą ir vienas baigiasi... Klaipėdos uoste. Negalėjau patikėti, bet tai yra faktas: vienas kinų „Šilko kelio – ekonominio diržo“ transporto koridorius iš tikrųjų baigiasi mūsų Klaipėdoje, tiksliau – Klaipėdos jūrų uoste. Kitas toks koridorius, pavyzdžiui, baigiasi Pirėjo uoste. Įdomu tai, kad kai mes, palinkę virš šito žemėlapio, nagrinėjome kinų kelius, Pirėjo uostas dar buvo Graikijos. Bet labai gretai kinų valstybinė kompanija „Cosco“ nupirko apie 60 proc. akcijų ir de facto tapo Pirėjo uosto savininke. Iki šito sandorio mes Europoje apie OBOR kalbėjome, bet galvojome, gal tai tebus „popierinis tigras“, viso labo lozungai ir propaganda. Realybė rodo, kad tai yra tinklas, užmestas ant visos Europos. Ką ten Europos – ir ant Azijos, Lotynų Amerikos, kitų žemynų, net Arkties. Kokią galią – finansinę, organizacinę, politinę – reikia turėti, kokias ambicijas puoselėti, norint tokį projektą suorganizuoti ir realizuoti? Tai – ne pavienių investicijų ar atskirų regionų lygmuo, tai – visaapimanti, galima sakyti, pasaulinė programa.

Tuo pačiu metu Japonijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Lietuvos Seime kalba apie tai, bet jo niekas nesupranta arba nenori suprasti. Niekas tos tendencijos nemato kaip grėsmės, aš iš Briuselio vėluodama atlekiu į šitą renginį, kad paremčiau Japonijos diplomatą ir paraginčiau: broliai lietuviai, pasižiūrėkite, kas darosi pasaulyje. Ir Lietuvoje – taip pat. Nes Rytų ir Vidurio Europos valstybėms šioje kinų strategijoje skirtas atskiras formatas „16+1“: Kinija ir šešiolika valstybių, kurioms, pagal mūsų poreikius ir prioritetus, numatytas atskiras dėmesys ir finansavimas.

Po to, kai Pirėjas krito, aš su savo padėjėjais lankiausi Klaipėdos uoste ir susitikau su vadovybe, įskaitant generalinį direktorių, komercijos direktorių, kitus atsakingus ir gerai informuotus žmones. Ir aš jų klausiu: ar jaučiate kinų susidomėjimą Klaipėda? Ir girdžiu atsakymą: taip, vien per pirmuosius šešis šių metų mėnesius čia jau lankėsi penkiolika aukšto lygio delegacijų iš Kinijos. Iškalbingas skaičius, ar ne?
Ir ko jie nori?

Jie nori Klaipėdos uosto, jie nori to, ką mes laikome strateginiu objektu ir ko neleidome privatizuoti, nes šis objektas, jo veikla turi sąsajų su mūsų valstybės saugumu. Ir jeigu mes būtume kaip Graikija, t.y. ant jūros kranto turėtume 5–6 uostus, ir vienas iš jų taptų Kinijos nuosavybe, dar kažkaip galėtume iškentėti. Bet jeigu kinai paimtų uostą, kurį mes turime vienintelį... Žinau, kad kai kas pasakys: koks skirtumas, kas moka pinigus, tegu tik uostas dirba, modernizuojasi... Reikia žinoti, kad kinams jokios mūsų krovos kompanijos nerūpi. Jų motyvas: duokite mums išėjimą į jūrą, duokite teritoriją ir leiskite plėstis, mes čia gabensime savo krovinius savais keliais. Štai toks poslinkis nuo 2013-ųjų, kai jie paskelbė naujojo „Šilko kelio“ strategiją, iki 2016-ųjų, kai atvirai pasakė, kad nori Klaipėdos uosto teritorijos, nori ten statyti savo terminalą ar terminalus. Beje, per tą laiką Vilniuje spėjo apsilankyti net Kinijos pirmasis vicepremjeras, atvykęs čia neva todėl, kad kinus labai domina lietuviški mėsos ir pieno produktai, bet juos reikia dar papildomai sertifikuoti, papildomai tikrinti, ar jie tikrai tinka Kinijos rinkai. Visas pasaulis žino, kad kinams mirtinai reikia europietiškų pieno produktų, kad buvo ne vienas atvejis, kai žmonės, taip pat ir vaikai Kinijoje masiškai apsinuodijo savo šalies pieno produktais, kad buvo ir labai sunkiai sergančių, ir net mirties atvejų. Žodžiu, kinams pieno produktų labai reikia, juolab esant tokiai rinkai, į kurią Lietuva galėtų eksportuoti viską, ką pagamina, ir tai vis tiek tebūtų lašas jūroje. Bet jie atvažiuoja ir žaidžia savo žaidimus, kelia vis naujus reikalavimus mūsų maisto produktams, kelerius metus imituoja derybas dėl kokios nors nedidelės krovos kompanijos Klaipėdos jūrų uoste, bet taip jos ir nenuperka. Šis Kinijos veikimas – viso labo dūmų uždanga, turinti pridengti tikruosius tikslus: kinams rūpi Lietuvos geležinkeliai, jiems reikia Klaipėdos uosto ir jiems reikia mūsų aukštųjų technologijų pramonės. Iš esmės ir Lietuvoje, ir Europoje, ir visame pasaulyje jiems reikia visko, nuo ko priklausys valstybių konkurencingumas ne šiemet, ne kitąmet, o po penkerių ar po dešimties metų.