Perspausta reforma – siaubas vaiko akyse

Pers­paus­ta re­for­ma – siau­bas vai­ko aky­se

Il­ga­me­tei Pak­ruo­jo ra­jo­no ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nei dar­buo­to­jai Al­mai Nor­vi­lie­nei te­kę su­si­dur­ti su si­tua­ci­jo­mis, ka­da pa­gal­bos šei­moms paieš­kos tru­ko iš­ti­sus mė­ne­sius ar net me­tus. Ir yra ne vie­nas at­ve­jis, kai pa­gal­bą pa­vy­ko su­ras­ti, ir šian­dien vai­kai gy­ve­na su sa­vo tė­vais. „De­ja, pa­gal nau­ją­ją Vai­ko tei­sių ap­sau­gos re­for­mą paim­ti ne­pil­na­me­tį iš šei­mos, ku­rio­je ne vis­kas yra ge­rai, ir ap­gy­ven­din­ti jį sau­gio­je ap­lin­ko­je – pa­rei­gy­bi­nė tar­ny­bų už­duo­tis, – sa­ko ji. – Pa­rei­gy­bių ap­ra­šuo­se nėra nė žo­de­lio apie vai­ko iš­gy­ve­ni­mus...“

Paš­ne­ko­vės nuo­mo­ne, re­for­ma, po ku­rios tė­vai bi­jo pa­sa­ky­ti sa­vo at­ža­loms griež­tes­nį žo­dį, per­spaus­ta.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Iš­ve­ža­mo vai­ko akys

– Nuo lie­pos įsi­ga­lio­ju­si nau­ja Vai­ko tei­sių ap­sau­gos re­for­ma su­lau­kė aud­rin­gų reak­ci­jų. Vai­kai iš­plė­šia­mi iš šei­mų, su­kly­dę tė­vai vars­to teis­mų du­ris. Vi­suo­me­nė sky­la į dvi pu­ses: vie­ni už vai­kų paė­mi­mą iš šei­mų, ki­ti – prieš. Kas vyks­ta?

– Ned­rįs­čiau ver­tin­ti, kur vai­kas pa­ti­ria di­des­nę trau­mą, kur žaiz­da gi­les­nė: ar gy­ven­da­mas su ge­rian­čiais tė­vais, ar kai yra iš­ve­ža­mas iš na­mų. Ta­čiau ži­nau, kad ir vie­nu, ir ki­tu at­ve­ju skau­di jo pa­tir­tis iš­liks vi­sam gy­ve­ni­mui.

Ką da­ry­ti? Ne dras­tiš­kais spren­di­mais ir veiks­mais ga­li­ma vai­ką ap­sau­go­ti nuo sun­kiai pa­ke­lia­mų iš­gy­ve­ni­mų. Vai­ko paė­mi­mas iš šei­mos, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tu­rė­tų bū­ti kraš­tu­ti­nė prie­mo­nė – kai vai­kas pa­ti­ria tė­vų smur­tą ir ka­da ki­tos prie­mo­nės – po­kal­biai su tė­vais, pa­gal­ba šei­mai – jau ne­be­veiks­min­gos, kai jau vis­kas iš­ban­dy­ta.

Iš­ban­dy­ti vi­sas įma­no­mas prie­mo­nes tie­siog bū­ti­na. Pa­ti­kė­ki­te, dau­ge­liu at­ve­jų tė­vai, net ir klimps­tan­tys al­ko­ho­ly­je, ne­no­ri pra­ras­ti sa­vo vai­kų, my­li juos. Bet jie ne­su­ge­ba, ne­mo­ka, neiš­ga­li, ne­tu­ri įgū­džių elg­tis tin­ka­mai – tik dar­bas su ta šei­ma ga­li duo­ti re­zul­ta­tą. Ir ma­no žo­džiai nė­ra vien tik žo­džiai – tu­riu ne vie­ną pa­vyz­dį, kai tė­vai su­ge­bė­jo pa­kil­ti, kai jų vai­kai li­ko šei­mo­se ir da­bar yra lai­min­gi.

Ži­no­te, jei aš ne­dirb­čiau so­cia­li­nė­je sis­te­mo­je, ma­no bal­sas skam­bė­tų kar­tu su tais, ku­rie so­cia­li­nė­se erd­vė­se pa­si­ra­šę prieš vai­kų ati­mi­nė­ji­mą, nes aš ži­nau, ką reiš­kia vai­kui bū­ti iš­kel­din­tam iš na­mų.

Man ir pa­čiai te­ko da­ly­vau­ti vai­kų paė­mi­mo pro­ce­dū­ro­je. Sy­kį vai­ko tei­sių gy­nė­jai at­va­žia­vo te­tai per­duo­ti dvie­jų ne­pri­žiū­rė­tų paaug­lių. Iki šiol at­si­me­nu, koks bu­vo skaus­mas tų vai­kų aky­se, bai­mė...

To­dėl ir sa­kau: ap­ra­šai, įsta­ty­mai, nuo­sta­tos yra tik są­ra­šai tai­syk­lių, bet jei prie vi­so to įde­da­ma tru­pu­tis šir­dies, yra vil­tis, kad ga­li gau­tis vi­sai ne­blo­gas re­zul­ta­tas. Ir su­ri­zi­kuo­siu pa­sa­ky­ti dar štai ką: jei kai ku­riais per Lie­tu­vą pa­sta­rai­siais mė­ne­siais nu­vil­ni­ju­siais vai­kų paė­mi­mo iš šei­mų at­ve­jais at­sa­kin­gų tar­ny­bų dar­buo­to­jai bū­tų va­do­va­vę­si ne vien ap­ra­šais, bet ir žiū­rė­ję šir­di­mi, tų skan­da­lų da­bar grei­čiau­siai ne­bū­tų ar­ba bū­tų jų ma­žiau.

– Ma­no­te, kad pa­lik­ti ne­pil­na­me­tį šei­mo­je, ku­rio­je yra gir­tau­ja­ma, kur nau­do­ja­mas fi­zi­nis smur­tas, kur ne­pri­tek­liai – ma­žes­nė ža­la, ne­gu jį ap­gy­ven­din­ti sau­gio­je ap­lin­ko­je? O kaip ta­da ar­ti­mų­jų už­muš­to kė­dai­niš­kio Ma­tu­ko is­to­ri­ja?

– Tik­rai taip ne­ma­nau. Yra at­ve­jų, kai vai­ko paė­mi­mas – vie­nin­te­lė išei­tis sie­kiant jį ap­sau­go­ti. Ma­tu­ko at­ve­jis – vie­nas iš tų. Ir pa­grįs­tas vi­suo­me­nės klau­si­mas, o kur bu­vo kai­my­nai, kur bu­vo tar­ny­bos, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai? Nie­kas nie­ka­da ne­gir­dė­jo to vai­ko klyks­mo? Bai­kit. Taip ga­lė­jo nu­tik­ti to­dėl, kad vi­siems kaž­ko­dėl at­ro­dė, jog nuo­la­ti­nis klyks­mas šei­mo­je – šei­mos as­me­ni­nis rei­ka­las.

Skep­tiš­kai kal­bė­da­ma apie vai­ko paė­mi­mą iš šei­mos gal­vo­je tu­riu ge­ro­kai pa­pras­tes­nius at­ve­jus: kad ir tė­vų griež­tes­nį pa­ra­gi­ni­mą, pa­kel­tą to­ną, kad vai­kas at­lik­tų vie­no­kią ar ki­to­kią už­duo­ti, vyk­dy­tų pa­rei­gą. Ne pa­slap­tis, kad daug vai­kų da­bar yra hi­pe­rak­ty­vūs ir su­ge­ban­tys iš­girs­ti tik griež­tes­nį žo­dį. Be to, da­bar­ti­niai vai­kai konf­lik­tus ne­re­tai yra lin­kę spręs­ti gar­siai, emo­cin­gai, ne­tgi pa­tys su­ge­ba pa­skam­bin­ti tar­ny­boms ir įskųs­ti tė­vus. O čia, žiū­rėk, jau skam­bu­tis į bu­to du­ris: po­li­ci­ja.

Tie­siai švie­siai jums sa­kau: da­bar­ti­nė vai­ko tei­sių ap­sau­gos sis­te­ma aiš­kiai per­lenk­ta. Ir jei­gu bū­tų ma­no va­lia, aš pa­tvir­tin­čiau ne vai­ko tei­sių, o vai­ko pa­rei­gų įsta­ty­mą.

Ar nor­ma­lu, kad dau­gia­bu­ty­je gy­ve­nan­ti šei­ma bi­jo gar­siau pa­sa­ky­ti vai­kui, jog jis pri­va­lo ruoš­ti pa­mo­kas ar su­si­rink­ti iš­mė­ty­tus daik­tus, pa­si­trauk­ti nuo kom­piu­te­rio? Ma­nau, nė­ra nor­ma­lu, kad kai­my­nas užuo­t pa­skam­bi­nęs į kai­my­no du­ris pa­si­tei­rau­ti, kas vyks­ta ir ko­dėl gir­dė­ti triukš­mas, gal­būt pa­kal­bin­ti vai­ką, ar jam vis­kas ge­rai, su­ren­ka tar­ny­bų nu­me­rį. Ar­gi to­kia skun­di­kiš­ka kai­my­nys­tė yra nor­ma­li? Ko­dėl esa­me to­kie įaud­rin­ti ir ne­su­ge­ba­me adek­va­čiai rea­guo­ti?

Aš gy­ve­nu dau­gia­bu­ty­je Pak­ruo­jy­je. Ir kar­tą pro ati­da­ry­tas bal­ko­no du­ris iš gre­ti­mo na­mo iš­gir­dau is­te­riš­ką mo­ters riks­mą, pa­skui ir vy­riš­kio. Pus­va­lan­dį su nak­ti­niais marš­ki­niais sė­dė­jau bal­ko­ne, klau­sy­da­ma­si, ar to­je emo­ci­jų la­vi­no­je ne­pa­si­girs vai­ko verks­mas. Tuč­tuo­jau bū­čiau nu­ke­lia­vu­si aiš­kin­tis, kas nu­ti­ko. Vai­ko neiš­gir­dau. Grei­tai vis­kas nu­ti­lo. Jei bū­čiau ne­lau­ku­si, o iš­kvie­tu­si po­li­ci­ją da­bar ta po­ra gal­būt sto­vė­tų teis­me.

Ma­nau, jei prieš dau­ge­lį me­tų bū­tų eg­zis­ta­vu­si to­kia re­for­ma, ko­kia yra šian­dien, mes be­veik vi­si bū­tu­me atim­ti iš sa­vo tė­vų: re­tas ta­da su dir­žu ar rykš­te­le ne­sa­me ga­vę, prie dar­bo bu­vo­me vi­si len­kia­mi, tu­rė­jo­me pa­rei­gas. Aš ir hek­ta­rus run­ke­lių tu­rė­jau ra­vė­ti ko­lū­kio lau­kuo­se, nes no­rė­jau už­si­dirb­ti, ir ma­my­tei fer­mo­je pa­dė­ti rei­kė­jo. O už „ber­ži­nę ko­šę“, ku­rią pel­ny­tai ga­vau už sa­vo kal­tės jau­nes­niam bro­liu­kui su­ver­ti­mą, šian­dien ma­my­tei esu dė­kin­ga, nes ta­da su­pra­tau, kad me­luo­ti ne­ga­li­ma.

– Pa­kal­bė­ki­me apie tuos, jū­sų žo­džiais, kraš­tu­ti­nius at­ve­jus. Juk net ir jais, tais kraš­tu­ti­niais at­ve­jais, vai­kas, ku­rį at­vy­ku­sios tar­ny­bos tie­siog iš­plė­šia iš šei­mos, vis tiek pa­ti­ria gi­lią žaiz­dą?

– Kaip jau mi­nė­jau, net ir ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ko­kia žaiz­da yra gi­les­nė: leis­ti vai­kui ken­tė­ti ar jį prie­var­ta iš­vež­ti iš šei­mos. Ant­ruo­ju at­ve­ju vai­kas, jei jis pri­glau­džia­mas ne pas ar­ti­mus žmo­nes, o pas vi­sai ne­pa­žįs­ta­mus, iš­gy­ve­na siau­bą. Gai­la, bet vai­ko paė­mi­mo iš šei­mos pro­ce­se da­ly­vau­jan­čių spe­cia­lis­tų mo­bi­lio­jo­je gru­pė­je psi­cho­lo­go nė­ra. O jei ir bū­tų, ar jis ga­lė­tų kaip trin­tu­kas iš­trin­ti pri­ra­šy­tą la­pą? Ta pra­sme, per re­kor­diš­kai trum­pą lai­ką at­sta­ty­ti vai­ko psi­cho­lo­gi­nę pu­siaus­vy­rą. Juk žaiz­dą pa­da­ry­ti ga­li­ma per se­kun­dę, o ji gy­ti ga­li iš­ti­sus de­šimt­me­čius...

Ta­čiau pir­ma­sis at­ve­jis nea­be­jo­ti­nai taip pat su sun­kio­mis pa­sek­mė­mis. Pa­pa­sa­ko­siu jums sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Pa­ti au­gau su ge­rian­čiu ir smur­tau­jan­čiu tė­vu – at­si­mi­ni­mai, ne­pil­na­ver­tiš­ku­mo komp­lek­sai, bai­mės, nea­py­kan­ta, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi ir ap­lin­ki­niais bu­vo to­kie stip­rūs, kad net ne­sup­ra­tau, kaip gi­liai esu pa­žeis­ta.

Lais­vė­ti pra­dė­jau bū­da­ma jau suau­gu­si ir iš­te­kė­ju­si mo­te­ris. Bet tam pri­rei­kė ir psi­cho­lo­gų pa­gal­bos, ir tie­siog pra­dė­ti ieš­ko­ti sa­vo komp­lek­sų prie­žas­ties.

Tik su­ra­du­si prie­žas­tį, su­vo­kiau, ko­dėl ir pa­ti iš­te­kė­jau už gir­tau­jan­čio bei smur­tau­jan­čio vy­ro – man, jau tu­rin­čiai au­kos pa­tir­ties, smur­tas ir al­ko­ho­lis šei­mo­je at­ro­dė nor­ma. Kas­kart iš­gir­du­si su­grįž­tan­tį su­tuok­ti­nį, vos spė­da­vau į ki­tą kam­ba­rį įstum­ti mū­sų ta­da tik ke­le­rių me­tu­kų duk­ry­tę. Įė­jęs jis ma­ne dau­žy­da­vo kaip obuo­lį, o aš sto­vė­da­vau ran­kas nu­lei­du­si. Nor­ma... Ir ži­no­te, ka­da bu­vo pa­dė­tas taš­kas? Kai ma­no ma­žo­ji mer­gy­tė vie­ną die­ną pa­sa­kė: „Ma­my­te, gal mums ge­riau gy­ven­ti dvie­se?“

Šian­dien duk­ra jau suau­gu­si. Gir­tą tė­vą, skan­da­lus šei­mo­je ir kaip ji ne­mie­go­ju­si ei­da­vo į dar­že­lį pri­si­me­na iki šiol – vai­kys­tės žaiz­dos pa­li­ko gi­lų ran­dą.

Pap­ras­ti lai­mė­ji­mai

– Po­nia Al­ma, ka­s jums la­biau­siai įsi­mi­nė?

– Štai is­to­ri­ja iš ma­no dar­bo pra­kti­kos. Te­ko pa­dė­ti šei­mai, ku­rio­je ma­ma vie­na au­gi­no vai­kus. De­ja, bu­vo pri­klau­so­my­bė al­ko­ho­liui. Užei­nu į jų na­mus, o ten šal­ta, ma­ma sun­kiai orien­tuo­ja­si ap­lin­ko­je, vai­kai ne­tru­kus tu­ri grįž­ti iš mo­kyk­los, puo­dai tuš­ti. Jei žiū­rė­ti įsta­ty­mo rai­dės – si­tua­ci­ją ga­li­ma ver­tin­ti kaip pir­mą grės­mės ly­gį, ir vai­kai ga­li bū­ti paim­ti iš ma­mos.

Bet nu­spren­dė­me paieš­ko­ti ki­to ke­lio. Išk­vie­tė­me ar­ti­mą gi­mi­nai­tę, pas ku­rią vai­kai ga­lė­tų pa­bū­ti, kol ma­ma iš­si­blai­vys. Kal­bė­da­ma­si su vai­kais, su­pra­tau, kad my­li ma­mą, kad bran­gi­na na­mus, ne itin šil­tus, ne itin so­čius, bet sa­vus.

At­si­da­vu­siai dir­bant su ta šei­ma, kal­ban­tis, pa­ta­riant, pa­mo­kant, ir vėl kal­ban­tis pa­vy­ko šio to pa­siek­ti. Pas juos da­bar ne vis­kas taip jau pra­stai. Ar tai ne lai­mė­ji­mas?

Ki­tu at­ve­ju taip pat pa­dė­jo nuo­šir­dus kal­bė­ji­mas. Kar­tą iš­gir­dau, kad vie­nos šei­mos ber­niu­kas iš­vis ne­ruo­šia pa­mo­kų. Su­sė­do­me abu pa­si­ple­pė­ti. Pra­dė­jau jam aiš­kin­ti, kad mo­ky­tis yra jo pa­rei­ga, ly­giai taip pat kaip ir ma­no, so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, ei­ti į dar­bą, lan­ky­ti šei­mas, pa­dė­ti joms. Kal­bė­jo­mės il­gai, ar­gu­men­tuo­tai. Ne­bu­vau tik­ra, kad man pa­vy­ko. Pas­kui su­ži­no­jau – pa­vy­ko. Va­di­na­si, ra­dau rak­te­lį į jo šir­du­tę, už­si­tar­na­vau jo pa­si­ti­kė­ji­mą, ir tai su­vei­kė.

Dau­ge­liu at­ve­jų tė­vai ne šauk­ti, rėk­ti tu­rė­tų, o kal­bė­tis. Vi­sas šei­mas, ku­rias ku­ruo­ju kaip so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, ska­ti­nu kal­bė­tis. Mes nė vie­nas juk ne­gi­mė­me tė­vais, kai ku­rie tė­vys­tės mo­ko­mės tik jais ta­pę ar net vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Kai ma­no pa­čios duk­ra bu­vo paaug­lė, taip pat tu­rė­jo­me pro­ble­mų, bu­vo pro­tes­to ban­gos, ne­su­si­kal­bė­ji­mai. Pa­ti už­si­re­gist­ra­vau į po­zi­ty­vios tė­vys­tės įgū­džių ug­dy­mo kur­sus. Lan­kiau juos, ne­pra­leis­da­ma nė vie­no už­siė­mi­mo. Da­riau na­mų už­duo­tis. Ke­le­tą kar­tų krei­piau­si į duk­rą pa­gal­bos, kad pa­dė­tų man tai pa­da­ry­ti.

Įsi­mi­nė vie­na už­duo­tis. Rei­kė­jo sa­ve, kaip ma­mą, api­bū­din­ti ge­riau­siais epi­te­tais. Kas pir­miau­sia šo­vė į gal­vą – ne­vy­kė­lė, žiop­la, blo­ga ma­ma, ne­ge­ban­ti. Duk­ry­tės at­sa­ky­mai, leng­vai ta­riant, ma­ne pri­tren­kė. „My­lin­ti, ge­ra, pa­de­dan­ti ki­tiems, rū­pes­tin­ga ir t.t.“  Pap­ra­šiau lė­čiau pa­kar­to­ti, kad spė­čiau už­si­ra­šy­ti at­sa­ky­mus. O po to nuė­ju­si į mie­ga­mą­jį ap­si­ver­kiau. Iš lai­mės... Po ku­rio lai­ko jai sa­kiau: „Aš gi pir­mą kar­tą esu ma­ma, to­dėl ne vi­sa­da ži­nau, kaip elg­tis“. Ir ži­no­te, ką at­sa­kė ji? Ji pa­sa­kė: „Ma­my­te, aš ir­gi pir­mą kar­tą esu paaug­lė...“

Be­je, po­zi­ty­vios tė­vys­tės įgū­džių ug­dy­mo kur­sai Pak­ruo­jy­je yra ne­mo­ka­mi. Rei­kia kreip­tis į Pak­ruo­jo NSPC „Bend­ruo­me­ni­nius šei­mos na­mus“ ir už­si­re­gist­ruo­ti.

– Kaip jūs pa­si­rin­ko­te so­cia­li­nį dar­bą?

– So­cia­li­nis dar­bas ma­ny­je tar­si už­ko­duo­tas. Bū­da­ma vai­kas, nak­ti­mis ei­da­vau ra­vė­ti kai­my­nų dar­žo. Ry­te kai­my­nė tei­rau­da­vo­si, ar ne­ma­čiau, kas jos dar­žą nu­ra­vė­jo. Klaus­da­vau, ar ji ką nors ži­no apie Ti­mū­rą ir jo bū­rį, nes tur­būt jie čia pa­si­sten­gę. La­bai no­rė­jau kaž­kuo pa­dė­ti.

Pir­mas ma­no iš­si­la­vi­ni­mas – bi­ti­nin­kys­tė. Bet bi­ti­nin­ke be­veik ne­pa­bu­vau. Bai­giau par­da­vė­jų kur­sus. Ir, ži­no­te, da­bar gal­vo­ju, kad Pak­ruo­jy­je dirb­da­ma par­da­vė­ja aš jau bu­vau so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Kar­tą į par­duo­tu­vę nu­si­pirk­ti ba­to­no užė­jo mo­čiu­tė. Mud­vi kal­bė­jo­mės apie pus­va­lan­dį, ji ver­kė, guo­dė­si, kad sū­nus ge­ria, na­mų ne­pri­žiū­ri, iš na­mų iš­ne­ša pa­sku­ti­nį li­tą. Iš par­duo­tu­vės išė­jo šyp­so­da­ma­si – iš­si­kal­bė­jo. Tik vė­liau man „cinkt": juk ba­to­no ji taip ir ne­nu­si­pir­ko...

Pas­kui per ato­sto­gas pa­si­tai­kė pro­ga pa­dir­bė­ti Pak­ruo­jo vai­kų glo­bos na­muo­se, vė­liau pa­va­da­vau dar­buo­to­ją Lai­ki­no gy­ve­ni­mo na­muo­se. Ta­da su­pra­tau, kad so­cia­li­nis dar­bas yra ma­no pa­šau­ki­mas.

– Bet juk šia­me dar­be tik­rai pa­si­tai­ko juo­dų mo­men­tų...

– Bū­na vis­ko. Gir­dė­jau gra­si­ni­mų, bu­vo, kad gir­ti gy­ven­to­jai neį­si­lei­do į na­mus. Ačiū Die­vui, šu­ni­mis dar nie­kas neužp­ju­dė (šyp­so­si).

Vi­du­ry die­nos te­ko ma­ty­ti žmo­gų, ku­rio akys bu­vo be vyz­džių, jie kaž­kur pa­si­slė­pę. Ma­tė­si tik bal­ty­mai. Ta­da tik­rai iš­si­gan­dau, nes su­pra­tau, kad tas vy­ras nea­dek­va­tus ir pa­ju­tau grės­mės siau­bą. Vė­liau į tą šei­mą te­ko vyk­ti dar ne kar­tą.

Sa­ky­čiau, kad da­bar yra juo­džiau­sias pe­rio­das, kai po per­tvar­kos vi­suo­me­nė ak­ty­viau pra­dė­jo reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę apie so­cia­li­nius dar­buo­to­jus, ne­pag­rįs­tai kal­ti­na juos, pi­la ant jų pur­vą. Net ne­ži­no­da­mi apie šių dar­buo­to­jų at­si­da­vi­mą, pa­siaukoji­mą bei jų dar­bo spe­ci­fi­ką. Tik­rai skau­du skai­ty­ti ir gir­dė­ti tai, bet ap­si­gin­ti ne­ga­li­me, nes so­cia­li­nio dar­buo­to­jo eti­ka įpa­rei­go­ja lai­ky­tis kon­fi­den­cia­lu­mo.

Iš sa­vo pa­tir­ties ga­liu teig­ti, kad yra la­bai ma­žai ge­ro­sios pa­tir­ties pa­vyz­džių, ku­riuo­se ma­to­si so­cia­li­nio dar­buo­to­jo in­dė­lis. Nes tie, ku­rie daug dir­ba, pa­pras­čiau­siai ne­tu­ri lai­ko ra­šy­mui ir vie­ši­ni­mui. Daž­nai so­cia­li­nis dar­buo­to­jas dir­ba, ne­skai­čiuo­da­mas nei lai­ko, nei jė­gų. Ati­duo­da vi­są sa­ve, kad ga­lė­tų pa­dė­ti ki­tam. Pa­ti esu daug nak­tų ne­mie­go­ju­si, ver­ku­si, kū­ru­si pla­nus, stra­te­ga­vu­si kaip pa­dė­ti žmo­gui. Ne vie­ną sa­vait­ga­lį ten­ka pa­dir­bė­ti, jei kaž­kas krei­pia­si pa­gal­bos. To­dėl drą­siai sa­kau: ne­smer­ki­te ki­to žmo­gaus, kol ne­pa­vaikš­čio­jo­te su jo ba­tais.

– Kuo gy­ve­na­te da­bar?

– Šiuo me­tu lan­kau de­šimt Pak­ruo­jo ra­jo­no Klo­vai­nių se­niū­ni­jos šei­mų. Vyks­tu die­ną – so­cia­li­nis dar­buo­to­jas tik­rai nė­ra pro­fe­si­ja, tai gy­ve­ni­mo bū­das. Nak­ti­mis mes ne­va­žiuo­ja­me, bet aš te­le­fo­nu at­si­lie­piu ir at­ra­šau, jei kas krei­pia­si. Va­di­nu tas sa­vo ku­ruo­ja­mas šei­mas sa­vo an­ge­lais. Pa­gal­vo­si­te, kad per skam­biai. Taip va­di­nu jas, nes ti­kiu, kad joms pa­si­seks. Mums pa­si­seks. Bū­na, kad ir ap­si­me­luo­ja, ne­si­lai­ko su­si­ta­ri­mų, ne­su­sit­var­ko. Bū­na, kad kaip rei­kiant jas dėl to pa­ba­ru. Bet po 15 mi­nu­čių vėl ap­ka­bi­nu, pa­sa­kau, kad jo­mis ti­kiu.

Žmo­nės, kai jais ti­ki­ma, sten­gia­si.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Pak­ruo­jo ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nė dar­buo­to­ja dar­bui su šei­mo­mis Al­ma Nor­vi­lie­nė: „Kai pa­ma­tai iš na­mų iš­ve­ža­mo vai­ko akis, jų už­mirš­ti ne­beį­ma­no­ma“.

Al­mos Nor­vi­lie­nės žo­džiais, kuo­met iš var­go iš­li­pę žmo­nės pa­dė­ko­ja už pa­gal­bą, jų „ačiū“ pri­lygs­ta pre­zi­den­ti­niam ap­do­va­no­ji­mui.