Mieli rankdarbiai – atgaiva širdžiai

Mie­li ran­kdar­biai – at­gai­va šir­džiai

Pa­gar­sė­ju­si rank­dar­bių meist­rė Ire­na Ci­buls­kie­nė iš Aukš­tel­kės (Šiau­lių ra­jo­nas) kuk­liai šyp­so­si, ro­dy­da­ma sa­vo dar­bus – mi­nia­tiū­ri­nių ka­ro­liu­kų spal­vo­mis žai­ža­ruo­jan­čius pa­veiks­lus, me­džia­gi­nius, plas­ti­li­ni­nius dar­be­lius, karš­tais kli­jais iš ma­ka­ro­nų su­kli­juo­tą ža­lias­ka­rę.

O už ran­kų dar­bo pa­veiks­lų 100-me­čio Lie­tu­vai su­ma­ny­mą po­niai Ire­nai pa­dė­ko­jo ne tik Aukš­tel­kės kai­mo bend­ruo­me­nė „Aukš­ta­rū­žė“, bet ir to­kios do­va­nos su­lau­ku­si Šiau­lių ra­jo­no neį­ga­lių­jų drau­gi­ja.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Per­so­na­li­nė pa­ro­da

Kai­mo bend­ruo­me­nės „Aukš­ta­rū­žė“ pa­tal­po­se prieš ke­lias sa­vai­tes ati­da­ry­ta per­so­na­li­nė I. Ci­buls­kie­nės rank­dar­bių pa­ro­da „Kai šir­dis my­li gro­žį, stip­rių ran­kų ne­rei­kia“.

La­biau­siai lan­ky­to­jų dė­me­sį pri­kaus­to ant sie­nos su­ka­bin­ti bliz­gūs pa­veiks­lai su va­sa­ros, ru­dens spal­vo­mis, gy­vū­nais, gė­lė­mis – vi­si iš de­šim­čių tūks­tan­čių mi­nia­tiū­ri­nių ka­ro­liu­kų. Kū­rė­jai už­vis gra­žiau­sias – su aguo­no­mis. Gra­žus to­dėl, kad jai la­bai pa­tin­ka sod­riai rau­do­na aguo­nų žie­dų spal­va.

O ant sta­lo ža­liuo­ja di­džių­jų šven­čių sim­bo­lis – eg­lu­tė. Me­de­lis ne bet koks: ša­ke­lės – iš ža­liai pa­da­žy­tų ma­ka­ro­nų, vir­šū­nė – iš ma­ka­ro­nų, iš ma­ka­ro­nų ir pa­puo­ši­mai.

„Aukš­ta­rū­žės“ ko­lek­ty­vas kai­my­nę va­di­na auk­sa­ran­ke: tiek idė­jų ji tu­ri! Kai ku­riuos su­ma­ny­mus I. Ci­buls­kie­nė įgy­ven­di­na pa­ti, ki­tais pa­si­da­li­ja su kai­mo bend­ruo­me­nės ko­lek­ty­vu du kar­tus per sa­vai­tę vyks­tan­čiuo­se bend­ruo­se už­siė­mi­muo­se.

Do­va­na „už­krė­tė“

Rank­dar­biais I. Ci­buls­kie­nė su­si­do­mė­jo dar vi­sai vai­kas. Ma­ma ir te­ta iš­mo­kė mar­gin­ti ve­ly­ki­nius kiau­ši­nius. Už­siė­mi­mas toks sma­gus, kad ir da­bar mo­te­ris jo neuž­me­ta ir prieš kiek­vie­nas Ve­ly­kas pa­ma­lo­ni­na dai­liai iš­mar­gin­tais kiau­ši­niais.

Ta­čiau „se­na­sis“ aukš­tel­kiš­kės po­mė­gis da­bar nu­blan­kęs prieš tą, ku­riuo už­si­krė­tė ly­giai prieš me­tus – tai pa­veiks­lų kū­ri­mas iš ka­ro­liu­kų.

Pir­mą to­kiam dar­bui rei­ka­lin­gą rin­ki­nį po­niai Ire­nai pa­do­va­no­jo gi­mi­nai­tė, pa­siū­liu­si pa­ban­dy­ti – o gal pa­tiks. Veik­la ne­bu­vo to­kia pa­pras­ta, kaip ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti – mi­nia­tiū­ri­nius ka­ro­liu­kus su­kli­juo­ti ant tam pa­ruoš­to ir spe­cia­liais kli­jais iš­tep­to tra­fa­re­to.

Pa­lin­ku­si prie to pa­veiks­lo Ire­na plu­šė­jo ne die­ną ir ne dvi, rin­ko ka­ro­liu­kus, tai­kė juos, de­ri­no vie­ną prie ki­to. Pro­ce­sas už­tru­ko: ka­ro­liu­kų kli­ja­vi­mas – iš­skir­ti­nio ati­du­mo ir pui­kios re­gos rei­ka­lau­jan­tis už­siė­mi­mas. Ta­čiau re­zul­ta­tas smar­kiai nu­ste­bi­no pa­ma­čius, ko­kio gra­žu­mo bi­jū­nai pra­žy­do pa­veiks­le!

Už­bai­gu­si pir­mą dar­bą, il­gai ne­lau­kė – ne­tru­kus gra­žia­dar­bės na­muo­se at­si­ra­do nau­jas rin­ki­nys nau­jam pa­veiks­lui.

O mėgs­ta­mą at­vaiz­dą su ryš­kiai rau­do­no­mis aguo­no­mis rank­dar­bių meist­rei iš Nor­ve­gi­jos par­ve­žė anū­kė – su­kli­juo­ti ka­ro­liu­kai tie­siog pra­žy­do.

Sa­vi­kai­na ri­bo­ja no­rus

Vie­ną pa­veiks­lą mo­te­ris su­kli­juo­ja per sep­ty­nias ar aš­tuo­nias die­nas, plu­šant nuo ry­to iki va­ka­ro.

Kū­ry­bi­nio dar­bo pro­ce­sas štai koks. Rei­kia nu­plėš­ti ant tra­fa­re­to už­kli­juo­tą plė­ve­lę, tiks­liau, tik da­lį jos – to­kią da­lį, kiek lai­ko nu­ma­ty­ta vie­nu me­tu pa­da­ry­ti. Jei plė­ve­lės Ire­na nu­plėš­tų dau­giau, po ja esan­tys kli­jai tie­siog su­džiū­tų ir ka­ro­liu­kai ne­bep­ri­lip­tų.

Sma­giau­sia, kai iš ka­ro­liu­kų pa­ma­žė­le pra­de­da ryš­kė­ti vaiz­das. Ta­da azar­tas, juo­kia­si, tik išau­ga: ga­lė­tų, sa­ko, ne­val­gy­ti, ne­ger­ti ir ne­be­mie­go­ti, tik kli­juo­ti ir kli­juo­ti.

Pas­ku­ti­niai – kū­ri­nio įstik­li­ni­mo ir įrė­mi­ni­mo dar­bai, ku­rie tik­rai nė­ra pi­gūs.

Kol kas vi­si I. Ci­buls­kie­nės su­kli­juo­ti pa­veiks­lai nau­jų na­mų ne­su­ra­dę – iki gruo­džio pa­bai­gos pa­ka­bės pa­ro­do­je ir su­grįš na­mo. Mo­te­ris vie­ną ki­tą gal­vo­ja pa­do­va­no­ti ar­ti­miems žmo­nėms Ka­lė­dų pro­ga.

O par­duo­ti? La­bai abe­jo­ja, ar kas pirk­tų, juk vien rin­ki­nys kai­nuo­ja ke­lias­de­šimt eu­rų, dar pa­veiks­lo rė­mas, stik­las... Sus­kai­čia­vu­si, kad sa­vi­kai­na, ne­skai­čiuo­jant jos dar­bo, sie­kia 50 ir dar dau­giau eu­rų.

Tik tru­pu­tį di­des­nę ne­gu dvie­jų šim­tų eu­rų pen­si­ją gau­nan­čiai gra­žia­dar­bei to­kie pi­ni­gai – ne­ma­ži, to­dėl kas­kart tu­ri pa­tau­py­ti, no­rė­da­ma nau­jo rin­ki­nio.

Mąs­to, gal­būt di­de­lė sa­vi­kai­na ir ap­ri­bo­ja to­kio po­mė­gio, kaip ka­ro­liu­kų kli­ja­vi­mas, pa­pli­ti­mą – nie­ko pa­na­šaus mo­te­ris ne­ma­tė nei Kel­mė­je vy­ku­sio­je „Me­nų šven­tė­je“, nei „Šiau­lių die­no­se“.

„Gal žmo­nės taip už­siė­mę, kad rank­dar­biams tie­siog ne­tu­ri nei lai­ko, nei kant­ry­bės?“ – sa­ko gar­baus am­žiaus pa­šne­ko­vė.

O pa­ti iki šiol ap­si­ri­bo­da­vu­si pa­veiks­lais iš 32 tūks­tan­čių ka­ro­liu­kų ir kiek di­des­niais, da­bar po­nia Ire­na tu­ri iš­si­kė­lu­si už­duo­ti su­kli­juo­ti 50–70 tūks­tan­čių ka­ro­liu­kų pa­veiks­lą. Iki šven­čių aukš­tel­kiš­kės na­muo­se tu­rė­tų su­ži­bė­ti žie­mos vaiz­das.

Lie­tu­vos ju­bi­lie­jui

Ta­čiau ne vien ka­ro­li­niai pa­veiks­lai šiuo me­tu už­ka­bi­nę I. Ci­buls­kie­nę. Aukš­tel­kės kai­mo bend­ruo­me­nės „Aukš­ta­rū­žė“ na­rius mo­te­ris daž­nai su­do­mi­na nau­jo­mis tech­ni­ko­mis, idė­jo­mis.

Tik su į bend­ruo­me­ni­nes pa­tal­pas su­si­ren­kan­čiais kai­my­nais Ire­na ku­ria pa­pras­tes­nius dar­be­lius, ne­rei­ka­lau­jan­čius iš­skir­ti­nio ati­du­mo. Su­dė­tin­ges­nius su­ma­ny­mus įgy­ven­di­na bū­da­ma vie­na sa­vo na­muo­se, kad ga­lė­tų su­si­kaup­ti.

Vis dėlto vie­ną dar­bą, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­trio­tiš­ką, skir­tą Lie­tu­vos 100-me­čiui pa­mi­nė­ti, I. Ci­buls­kie­nė pa­ra­gi­no da­ry­ti vi­są ke­lio­li­kos aukš­tel­kiš­kių ko­lek­ty­vą. Taip gi­mė bend­ro­mis jė­go­mis su­kur­ti du ju­bi­lie­ji­niai Lie­tu­vai skir­ti pa­veiks­lai iš po­pie­riaus, plas­ti­ko ir ki­tų me­džia­gų. Vie­nas pa­puo­šė kai­mo bend­ruo­me­nės pa­tal­pas, ki­tą pa­do­va­no­jo Šiau­lių ra­jo­no neį­ga­lių­jų drau­gi­jai.

I. Ci­buls­kie­nė sa­ko idė­jų pa­si­se­mian­ti iš in­ter­ne­to – kas­kart nar­šy­da­ma ste­bi­si, ko­kį gro­žį žmo­gaus ran­kos ga­li su­kur­ti.

„Kiek­vie­nas žmo­gus tu­rė­tų tu­rė­ti mie­lą už­siė­mi­mą – tai ge­riau­sias poil­sis ran­koms ir min­tims, – įsi­ti­ki­nu­si gra­žia­dar­bė. – O da­bar tik įsi­pa­rei­go­ji­mai, rū­pes­čiai, įtam­pa...“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ža­lias­ka­rė eg­lu­tė ir ma­ka­ro­nų prieš pat Ka­lė­das – vi­enas iš Ire­nos Ci­buls­kie­nės kūrinių.

Aukš­tel­kės kai­mo gy­ven­to­ja, bu­vu­si il­ga­me­tė kai­mo bend­ruo­me­nės „Aukš­ta­rū­žė“ pir­mi­nin­kė Ire­na Ci­buls­kie­nė su­ren­gė pir­mą per­so­na­li­nę sa­vo rank­dar­bių pa­ro­dą. Mo­ters ran­ko­se – pa­veiks­las „Bi­jū­nai“, nuo jų vis­kas ir pra­si­dė­jo.

My­li­miau­sias po­nios Ire­nos pa­veiks­las iš ka­ro­liu­kų „Aguo­nos“.

„100 me­tų at­kur­tai Lie­tu­vai“ – ši Ire­nos Ci­buls­kie­nės idė­ja su­lau­kė iš­skir­ti­nio dė­me­sio.