Atrado jėgų šviesesniam gyvenimui

Žmo­gus tarp žmo­nių

At­ra­do jė­gų švie­ses­niam gy­ve­ni­mui

Li­na LIŪ­NIE­NĖ

Po­kal­bio me­tu 33-ejų me­tų Ri­ma (var­das pa­keis­tas) ne sy­kį pa­kar­to­jo: „Džiau­giuo­si neat­si­džiau­giu, kad šian­dien tu­riu na­mus, kad ga­liu ap­ka­bin­ti sa­vo vai­kus ir su­vok­ti, kad nie­ko bran­ges­nio už juos nė­ra. Bai­su net pri­si­min­ti tą lai­ką, kai bu­vau ties ri­ba, už ku­rios – grės­mė vis­ko ne­tek­ti. Lai­mė, kad ne­nus­ly­dau tiek, jog nu­gar­mė­čiau į be­dug­nę. Juo­lab kad tik­rai ne­daug be­trū­ko...“

Ri­mos sly­di­mo že­myn prie­žas­tis – al­ko­ho­lis. Jos pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja ver­čia su­si­mąs­ty­ti, kaip leng­vai ir grei­tai ga­li­ma vis­ką pra­ras­ti, o kar­tu ir kvie­čia džiaug­tis, kad ši gy­ve­ni­mo mė­ty­ta ir vė­ty­ta jau­na mo­te­ris ra­do jė­gų įveik­ti pri­klau­so­my­bę bei sau ir vai­kams pa­do­va­no­ti kur kas švie­ses­nį gy­ve­ni­mą.

„Aš no­riu pa­pa­sa­ko­ti“

Ri­mos na­muo­se lan­kė­mės li­kus sa­vai­tei iki šven­tų Ka­lė­dų. Vai­kų ne­bu­vo, bet jų kam­ba­ry­je tvis­kė­jo ža­lias­ka­rė, ku­ri tar­si liu­di­jo, kad šei­ma jau gy­ve­na džiu­gio­mis šven­ti­nė­mis nuo­tai­ko­mis. „Apsk­ri­tai džiaugs­mo mū­sų na­muo­se da­bar ne­trūks­ta. Iš­mo­ko­me kal­bė­tis, da­lin­tis, ap­si­ka­bin­ti, pa­si­bu­čiuo­ti. Gy­ve­na­me vi­siš­kai ki­taip nei ta­da, kai man la­biau už vis­ką rū­pė­jo, kur ir su kuo iš­ger­ti.“

Ir iš­ties aki­vaiz­du, kad Ri­mos šei­ma da­bar gy­ve­na taip, kaip vi­sos nor­ma­lios šei­mos. Jos na­mai (nors ne nuo­sa­vi, o so­cia­li­nis būs­tas) – jau­kūs, tvar­kin­gi, šil­ti. O ir pa­ti mo­te­ris – pa­si­tem­pu­si, pa­si­puo­šu­si, švy­tin­čio­mis aki­mis.

Pak­laus­ta, ar ne­bus skau­du į die­nos švie­są trauk­ti tai, ką, ko ge­ro, no­rė­tų­si vi­siems lai­kams nu­gramz­din­ti į praei­tį, Ri­ma at­sa­kė: „Aš no­riu pa­pa­sa­ko­ti. Bend­ra­min­čių ra­te­ly­je daž­nai pa­sa­ko­jam sa­vo is­to­ri­jas, o vi­sai ne­se­niai kal­bė­jau vie­šai, di­de­lia­me su­si­rin­ki­me. La­bai bi­jo­jau, bet ry­žau­si at­vi­ru­mui. Klau­sy­da­mie­si žmo­nės ir ver­kė, ir plo­jo. Ir da­bar no­riu kal­bė­ti. Gal ma­no is­to­ri­ja kaž­ką įkvėps su­sto­ti ar­ba ženg­ti žings­nį į prie­kį, ryž­tis po­ky­čiams.“

Klim­po nuo dvi­de­šim­ties

Ri­ma pir­mo­jo vai­ke­lio su­si­lau­kė bū­da­ma dar vi­sai jau­nu­tė – vos aš­tuo­nio­li­kos. „Tie­siog taip išė­jo“, – sa­ko ji. Kol sū­nui suė­jo tre­ji, gy­ve­no kar­tu su jo tė­vu, pa­skui jųd­vie­jų ke­liai iš­si­sky­rė.

La­bai anks­ti Ri­mos gy­ve­ni­me at­si­ra­do ir al­ko­ho­lis. Bu­vo gal dvi­de­šim­ties, kai pra­dė­jo su­si­bėg­ti su drau­gė­mis, drau­gais ir ko­ne kas va­ka­rą leis­ti prie bu­te­lio. Stip­rių gė­ri­mų sa­ko ne­mė­gu­si, tik sid­rą, šam­pa­ną, bet ir nuo jų pa­si­ger­da­vu­si taip, kad ir į na­mus ne­grįž­da­vu­si, ir ne vis­ką pri­si­min­da­vu­si, ir ry­te bai­sios pa­gi­rios ka­muo­da­vu­sios. Iš pra­džių mo­te­riai dar rei­kė­jo kom­pa­ni­jos, bet po ku­rio lai­ko jau ga­lė­jo ap­siei­ti ir be jos – „py­lė“ vie­na, kas­dien ir ne­ma­žai. Tai tę­sė­si ne vie­ne­rius me­tus.

„Bu­vo vis­ko... Ir į na­mus ne­grįž­da­vau, ir vai­ką vie­ną pa­lik­da­vau. Be to, pa­si­gė­ru­si tap­da­vau ag­re­sy­vi, tad ir su su­gy­ven­ti­niu nuo­lat pliek­da­vo­mės. Ži­no­ma, pa­ti dėl vis­ko bu­vau kal­ta, bet blo­giau­sia, kad vi­sa tai ma­tė ma­no sū­nus. Ta­čiau tai su­vo­kiau tik vė­liau. Tuo­met, kai gė­riau, man vi­sa tai ne­rū­pė­jo“, – apie sa­vo praei­tį pa­sa­ko­jo Ri­ma.

Sup­ran­ta­ma, ap­lin­ki­niai ma­tė, kad jau­na mo­te­ris grimz­ta į dug­ną, kad gy­ve­ni­mas slys­ta iš po ko­jų. Ne­gi jai nie­kas nie­ko ne­sa­kė? Ne­ban­dė stab­dy­ti? Anot Ri­mos, ap­lin­ki­niai ne­ty­lė­jo, bet vi­sos pa­sta­bos ir paauk­lė­ji­mai at­si­muš­da­vo lyg žir­niai į sie­ną.

„Ir ma­ma pra­šė, kad ne­be­ger­čiau, ir darb­da­viai sa­kė, kad iš­mes ma­ne, jei ne­si­tvar­ky­siu, bet aš jų ne­gir­dė­jau. Be to, ir svei­ka­ta bu­vo pra­dė­ju­si šlu­buo­ti. Prob­le­mų tik­rai bu­vo, bet aš vi­sas jas skan­di­nau al­ko­ho­ly­je...“ – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Ji sa­kė ju­tu­si, kad ją lyg per­se­kio­ja ne­sėk­mės. Dėl to su­si­ner­vin­da­vu­si, o tai bu­vęs ge­riau­sias pre­teks­tas iš­ger­ti. „Su­si­ner­vi­nu – ge­riu. Ir taip tar­si pa­leng­vė­da­vo, tar­si tų pro­ble­mų ne­lik­da­vo, bet iš tik­rų­jų tik dar dau­giau jų pri­si­da­ry­da­vau. Lai­mei, kad dar rim­čiau ko ne­pri­si­vei­kiau ir neat­si­dū­riau po­li­ci­jo­je ar teis­me.“

Sus­tab­dė bai­mė pra­ras­ti vai­ką

O kas nu­ti­ko, kad vie­ną die­ną Ri­ma pra­re­gė­jo? Bu­vo vie­nas mo­ty­vas, pri­ver­tęs ją su­sto­ti. Tai – bai­mė pra­ras­ti vai­ką. Ir ji bu­vo vi­siš­kai rea­li.

Ri­ma pui­kiai at­si­me­na: „Bu­vau iš­kvies­ta į mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­kė­si ma­no aš­tuon­me­tis. Pe­da­go­gai bu­vo griež­ti – ger­si, pra­ra­si vai­ką. Iš­girs­ti tai man bu­vo la­bai skau­du, bet vis dėl­to su­si­mąs­čiau. Ir nu­ta­riau pa­ga­liau pa­dė­ti taš­ką. Ma­tyt, bai­mė ne­tek­ti vai­ko bu­vo stip­res­nė už no­rą ger­ti.“

Die­na, kai Ri­ma nu­sto­jo ger­ti, bu­vo jos sū­naus gim­ta­die­nis. Jai pa­čiai bu­vo tik 26-eri. Su­vok­da­ma, kad ga­li pra­ras­ti bran­giau­sią sa­vo tur­tą, ji krei­pė­si į vie­tos gy­dy­to­jus, pra­šy­da­ma siun­ti­mo į spe­cia­li­zuo­tą gy­dy­mo įstai­gą. Ir iš­vy­ko.

Li­go­ni­nė­je pra­lei­du­si 53 die­nas, mo­te­ris grį­žo na­mo. Į tuos pa­čius na­mus, pas tą pa­tį ge­rian­tį su­gy­ven­ti­nį.

Mo­te­ris pri­pa­žįs­ta, kad pir­mie­ji trys mė­ne­siai be al­ko­ho­lio bu­vo tik­ras koš­ma­ras. Ji su­vo­kė, kad yra pri­klau­so­ma, kad, jei gers, vis­ko ne­teks. Bet ir no­ras iš­ger­ti bu­vo la­bai stip­rus. „Jau­čiau­si iš­ties la­bai blo­gai. Gal­vo­je nuo­lat knibž­dė­jo min­tys apie al­ko­ho­lį. Aš ir ner­vi­nau­si, ir ver­kiau, ir šir­dis li­po lauk, ir į dep­re­si­ją klim­pau, bet... Šiaip ne taip at­si­lai­kiau.“

Pa­gun­dų ne­trū­ko

Ne­gi ne­bu­vo si­tua­ci­jų, kurs­čiu­sių grįž­ti prie anks­tes­nio gy­ve­ni­mo bū­do? Bu­vo... Juo­lab kad ap­lin­ka bu­vo ta pa­ti – vi­lio­jan­ti pa­slys­ti. At­si­sa­kius al­ko­ho­lio, Ri­mai te­ko daug ką keis­ti – iš­si­skir­ti su su­gy­ven­ti­niu (jis vė­liau bu­vo nu­teis­tas už nu­žu­dy­mą), veng­ti kom­pa­ni­jų, ne­be­bend­rau­ti su tais, su ku­riais nuo­lat sė­dė­da­vo prie stik­le­lio.

„Drau­gai ir kvai­li­no ma­ne, kad ne­be­ge­riu, ir ste­bė­jo­si, kaip man pa­vyks­ta su­si­lai­ky­ti. Vie­ni bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad už­si­ko­da­vau ir įsi­siu­vau va­di­na­mą­ją tor­pe­dą, ki­ti do­mė­jo­si, kas čia at­si­ti­ko. Vi­siems sa­kiau tą pa­tį – no­riu, kad vai­kas aug­tų su ma­ni­mi, to­dėl ne­be­ge­riu ir ne­be­ger­siu“, – apie sun­kiau­sią lai­ko­tar­pį kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Vie­nas at­ve­jis mo­te­riai ypač įsi­rė­žęs į at­min­tį. Jau ke­le­tą mė­ne­sių bu­vo ne­var­to­ju­si, kai vie­ną va­ka­rą stai­ga ap­ni­ko no­ras iš­ger­ti. Vi­są va­ka­rą blaš­kė­si gal­vo­da­ma, iš kur gau­ti al­ko­ho­lio. Pa­ti išei­ti ne­ga­lė­jo, nes ne­tu­rė­jo kam pa­lik­ti vai­ko, be to, jau bu­vo vė­lu. O ir pa­pra­šy­ti, kad par­neš­tų, ne­bu­vo ko.

Nors bu­vo sun­ku, sa­vo no­rą ji vis dėl­to su­val­dė, o po vi­są nak­tį tru­ku­sios kan­ky­nės ry­te krei­pė­si į gy­dy­to­ją ir vėl pa­si­pra­šė li­go­ni­nėn. Nuo to kar­to dau­giau šis no­ras jai nie­ka­da ne­be­bu­vo užė­jęs. Ir taip – jau aš­tun­ti me­tai.

Blai­vi gal­va lei­džia spręs­ti pro­ble­mas

Kaip Ri­mos gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė po to, kai ji lio­vė­si ger­ti? Mo­te­ris sa­ko, kad po­ky­čių tik­rai daug, o svar­biau­sia, kad vi­si jie – į ge­ra. Ji pri­pa­žįs­ta, kad pro­ble­mų ne­stin­ga, bet svar­biau­sia, kad, tu­rė­da­ma blai­vią gal­vą, ji jas su­vo­kia ir ga­li ieš­ko­ti spren­di­mo bū­dų. Be to, ne­rei­kia bi­jo­ti, kad kaž­kur nuė­ju­si bus at­stum­ta ar su­lauks prie­kaiš­tų dėl sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do. O tai reiš­kia, kad ga­li drą­siai, aukš­tai pa­kel­ta gal­va ieš­ko­ti išei­čių iš pra­sčiau su­si­klos­čiu­sių si­tua­ci­jų.

„Bu­vo lai­kas, kad ne­ma­žų rū­pes­čių man kė­lė paaug­lio sū­naus el­ge­sys: ne­no­ras mo­ky­tis, ban­dy­mas svai­gin­tis, nu­si­kals­ta­ma vei­ka, ne­bend­ra­vi­mas. Lai­mei, kad aš tas pro­ble­mas ma­čiau ir ėmiau­si jas spręs­ti. Drą­siai ėjau į mo­kyk­lą, į po­li­ci­ją, pas vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tus, psi­cho­lo­gus. Pra­šiau pa­gal­bos ir man pa­dė­jo. Da­bar bi­jau ir pa­gal­vo­ti, kiek gi­liai ga­lė­jo įklimp­ti ma­no vai­kas, jei per gir­ta­vi­mą bū­čiau ne­pas­te­bė­ju­si, kas vyks­ta“, – min­ti­mis da­li­jo­si Ri­ma.

Prob­le­mų yra ir dau­giau – svei­ka­ta, fi­nan­sai, būs­tas, mo­kes­čiai už jį. Kai pa­si­jun­ta blo­gai, mo­te­ris krei­pia­si į gy­dy­to­jus ir pra­šo siun­ti­mo į li­go­ni­nę. Blo­giau­sia tai, kad tuo me­tu, kai ji bū­na gy­dy­mo įstai­go­je, sū­nui ten­ka gy­ven­ti val­diš­kuo­se na­muo­se. Tė­vas juo ne­si­rū­pi­na, o ki­ti ar­ti­mie­ji maiš­tin­go paaug­lio ne­su­val­do.

„Kas­kart, kai jam ten­ka ap­si­gy­ven­ti įstai­go­je, man šir­dis plyš­ta. Bet vi­sa­da, kai grį­žu­si iš­girs­tu spren­di­mą, kad man vis­kas ge­rai ir ga­liu pa­siim­ti sū­nų, ma­ne api­ma be­ga­li­nis džiaugs­mas“, – at­vi­ra­vo Ri­ma.

Mo­te­ris ypač džiau­gia­si nau­ju būs­tu, ku­ria­me ji su vai­kais ap­si­gy­ve­no prieš me­tus. Pa­sak jos, kol gė­rė, jai ne­rū­pė­jo, nei kur, nei kaip gy­ven­ti. O da­bar tai – la­bai svar­bu. No­ri­si, kad vai­kus su­ptų kuo jau­kes­nė ap­lin­ka, kuo po­zi­ty­ves­ni žmo­nės.

Ket­ve­rius pa­sta­ruo­sius me­tus jai te­ko gy­ven­ti bend­ra­bu­ty­je ir tą lai­ką ji pri­si­me­na kaip itin ne­ra­mų – ap­link bu­vo daug al­ko­ho­ly­je nuo­lat mirks­tan­čių, triukš­mau­jan­čių, smur­tau­jan­čių žmo­nių. O blo­giau­sia, kad to­kia ap­lin­ka nei­gia­mai vei­kė vai­kus, ypač – paaug­lį sū­nų. No­rė­da­ma po­ky­čių, Ri­ma ry­žo­si pa­ko­vo­ti dėl ge­res­nio būs­to. Ir jai pa­si­se­kė.

O kaip spren­džia fi­nan­si­nes pro­ble­mas? „Gy­ve­nu iš in­va­li­du­mo pa­šal­pos ir to, ką man vals­ty­bė mo­ka už vai­kus. Mū­sų pa­ja­mos – vos 400 eu­rų, bet kaž­kaip ver­čia­mės. Blo­gai, kad dėl svei­ka­tos dirb­ti ga­liu tik dvi va­lan­das per die­ną. Tad kas ma­ne dėl tiek priims?“ – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Klu­be – vi­si pa­na­šūs

Pak­laus­ta, ką vei­kia, mo­te­ris sa­kė tik­rai ne­nuo­bo­džiau­jan­ti. Jau sep­ty­ne­rius me­tus ji lan­ko ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų klu­bą, ku­ris jai bu­vo stip­ri at­ra­ma at­si­kra­tant pri­klau­so­my­bės. Mo­te­ris pri­si­me­na pir­muo­sius kar­tus, kai ji ap­si­lan­kė klu­be: „Sė­dė­jau tarp tų žmo­nių ir klau­siau­si jų is­to­ri­jų. Man at­ro­dė, kad vi­si jie pa­sa­ko­ja ma­no gy­ve­ni­mą. Mes ten la­bai pa­na­šūs – kaž­ka­da pra­gė­rę ar vos ne­pra­gė­rę na­mų, vai­kų, vy­rų ar žmo­nų, dar­bų...“

Da­bar Ri­ma ne tik pa­ti mo­ko­si blai­vy­bės, bet ir ki­tus jau ga­li daug ko pa­mo­ky­ti, pa­tar­ti. Gai­la tik, kad dau­ge­liui ge­rian­čių­jų to­kie pa­mo­ky­mai – nė mo­tais. „Kar­tais nuei­nu į bend­ra­bu­tį, ku­ria­me gy­ve­nau. Ban­dau kal­bė­ti su bu­vu­siais kai­my­nais, pa­pro­tin­ti juos, juo­lab kad gy­ve­na ne vie­ni – su vai­kais. Ta­čiau jie tik juo­kia­si – esą gė­rėm ir ger­sim. Vie­na jau­na mo­te­ris, ku­rią taip pat ra­gi­nau liau­tis gė­rus, prieš ke­lis mė­ne­sius... mi­rė. Ji taip pat į ma­no žo­džius ne­rea­ga­vo. Jos ne­stab­dė ir tai, kad bu­vo atim­tas vai­kas.“

Ri­mai ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų klu­bas – tik­ra at­gai­va. Be­je, ten ji su­si­tin­ka ir su tais, su ku­riais anks­čiau sė­dė­da­vo prie vie­no sta­lo. Da­bar tų pa­si­sė­dė­ji­mų taip pat ne­trūks­ta, bet jie jau ki­to­kie – be svai­ga­lų.

Mo­te­ris džiau­gia­si, jog bū­da­ma su bend­ra­min­čiais ga­li iš­si­kal­bė­ti, da­lin­tis sa­vo rū­pes­čiais, tar­tis įvai­riau­siais klau­si­mais. Ži­no­ma, ir links­min­tis – kar­tu su klu­bo na­riais da­ly­vau­ja įvai­rio­se va­ka­ro­nė­se, va­ka­rė­liuo­se, iš­va­žiuo­ja kur nors pa­si­šok­ti. Tik jų „links­min­to­jas“ da­bar – sul­čių ir le­du­kų kok­tei­lis.

Ri­ma lan­ko ne tik klu­bą, bet ir bend­ruo­me­ni­nių šei­mos na­mų už­siė­mi­mus. „Kad tik dau­giau bū­tų to­kių įstai­gų ir to­kių veik­lų. Man la­bai pa­tin­ka – ir gru­pi­niai, ir in­di­vi­dua­lūs už­siė­mi­mai. At­vyks­ta lek­to­riai, skai­to mums pa­skai­tas, ren­gia mo­ky­mus. Pri­pa­žįs­tu, kad ger­da­ma daug ką esu pra­ra­du­si, kad man trūks­ta bend­ra­vi­mo su vai­kais įgū­džių, bet po tru­pu­tį vis­ko mo­kau­si. Jau ir pa­ti pa­ste­biu, kad iš­mo­kau vai­kus ap­ka­bin­ti, pa­bu­čiuo­ti, kad vis daž­niau pa­vyks­ta pra­kal­bin­ti sū­nų, kad vis dau­giau ži­nau apie jo gy­ve­ni­mą. Pa­vy­ko pri­kal­bin­ti jį pa­vyz­din­giau lan­ky­ti mo­kyk­lą, už­si­ra­šy­ti į spor­to bū­re­lį.“

„Esu lai­min­ga...“

O vai­kai ar džiau­gia­si, tu­rė­da­mi ki­to­kią – blai­vią – ma­mą? Pa­sak mo­ters, ma­ža­jai dar tik pen­ke­ri, tad ji gir­tau­jan­čios ma­mos ne­ma­tė. Be to, mer­gai­tė tu­ri pui­kius krikš­ta­tė­vius – kai­me gy­ve­nan­čius Ing­ri­dą ir Sau­lių, ku­rie jai – tar­si ant­ri tė­vai.

„Kai gi­mė duk­ry­tė, tap­ti krikš­to tė­vais pa­kvie­tė­me ma­no bu­vu­sio su­gy­ven­ti­nio drau­gą su žmo­na. Tai bu­vo vi­siš­kai sve­ti­mi mums žmo­nės, bet taip su­si­gy­ve­no­me, kad da­bar ne­be­ži­nau, kur be jų ding­čiau. Jie ma­no ma­žą­ją prii­ma ir ta­da, kai man rei­kia į li­go­ni­nę, ir per ato­sto­gas. Ir da­bar duk­ry­tė ne­kant­rau­ja, ka­da į kai­mą vyks. Mat ten jos lau­kia ir krikš­ta­tė­vių pa­do­va­no­ta avy­tė, ku­ri ne­tru­kus at­si­ves ėriu­kų.“

O štai prieš sū­nų Ri­ma jau­čia­si kal­ta – jos gy­ve­ni­mo bū­das pri­ver­tė jį per daug pa­ma­ty­ti ir pa­tir­ti.

„Da­bar jis man kar­tais sa­ko, jog džiau­gia­si, kad aš ne­be­ge­riu, kad esu ki­to­kia. O ką jau be­kal­bė­ti apie ma­ne – esu lai­min­ga, kai da­rau sa­vo vai­kams pie­tus ar va­ka­rie­nę, kai kar­tu su ma­žą­ja pie­šiu ar klau­sau­si, kaip sū­nui se­kė­si mo­kyk­lo­je“, – po­kal­bį bai­gė Ri­ma.

Li­nos LIŪ­NIE­NĖS nuo­trau­ka

33-ejų mo­te­ris jau aš­tun­tus me­tus gy­ve­na be al­ko­ho­lio.

Ri­ma sa­ko da­bar esan­ti lai­min­ga, nes tu­ri ir vai­kus, ir jau­kius na­mus.