
Naujausios
Šiaulių olimpinis judėjimas turėjo net savo pinigus
Šiemet kovo 23 dieną sukanka 30 metų, kai buvo įkurta Šiaulių olimpinė taryba, gyvavusi beveik 25 metus ir garsinusi Šiaulių miestą ir apskritį tokiais sporto renginiais kaip „Olimpinė diena“, „Olimpinis ruduo“, IV pasaulio lietuvių žaidynės, „Mažasis olimpietis“ ir kitais. Prisiminimais apie tarybą dalijasi ilgametis jos pirmininkas Algirdas Briedis ir tarybos narys Jonas Karbočius.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Pradžia – LTOK atgimimas
Stimulą įkurti Šiaulių olimpinę tarybą davė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimas. Neseniai 80-metį atšventęs sporto medikas, traumatologas-ortopedas, alpinistas A. Briedis ir buvęs irklavimo treneris, Šiaulių kūno kultūros mokyklos vadovas J. Karbočius prisimena, kaip pilnutėliu autobusu 1988 metais gruodžio 11 dieną važiavo į Vilniaus profsąjungų rūmus, kuriuose vyko LTOK atkūrimui skirta konferencija.
„Nebuvo jokio raginimo iš aukščiau, patys susiorganizavome, sporto entuziastai, treneriai, sporto medikai, Kūno kultūros ir sporto komiteto nariai“, – pasakoja J. Karbočius.
Pašnekovai prisimena, kad suvažiavime dalyvavo beveik pusė tūkstančio įvairių sporto organizacijų atstovų. Buvo ir abejojančių, ar pavyks, ar leis Maskva, visgi sprendimas atkurti LTOK buvo priimtas vienbalsiai, o pirmuoju prezidentu didele balsų persvara išrinktas Artūras Poviliūnas. Šias pareigas jis ėjo iki 2012 metų.
Buvo išrinkta ir LTOK Generalinė asamblėja, kurios sudėtyje buvo nemažai šiauliečių.
J. Karbočius pasakoja, jog grįžtant į Šiaulius visus buvo apėmusi euforia, užsidegę. Netoli Širvintų sustojo pavakarieniauti ir besišnekučiuojant gimė mintis Šiauliuose įkurti LTOK padalinį – Šiaulių olimpinę tarybą.
„Juolab kad ir A. Poviliūnas savo kalboje buvo paminėjęs, kad gerai būtų, jog miestuose atsirastų grupės, kurios remtų sportinį sąjūdį“, – prisimena A. Briedis.
Šiaulių olimpinės tarybos steigiamasis posėdis įvyko 1989 metų kovo 23 dieną Šiaulių kultūros rūmuose.
„Savo nelaimei buvau paskirtas vesti posėdį, o kai atėjo eilė rinkti tarybos pirmininką, išrinko mane“, – prisiminęs juokauja A. Briedis, tarybai vadovavęs apie 20 metų.
Taip Lietuvoje buvo įkurta pirmoji Olimpinė taryba. Kituose didžiuosiuose šalies miestuose panašios tarybos atsirado tik po kelerių metų.
Olimpiniai renginiai
Pašnekovai pasakoja, jog prasidėjus atgimimui Šiauliuose nutrūko „Žalgirio“ ir kitų sporto draugijų veikla, o kartu ir visuomeninių sporto renginių, vadinamų spartakiadų, organizavimas.
Atsiradusią nišą užpildyti ėmėsi Šiaulių olimpinė taryba. Vos po dviejų mėnesių nuo įsikūrimo ji surengė Šiaulių olimpinę dieną, į kurios programą buvo įtraukta apie 20 sporto šakų.
„Iš pradžių buvo dvejonių, kaip čia mes Šiauliuose rengsime olimpines žaidynes, kai net Lietuvos mastu tokių niekas nerengia, bet nusprendėme, kad pabandyti verta. Labai geranoriškai mums sutiko padėti įmonės, įstaigos, gamyklos. Nors su pinigais tada buvo striuka, bet įmonės parėmė savo produkcija, įsteigė įvairių prizų. Olimpinė diena praėjo labai sėkmingai“, – prisimena J. Karbočius.
Viena iš svarbiausių Olimpinės dienos rungčių buvo olimpinės mylios (1988 metrų) bėgimas, kurios sumanytojas – šiaulietis gydytojas Aleksandras Ronkus.
Olimpinė diena tapo tradiciniu Šiaulių, vėliau, atsiradus apskritims, – Šiaulių apskrities renginiu, ir rengiama iki šiol.
Vėliau atsirado renginys „Olimpinis ruduo“, kurį organizuodavo Šiaulių rajono entuziastai, Šiaulių miesto darželinukų žaidynės „Mažasis olimpietis“, į sporto renginius būdavo įtraukiamos ir sukarintos struktūros (policija, priešgaisrinė tarnyba, kariškiai), buvo vykdomi atskirų sporto šakų turnyrai ir varžybos.
Pasak pašnekovų, į sporto renginius buvo siekiama įtraukti visus: dirbančius, mokinius, darželinukus, veteranus, neįgaliuosius. Sporto renginiuose netrūkdavo ne tik dalyvių, bet ir žiūrovų.
Žaidynėms – savi pinigai
1991 metais liepos 27–rugpjūčio 4 dienomis dvylikoje Lietuvos miestų, tarp jų – ir Šiauliuose, vyko IV Pasaulio lietuvių žaidynės. Organizaciniai žaidynių klausimai Šiauliuose, kur turėjo vykti dviračių, veteranų teniso, moterų tinklinio ir kėglių varžybos, buvo patikėti Šiaulių olimpinei tarybai.
A. Briedis pasakoja, kad dar likus metams iki žaidynių buvo pradėta ruoštis. Reikėjo suderinti daugybę klausimų su miesto valdžia, įvairiomis įstaigomis, apgalvoti, kur svečiai bus apgyvendinti, maitinami, kas juos vežios į sporto bazes, kaip vyks varžybos ir iš kur gauti pinigų. Vėlgi labai geranoriškai prisidėjo Šiaulių įmonės.
Žaidynėms buvo pagaminta apie 60 įvairių suvenyrinių priemonių. Artėjant žaidynėms ir jų metu kelis kartus per savaitę buvo leidžiamas specialus laikraštis, kuriam publikacijas rengė šiaulietė žurnalistė Nijolė Veršinskienė.
Tačiau bene įsimintiniausiu suvenyru ir žaidynių dalyviams, ir šiauliečiams, ir kolekcininkams tapo specialiai žaidynėms Šiauliuose išleisti pinigai „litaurai“ ir „centaurai“. Jų dizainą sukūrė dizaineris Vilius Puronas.
Vienas „litauras“ prilygo vienam rubliui, vienas „centauras“ – kapeikai.
„Tada dar nebuvo nei lito, nei talonų. Galima sakyti, kad tai buvo pirmieji lietuviški pinigai“, – sako J. Karbočius.
Šie pinigai buvo ne šiaip suvenyras, jie buvo patvirtinti Lietuvos banko Šiaulių skyriaus valdytojo parašu ir jais žaidynių metu buvo galima atsiskaityti kai kuriose Šiaulių parduotuvėse.
Olimpinė akademija
Greta Šiaulių olimpinės tarybos netruko atsirasti Šiaulių olimpinė akademija.
„Specialiai jos nekūrėme. Tiesiog treneriams, sporto medikams atsirado poreikis kelti kvalifikaciją. Prie LTOK jau buvo įkurta Lietuvos olimpinė akademija, iš ten kartais pasikviesdavome ką nors vienam kitam renginiui, bet mūsų kūno kultūros mokytojai pageidavo tokių renginių sistemos“, – sako A. Briedis.
Į Šiaulių olimpinės akademijos organizuojamus seminarus buvo kviečiami aukštos kvalifikacijos treneriai, sporto medikai, kurie dalijosi savo darbo patirtimi, vykdavo ir sporto istorijos paskaitos.
Pasak J. Karbočiaus, dešimtajame dešimtmetyje Šiauliuose daugiau niekas ir neorganizuodavo tokių seminarų kūno kultūros mokytojams ir kitiems sporto specialistams.
Veiklos pabaiga
Šiaulių olimpinės tarybos veikla nutrūko 2012 metais, kai į pensiją išėjo J. Karbočius.
„Natūralu, jog viskas keičiasi, atsiranda naujos formos, nauji žmonės, nauji renginiai“, – sako J. Karbočius ir džiaugiasi, kad Šiauliuose tebevyksta sporto visiems renginiai, pritraukiantys nemažai dalyvių.
Kuo buvo reikšminga Šiaulių olimpinė taryba?
A. Briedis sako, kad sportuoti, varžytis žmonėms visada buvo poreikis, o nustojus egzistuoti profsąjungų sporto draugijoms ir nespėjus įsikurti sporto klubams, Šiaulių olimpinė taryba savo organizuojamais sporto renginiais užpildė atsiradusią spragą, palaikė sporto sąjūdį.
„Galvoju, kad Olimpinė taryba tame istoriniame tarpsnyje buvo laiku ir vietoje“, – mano gydytojas.
Redakcijos archyvo nuotr.
Gydytojas traumatologas ortopedas Algirdas Briedis, ilgametis Šiaulių olimpinės tarybos narys, sako, kad nustojus egzistuoti profsąjungų sporto draugijoms ir nespėjus įsikurti sporto klubams, Šiaulių olimpinės tarybos sporto renginiais užpildė atsiradusią spragą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Irklavimo treneris ir ilgametis Kūno kultūros mokyklos direktorius Jonas Karbočius buvo aktyvus Šiaulių olimpinės tarybos narys, renginių organizatorius.
IV pasaulio lietuvių žaidynėms Šiauliuose buvo išleisti „litaurai“ ir „centaurai“. Jais buvo galima atsiskaityti ir kai kuriose Šiaulių parduotuvėse.