Patyčių vaikai išmoksta ir iš suaugusiųjų

Patyčių vaikai išmoksta ir iš suaugusiųjų

Pa­ty­čių vai­kai iš­moks­ta ir iš suau­gu­sių­jų

Šiau­lių „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­ja – vie­na iš še­šių ša­lies mo­kyk­lų, ku­rio­se šiais me­tais bu­vo pra­dė­tas pi­lo­ti­nis pro­jek­tas „Pa­ty­čių dė­žu­tė“. Kaip vei­kia ši prie­mo­nė, iš kur ky­la no­ras ty­čio­tis, kaip už­kirs­ti joms ke­lią, kaip pa­dė­ti nu­ken­tė­ju­siems kal­bė­jo­mės su „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­jos psi­cho­lo­ge De­ma JUŠKIENE.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

„Pa­ty­čių dė­žu­tė“

Vi­są ko­vo mė­ne­sį „Vai­kų li­ni­ja“ švie­ti­mo ir ug­dy­mo įstai­gas kvie­tė sa­vo ren­gi­niais ir ini­cia­ty­vo­mis pri­si­jung­ti prie są­mo­nin­gu­mo di­di­ni­mo mė­ne­sio „Be pa­ty­čių“. „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­jos pir­mo aukš­to fo­jė pa­si­tin­ka di­de­lis sten­das, ku­ria­me mo­ki­niai pa­si­ra­šė pe­ti­ci­ją prieš pa­ty­čias.

Kaip vie­nas iš bū­dų stab­dy­ti pa­ty­čias bu­vo su­gal­vo­ta „Pa­ty­čių dė­žu­tė“. Šį pro­jek­tą pro­gra­mos „Kurk Lie­tu­vai“ va­do­vės Ka­mi­la Ga­sin­ka ir Lau­ra Vars­laus­kai­tė kar­tu su Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja pra­dė­jo dar praei­tų me­tų pa­bai­go­je kar­tu su 6 sa­vi­val­dy­bių pe­da­go­gi­nių psi­cho­lo­gi­nių tar­ny­bų spe­cia­lis­tais. Pro­jek­to me­tu še­šių mo­kyk­lų in­ter­ne­to pus­la­piuo­se bu­vo įdieg­ta spe­cia­li plat­for­ma, lei­džian­ti ano­ni­miš­kai pra­neš­ti apie mo­kyk­lo­je pa­ste­bė­tas ar pa­tir­tas pa­ty­čias.

D. Juš­kie­nė sa­ko, kad prieš star­tuo­jant „Pa­ty­čių dė­žu­tei“ bu­vo ne­ri­mo: ar kreip­sis kas nors, ar ne­bus ap­gau­lin­gų pra­ne­ši­mų, o gal pra­ne­ši­mų bus la­bai daug?

Per maž­daug du mė­ne­sius su­lauk­ta 15 pra­ne­ši­mų. Bu­vo ke­le­tas ir ap­gau­lin­gų. Į vi­sus pra­ne­ši­mus bu­vo su­rea­guo­ta, mo­kyk­los psi­cho­lo­gė ir so­cia­li­nė pe­da­go­gė kal­bė­jo­si ir su nu­ken­tė­ju­siais, ir su tais, ku­rie ty­čio­jo­si, bu­vo in­for­muo­ti abie­jų pu­sių tė­vai, bend­ro­mis jė­go­mis ieš­ko­ta pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų.

D. Juš­kie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad „Pa­ty­čių dė­žu­tė“ vei­kia ir to­kia plat­for­ma tu­rė­tų at­si­ras­ti vi­sų mo­kyk­lų tink­la­la­piuo­se.

Kas yra pa­ty­čios?

„Ne­re­tai mes įsi­vaiz­duo­ja­me, kas yra pa­ty­čios, bet jei­gu kas pa­pra­šy­tų jas api­bū­din­ti, kiek­vie­nas tur­būt pa­da­ry­tu­me tai skir­tin­gai“, – sa­ko psi­cho­lo­gė.

Vi­soms ša­lies mo­kyk­loms yra pa­reng­ta me­to­di­nė me­džia­ga, ku­rio­je aiš­kiai įvar­di­ja­ma, kas yra pa­ty­čios, ir pa­tei­kia­mos re­ko­men­da­ci­jos, kaip į jas rea­guo­ti.

Pa­ty­čios tai są­mo­nin­gi, pa­si­kar­to­jan­tys veiks­mai, ku­riais sie­kia­ma įžeis­ti, įskau­din­ti ki­tą žmo­gų. Pap­ras­tai ty­čio­ja­si fi­ziš­kai ar emo­ciš­kai pra­na­šes­nis prieš silp­nes­nį. Ne­re­tai tai da­ro­ma ki­tų aki­vaiz­do­je.

Pa­sak D. Juš­kie­nės, pa­ty­čios skirs­to­mos į tie­sio­gi­nes ir ne­tie­sio­gi­nes. Tie­sio­gi­nės pa­ty­čios – tai įžei­di­mai, gra­si­ni­mai, pra­var­džia­vi­mas, iš­juo­ki­mas, er­zi­ni­mas, pro­vo­kuo­jan­čios rep­li­kos, mu­ši­mas, daik­tų mė­ty­mas ir ga­di­ni­mas, mu­ši­mo fil­ma­vi­mas ir pa­skel­bi­mas in­ter­ne­te. Ne­tie­sio­gi­nės pa­ty­čios: ska­ti­ni­mas pa­si­šai­py­ti iš ki­to, že­mi­nan­čių gan­dų sklei­di­mas, ano­ni­miš­ki skam­bu­čiai, už­gau­lios ži­nu­tės, skau­di­nan­čio tu­ri­nio pa­skel­bi­mas in­ter­ne­te, są­mo­nin­ga izo­lia­ci­ja, ne­priė­mi­mas, de­monst­ra­ty­vus nu­si­su­ki­mas, daik­tų pa­slė­pi­mas, pa­skelb­tos me­džia­gos in­ter­ne­te ga­di­ni­mas.

Psi­cho­lo­gė sa­ko, kad pa­ty­čios ne tik vai­kų pro­ble­ma, jos kles­ti vi­suo­se sluoks­niuo­se.

„Kad ir po­li­ti­ko­je. Kai ku­rių kan­di­da­tų men­ki­ni­mas, že­mi­ni­mas sie­kiant pa­ro­dy­ti sa­vo pra­na­šu­mą ir ga­lią. Tar­si ge­riau pa­si­ju­siu, kad pa­si­ty­čio­siu iš ki­to. Bai­siau­sia, kad tai tam­pa gran­di­ni­ne reak­ci­ja ir nor­ma vi­suo­me­nė­je“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Pa­ty­čių vai­kai iš­moks­ta ir iš suau­gu­sių­jų, ma­ty­da­mi, ste­bė­da­mi jų el­ge­sį, tad psi­cho­lo­gė ma­no, kad apie jas rei­kia pra­dė­ti kal­bė­ti jau su ma­žais vai­kais, bet kar­tu švies­ti ir vi­suo­me­nę, kad pa­ty­čios ne­to­le­ruo­ja­mos jo­kia­me am­žiaus tarps­ny­je ir jo­kia­me so­cia­li­nia­me sluoks­ny­je.

Bet ar daž­nas kal­bė­ji­mas apie pa­ty­čias ne­su­ke­lia no­ro ty­čio­tis?

„Kar­tais vai­kai tik su­ži­no­ję, ko­kie veiks­mai lai­ko­mi pa­ty­čio­mis pra­de­da jas iden­ti­fi­kuo­ti. Tie veiks­mai gal­būt vyk­da­vo ir anks­čiau, bet jiems at­ro­dė kaip juo­ke­liai. Bet jei­gu pa­juo­ka­vi­mas vi­siems juo­kin­gas, o vie­ną įskau­di­na, tai jau ga­li bū­ti pa­ty­čios“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Ko­va su pa­ty­čio­mis

Vie­nas iš bū­dų ko­vo­ti su pa­ty­čio­mis – tai ne­bi­jo­ti pra­neš­ti pa­ty­rus pa­ty­čias ar­ba pa­ma­čius, kad iš ki­to ty­čio­ja­ma­si. Vis­gi, pa­sak psi­cho­lo­gės, 30–40 pro­cen­tų ap­klaus­tų­ vai­kų apie pa­ty­čias ne­pra­ne­ša, maž­daug toks pat pro­cen­tas ap­klaus­tų­jų pra­ne­ša tik kar­tais. Pag­rin­di­nė to prie­žas­tis – vai­kai ma­no, kad tai ne­pa­dės ar­ba bus net blo­giau.

„Ta­čiau tu­ri­me mo­ky­tis są­mo­nin­gu­mo ir ne­be­ty­lė­ti, jei­gu pa­ti­ria­me ar ma­to­me pa­ty­čias. Ša­lia yra žmo­nių, ku­rie ga­li pa­dė­ti, to­dėl bū­ti­na pra­neš­ti, pa­si­pa­sa­ko­ti. Tu­ri­me pra­dė­ti lau­žy­ti ste­reo­ti­pus ir nuo­sta­tas, kad aš nie­ko ne­ga­liu pa­da­ry­ti ir kad nuo ma­nęs nie­kas ne­prik­lau­so“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Kal­bė­ji­mas su nu­ken­tė­ju­siuo­ju, su tuo, ku­ris ty­čio­ja­si, ir su ste­bė­to­jais, psi­cho­lo­gės įsi­ti­ki­ni­mu, ga­li pa­dė­ti už­kirs­ti ke­lią pa­ty­čioms.

Pa­sak psi­cho­lo­gės, pa­ty­rus pa­ty­čias svar­bu neuž­sisk­lęs­ti, ne­lik­ti su sa­vo skaus­mu vie­nam. Jei­gu ne­drą­su pra­neš­ti mo­ky­to­jui, so­cia­li­niam pe­da­go­gui, psi­cho­lo­gui, rei­kė­tų pa­si­kal­bė­ti su tė­vais ar ki­tu žmo­gu­mi, ku­riuo pa­si­ti­ki­ma, pa­skam­bin­ti į „Vai­kų li­ni­ją“.

Ag­re­so­rius (tas, ku­ris ty­čio­ja­si) pa­pras­tai tu­ri fi­zi­nį ar emo­ci­nį pra­na­šu­mą, tad ban­dy­ti pa­čiam nu­ken­tė­ju­sia­jam kib­ti jam į at­la­pus ga­li bū­ti ri­zi­kin­ga. Ge­riau­sia tak­ti­ka to­kiu at­ve­ju, pa­sak psi­cho­lo­gės, at­si­trauk­ti.

Už­kirs­ti ke­lią pa­ty­čioms ga­li ir pa­ty­čių ste­bė­to­jai, jei­gu tik iš­drįs­ta ag­re­so­riui pa­sa­ky­ti, kad jis per­len­kė laz­dą, kad ne­ge­rai el­gia­si, kad be rei­ka­lo ka­bi­nė­ja­si ir pa­na­šiai.

Mo­kyk­lo­se pa­ty­čias ga­li pa­tir­ti ir mo­ky­to­jai iš vai­kų. D. Juš­kie­nė sa­ko, kad ne­ga­li­ma ty­lė­ti ir to­kiais at­ve­jais, rei­kia vi­sa­da steng­tis iš­siaiš­kin­ti si­tua­ci­ją ir ieš­ko­ti spren­di­mo, kur­ti ge­rus tar­pu­sa­vio san­ty­kius, kad mo­ky­mo ir mo­ky­mo­si pro­ce­sas tap­tų ma­lo­nus.

„Kad ka­da nors iš vi­so ne­liks pa­ty­čių, ti­kė­tis tur­būt la­bai nai­vu. Ta­čiau su­ma­žin­ti jų tik­rai ga­li­me“, – sa­ko D. Juš­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­jos psi­cho­lo­gė De­ma Juš­kie­nė džiau­gia­si, kad jų mo­kyk­los tink­la­la­py­je bu­vo įdieg­ta „Pa­ty­čių dė­žu­tės“ plat­for­ma, pa­ska­ti­nu­si mo­ki­nius drą­siau pra­bil­ti apie pa­ste­bė­tas ar pa­tir­tas pa­ty­čias.

Pa­ty­čios – šiurkš­tus žai­di­mas?

2018 metais atlikto Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) tyrimo duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria 29 procentai berniukų ir 26 procentai mergaičių, o iš kitų besityčiojantys nurodė 25 procentai berniukų ir 14 procentų mergaičių.
"Vaikų linijos" duomenimis, patyčių klausimas yra antroje vietoje tarp dažniausiai telefonu vaikų minimų sunkumų. Per 2017 metus buvo sulaukta net 3 641 skambučio šia tema.
Psichologai, mokslininkai neturi vieningos nuomonės, dėl ko kyla patyčios. Vieni mano, kad tai kyla dėl medicininių, psichinių, psichologinių, vystymosi veiksnių, šeimos problemų ir panašiai. Dažniausiai tyčiojamasi iš charakterio savybių, rūbų, išvaizdos, socialinio statuso, lėtumo, akinių, žemo ūgio, antsvorio ir panašiai. Apklausti vaikai, iš kurių tyčiojamasi, galvoja, kad kiti jų nemėgsta, dėl to, kad yra prastesni, kažko nesugeba, kad kažkuo nuo kitų skiriasi.
Kiti mokslininkai mano, kad patyčios yra tiesiog šiurkštus žaidimas. Skriaudikas išsirenka silpniausią "auką", kad visada būtų šio žaidimo nugalėtoju. Kuo labiau "auka" sutrikusi, supykusi ar susinervinusi, tuo žaidimas smagesnis skriaudikui, tuo stipresnis jis gali pasijusti. Net jei skriaudiką bara tėvai ir mokytojai, nuo jo nusisuka draugai, skriaudikui tai nesvarbu, nes jis rado žaidimą, kuriame visada būna nugalėtoju.