
Naujausios
Tapybos ir laikmečio opozicijoje
Retrospektyvinė R. Vilkausko paroda ir leidinys parengti pagal Šiaulių universiteto Dailės galerijos vykdomą kultūros projektą "Parodų ciklas in memoriam "Romanui Vilkauskui 70".
R. Vilkausko kūriniai į Šiaulius atkeliavo iš Lietuvos muziejų, asmeninių kolekcijų.
Pasak Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktoriaus, parodos kuratoriaus Kornelijaus Užuoto, eksponuojami kūriniai sukurti nuo 1967 iki 2018 metų.
Parodos atidarymas prasidėjo muzikiniu kūriniu ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorės Vilijos Paleckaitės perskaitytais R. Vilkausko kūriniais – eilėmis, apmąstymais, žemaitiška mantra ir malda.
Mažojoje salėje dailininkas žvelgė iš ekrano: buvo rodomas apie jį sukurtas filmas.
K. Užuotas buvo R. Vilkausko studentas. Atvykęs mokytis į Šiaulius, vis girdėdavo: "Vilkauskas, Vilkauskas, Vilkauskas!", bet susidūrė tik 3–4 kurse. Pirmiau pamatė darbus nei pažino asmeniškai.
"Kuo man įspūdingas tas žmogus? Tuo, kad jis žemaitis. Žemaitis ne šiaip, o charakteriu. Ištylės, iškentės, bet padarys. Žiūriu į jį kaip į mokytoją, didelį mokytoją", – sakė K. Užuotas.
Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus, artimas R. Vilkausko bičiulis, parašė straipsnį leidiniui "Romanas Vilkauskas. Iki galo išdainuosiu..." Jų pažintis buvo ilga, bendravimas – visoks: ir menas, ir vynas, ir kalbos, ir politika.
Straipsnį "Kaip nutapyti gyvenamo laiko prasmę?" V. Liutkus rašė galvodamas, kad bendrauja su R. Vilkausku, kad tebegali diskutuoti apie meną – kaip "šabakštyno" studijoje.
"Tai buvo menininkas, kuris stojo prieš gerokai pabodusią dekoratyvią, emocionalią, išjaustą, fantazijomis ir sapnais apdovanotą lietuviškąją tapybą, rinkosi kitą kelią. Jis nebuvo radikalus – jis neneigė, kad ir kiti gali tapyti: jo bičiuliai, tapę kita maniera, kita stilistika. Jam faktas, matymas, daiktas, aplinka buvo pagrindiniai atsparos arba atramos taškai", – sakė V. Liutkus.
Dailininką domino ne paradinės, ne optimistinės, ne propagandinės, ne tarybinės Šiaulių vietos: kiemai, tvoros, laiptinės, lapeliai laiptinėse, daiktai, numesti aplinkoje.
"Jis rinkosi iš aplinkos, kuri sovietmečiu buvo tarsi dokumentas. Toli gražu ne skelbimai ant fasadų, transparantai per Dainų šventes ar Gegužės 1-ąją, bet kita gyvenimo pusė, žymiai kartesnė, druska pabarstyta."
V. Liutkus prisiminė R. Vilkausko dažnai kartotus žodžius: faktas yra pirma visko, fakto tiesa yra svarbiausia. Jis norėjo pagauti savo laikmetį.
Pasak dailėtyrininko, R. Vilkauskas savo radikalumu buvo tam tikroje opozicijoje: ne tik tapybos, bet ir laikmečio, kuriame gyveno.
Po daiktiškojo laikotarpio atėjo R. Vilkausko metafiziniai paveikslai, pradėjo dominuoti abstrakti meninė figūra.
Dailininkui Mindaugui Skudučiui įsiminė viešnagė pas R. Vilkauską prieš dešimtmetį, ekskursija po Žemaitiją.
"Romanas ramiai filosofuodavo, su juo visada buvo smagu pasėdėti ir patylėti. Tas pabuvimas pas jį išliko šviesus. Buvo paprastas, nuoširdus, kartais užsispyręs ir labai padorus žmogus", – sakė M. Skudutis.
Neužmirštamas "Penketas"
Menotyrininkas Vytenis Rimkus parodą pavadino atgimimu, nauju R. Vilkausko gyvenimu.
Pasak V. Rimkaus, "dar anais laikais" brendo R. Vilkausko rezistencinė būtis už meno laisvę, kultūros atgimimą.
"Romanas į tą veiklą labai aktyviai įsiliejo. Neužmirštama penkių dailininkų grupė (Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, M. Skudutis, Raimundas Sližys ir R. Vilkauskas - red. past.), kuri padarė didžiulį poveikį ne tik Lietuvos dailei, bet kultūrai, einant savu, nepriklausomu keliu, keliant Lietuvos kultūrą pasauliniu lygiu."
Kalbininkas Juozas Pabrėža apie R. Vilkauską kalbėjo žemaitiškai. Pacitavo žemaičių posakį: jei žemaitis užsispirs ir į debesį įspirs. "Romanas savo darbais, gyvenimu pasiekė pačius debesis."
Ylakiuose, Skuodo rajone, gimęs R. Vilkauskas buvo vienas iš Žemaičių kultūros draugijos "Saulaukis" kūrėjų 1989 metais. Kai draugija sumanė išleisti "Žemaičių kalendorių", visų akys krypo į R. Vilkauską. "Vyra, aš ne grapiks", – sakė dailininkas. Ir surado grafiką – Vaidotą Janulį, kuris sukūrė pirmuosius 10 kalendorių.
J. Pabrėža prisiminė, kaip R. Vilkauskas stojo mūru, kad Menų fakultetas nebūtų iškeltas iš Zubovų rūmų, ėjo pas visas valdžias – universiteto, miesto, ir tvirtino: iš tų rūmų išneš tik kojomis į priekį.
Vėjarodės tebeskrenda
"Mano paveikslai niekada nebesusirinks į vieną vietą", – šviesaus atminimo vyro žodžius prisiminė Aldona Vilkauskienė. – Ir mes su Kornelijumi negalėjome jų atsivežti iš Amerikos, Švedijos, Vokietijos, Olandijos, atsivežėme iš Lietuvos."
Šeimos vardu A. Vilkauskienė dėkojo visiems atėjusiems į R. Vilkausko parodą, į jo kūrybos pasaulį. Dėkojo Romanui, su kuriuo santuokoje išgyveno 46 metus 4 mėnesius ir 4 dienas.
"Kokie brangūs yra jo užrašyti žodžiai: "Tyliai teka upė, tyliai tave myliu". Į juos sudėtas visas mudviejų gyvenimas, dukros, anūkai ir, žinoma, Romano kūryba."
Studijuojama Vilniaus universitete A. Vilkauskienė dainavo universiteto etnografiniame ansamblyje: pagerbti R. Vilkausko dzūkiška daina į parodos atidarymą atvažiavo buvusios ansamblietės ir vadovė.
A. Vilkauskienė džiaugėsi, kad parodoje rodomos ir R. Vilkausko išdrožtos vėjarodės anūkams.
"Romanas įsivaizdavo, kad anūkai skrenda tarsi paukščiai, ir mes tas vėjarodes iškeliame sode – sezonas prasidėjo. Vėjarodes nukeliame, sezonas baigėsi, atėjo ruduo. Su kokia meile jis droždavo, sužinojęs, kad dukros laukiasi, pradėdavo piešti projektus, po to išskaptuodavo iš medžio, pirmiausia nudažydavo baltai, paskui atsirasdavo spalvos ir tik tada, kai tėvai paimdavo vaikams dokumentus, išrašydavo vardus: Simons, Saulė, Milda. Tada iškilmingai iškeldavo: buvo didelė šventė."
Simono vėjarodė jau skrenda 22 metus, mažosios Saulės – aštuntus.
Galerijos pirmą kartą eksponuojamos R. Vilkausko išdrožtos kaukės. Našlė prisiminė dailininko žodžius: kiek gyvensiu nepriklausomybės metais, tiek ir bus išdrožta kaukių. Paskutinę drožė 2018 metų vasarį. Birželį amžinojo poilsio atgulė Šiaulių Donelaičio kapinėse.
