Naujausios
Vištų vagys — kalėjime, milijonų — laisvėje
„Lietuvos įstatymai sukurti taip, kad juos reikia taisyti ir taisyti. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti tai, kad dviejų vištų vagis nuteisiamas kalėti, o milijonus pasisavinęs — laisvėje“, — sako šiaulietis advokatas Vytautas Blažaitis. Penkiasdešimties metų teisininko stažą turinčiam gynėjui teko išgyventi ne vieną reformą.
Advokato Vytauto Blažaičio mintys apie šių dienų Lietuvos teisinę sistemą ir aktualijas.
Apie įstatymus
Lietuvos įstatyminė bazė daug kur yra pripainiota, suvelta — įstatymai vienokie, poįstatyminiai aktai kitokie. Ypač civilinėje teisėje įstatymai ir poįstatyminiai aktai persipynę, o kartais ir prieštaraujantys vieni kitiems.
Mūsų įstatyminė bazė nesusisteminta. Painiavą sunku suprasti net teisininkui, jau nekalbant apie paprastą žmogų. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet iš kur kartais paprastas žmogus gali žinoti, kur, kada ir kokį įstatymą pasirašė kažkoks ministras.
Teisinėje reformoje, kuri įvykdyta susikūrus Nepriklausomai Lietuvai, yra daug dalykų, kurie kaip ir ta Seimo per naktį sukurta mokesčių sistema. Prikurta netobulų, neišbaigtų, paviršutiniškų įstatymų, kuriuos paskui tenka taisyti ir taisyti.
Kad ir tas įstatymas, palietęs motinas, kurios vaikus augina. Kaip paaiškinti tai, kad moterys dabar kaltinamos valstybės lėšų pasisavinimu? Ar jos pavogė? Ne. Jei įstatymas leido, tai daryti, tai tuo ir pasinaudota. O štai viena mama jau nuteista porai metų nelaisvės...
Ar ne įstatyme čia spraga, jei mamos teisiamos, o tie milijonieriai, kurie išgrobsto valstybės pinigus, lieka švarūs. Kur čia protingumo ir teisingumo kriterijus?
Ką kalbėti, jei įstatymai, jei reikia, sukuriami vienam žmogui. Prisiminkime politiko Artūro Paulausko tvorą — priimtas atskiras įstatymas, kuris leido pasididinti žemės plotą. Įstatymas priimtas vienam žmogui!
Įstatymai nekurti siekiant pažeminti žmogų, bet kad jie taikomi nevienodai — tiesa. Gal įstatymai — sudaryti taip, kad atskirais atvejais būtų galima juos apeiti?
Apie Seimą
Žuvis genda galvos. Žmonėms iš Seimo neretai pritrūksta kompetencijos. Štai Amerikos parlamento didžiąją dalį sudaro ekonomistai ir teisininkai. O mūsiškį Seimą — šou žmonės ir teoretikai. Kai jie sėdi ir diskutuoja, patyrusia akimi matyti, kad štai tas ir tas nė velnio nenusimano teisėje, o vis tiek automatiškai kelia ranką. Liežuviu malti galima daug, o kas iš to?
Iš kam tokiai mažai mūsų Lietuvėlei 140 Seimo narių? Argi neužtektų šimto? Dar didesnė prabanga — po tris patarėjus. Ar rinkėjams atsiskaitoma, ką jų išrinktas Seimo narys su savo trimis patarėjais padarė gero? Ir vėl sistemos spraga.
Paimkim Angliją — ten įstatymai įsišakniję nuo pat neatmenamų laikų ir kinta labai nedaug, o pas mus — šiandien vienas įstatymas, rytoj kitas.
Apie bausmes
Argi ne absurdas: žmonės laukia eilėje, kad pasėdėtų areštinėje, o viešuosius darbus, numatyta įstatyme, teismas gali skirti tik prasižengėliui sutikus? Įstatymų mechanizmą reikėtų sutvarkyti taip, nubaustiesiems tektų dirbti viešuosius darbus nepriklausomai nuo jų norų ir pageidavimų. Viešumas — geriausias auklėjimas.
Tarybiniais laikais prie vairo sulaikytų girtų vairuotojų pavardės ir darbovietės buvo viešinamos, o dabar tokius vairuotojus nuo viešumo saugo Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Paradoksai, potencialų nusikaltėlį saugo įstatymas!
Visuomet sakiau: kalėjimas netaiso, o sugadina žmogų. Ir jei anksčiau neteistas žmogus pasėdės, atlikęs bausmę į visuomenės gyvenimą jis įsijungs jau kitoks.
Ir be reikalo kai kurios šalies kalinimo įstaigos vadinamos Pataisos namais. Čia tik pavadinimas skambus — jokio ten auklėjimo nėra. Ten taip pat egzistuoja „verchai“, “apačios“, ten vyksta reketas.
Bausmės esmė — ne jos griežtume. Pažiūrėkime istoriją — būdavo linčo teismai: akis — už akį, vagims nukirsdavo rankas, ar kas pasikeisdavo? Vieną korė, o kiti tuo metu apvaginėjo.
Apie auklėjimą
Per daug žmonių grūdama į kalėjimus — ten turėtų pakliūti tik sunkius nusikaltimus įvykdę asmenys, įžūlūs, paminę žmogiškąsias vertybes.
Kur kas efektingesnis būdas negu kalėjimas nusikaltusiesiems tramdyti kitose šalyse naudojamos apyrankės, skirtos jiems stebėti. Įsivaizduokime, girtam vairavusiam žmogui uždedama apyrankė, kurios pagalba stebima nubaustojo judėjimo kryptis ir kiekvieną akimirką įmanoma jį patikrinti.
Efektyvi bausmė — perduoti kaltinamąjį pagal laidavimą. Tai tinkamas būdas auklėti — galimybė pasverti poelgį ir pasitaisyti.
Ir nepilnamečiai. Tarybiniais laikais, jei nepilnametis padarydavo nusižengimą, jo šeimą lankydavo mokytojai, milicijos, prokuratūros darbuotojai. Žiūrėdavo, kalbėdavosi su tėvais, stebėdavo, kokia padėtis namuose. Būdavo apklausiami šeimos kaimynai, draugai. O dabar, kas lanko, kas žiūri? Geriausiu atveju apsilanko Vaiko teisių apsaugos tarnyba, bet ir ta neskuba. Nusikaltimo priežastys nebeanalizuojamos, motyvai nesiaiškinami. Dabar nepilnamečiai palikti gatvėje.
Apie teismus ir teisėjus
Aš su teismais susiduriu kasdien ir negalėčiau pasakyti, kad teismai dirba blogai. Atskirais atvejais paviršutiniškai, neišsamiai, šališkai dirba pavieniai žmonės. Kartais jie nueina kitu keliu, kitas aplinkybes iškelia, o į kitas užsimerkia. Pagal jų darbus nereikėtų spręsti apie visą sistemą.
Pasitaiko, kad teisėjas ne ta koja iš lovos išlipo, kad suveikė žmogiškieji faktoriai. Būna ir taip, kad teisėjas neįsigilina į kai kurias esmines aplinkybes. Kartais klaidas ištaiso aukštesnės instancijos, o kartais ne.
Kitą kartą mes, advokatai, dar bylos nagrinėjimo pradžioje būnam beveik tikri dėl geros bylos baigties. O rezultatas būna prastas. Dėl ko ir kaip? Sunku pasakyti. Vis dėlto, vardan objektyvumo, turėčiau pasakyti, kad yra ir sprendimų, kai žmonės buvo išteisinti.
O jei jau visai atvirai, tarybiniais laikais drausmės teisėtvarkoje būdavo daugiau. Gal labiau bijota Komunistų partijos. Anksčiau buvo povandeninės srovės — skambučiai, nurodymai. Dabar, viliuosi, to nėra. Tačiau, ko šiais laikais bijomasi, gal Aukščiausiojo Teismo, kuris užsivertęs bylomis?
Tas Aukščiausiasis save neblogai apsaugojo, apsidraudė, kad netrukdytų tie, kurie turtiniuose ginčuose, jei ginčijama suma mažesnė nei penki tūkstančiai. Piliečiai tokių ieškinių kasacine tvarka skųsti negali. Trumpiau sakant, nesivarginama nagrinėti.
Peršasi išvada, kad didelį atlyginimą gaunančiam Aukščiausiojo Teismo teisėjui, skirtingai nei eiliniam žmogeliui, penki tūkstančiai — menki pinigai. Bet prie ko čia aš, į tokius mano žodžius replikuotų Aukščiausiojo Teismo teisėjas, — toks yra įstatymas.
Apie bylas ir kompetenciją
Baudžiamosios bylos į teismus atkeliauja neišbaigtos, ikiteisminiai tyrimai atliekami neišsamiai. Anksčiau tokios kokybės bylas teismas grąžindavo tyrėjams. Šiandieninis įstatymas tokios galimybės, jei to teismo padaryti nepaprašo prokuroras, nebenumato. Todėl teismams tenka savo iniciatyva paskirti ekspertizes, apklausti liudytojus, atlikti kitus veiksmus, kuriuos padaryti derėjo ikiteisminio tyrimo metu.
Pastebėjau keistą dalyką, jei tyrimus atlieka prokurorai, bylos į teismus atkeliauja vienokios kokybės, o jei tyrėjai — kitokios. Tiesa, dabar prokurorai kontroliuoja visas bylas. Tačiau kokia kontrolė, kai bylą tik perskaitai. Tik tas, kuris tiesiogiai tiria bylą, viską žino ir už viską privalo atsakyti.
Apie gynybą
Mano darbo stažas teisinėje sistemoje — 50 metų, iš jų 40-metis — advokatūroje, daugiausia — ginant kaltinamuosius.
Yra nemažai žmonių, kurie smerkia nusikaltusį žmogų ginantį advokatą. Bet juk aš ir tokie kaip aš atliekame Konstitucinę teisę ginti, nes nežinodamas įstatymų, žmogus gali kartais neiškelti to, ką reikia iškelti, kad teismas būtų objektyvus.
Kartais advokatų nemėgsta ir kolegos teisininkai, o taip yra dėl to, kad mes iškapstome jų klaidas. Ir per mano praktiką tekę patirti kai tyrėjas žmogui sakė, jog advokatas jam nereikalingas. Ko nors bijoma?
Parengė Edita Karklelienė
SPRAGOS: Didžiulę teisinę patirtį turintis šiaulietis advokatas Vytautas Blažaitis įsitikinęs, kad visas spragas teisėtvarkoje diktuoja netobuli, nesistemingi, paviršutiniški įstatymai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
