Naujausios
GATVĖS POKALBIAI
Ieškokime šypsenos
Ar šypsomės vieni kitiems, ar su šypsena sutinkame ir su šypsena išlydime? Daug kas sako, kad lietuviai nemoka šypsotis, yra paniurėliai. Tai ne užsieniečiai, kurie netingi nusišypsoti ir visai nepažįstamam žmogui.
Psichologai šypsenai teikia daug reikšmės. Įvairiuose verslo mokymuose specialiai mokoma šypsotis. Bet ne kiekvieną žmogų įmanoma to išmokyti. O kai kas sako, kad nuolatinė šypsena yra dirbtinė, nusižiūrėta iš Holivudo filmų, kai žmogaus nukirsta galva dar klausiama: „Are you okey?“ (ar viskas gerai)?
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Neringa negali būti susiraukusi
Neringa — vyrų kirpėja. Per dieną jai kartais tenka aptarnauti net po 25 klientus. Ji sako, kad per ketverius metus jau pripratusi prie tokio krūvio, nors kartais kojų nejaučia.
„Mums, aptarnaujančioms klientus, šypsotis reikia. Negali būti susiraukusi, nors kitąkart ir nuotaikos nėra ar savijauta prasta“.
Neringa sako, kad ji pasigenda šypsenų gatvėse, parduotuvėse, nes pati mėgsta ir šypsotis, ir juoktis. „Man tai lengva, savaime išeina“. Bet ji mano, kad daugelis lietuvių yra niūrūs iš prigimties.
Kas iš tų dejonių?
Dangirutė dirbo prekyboje, bet dabar dėl sveikatos problemų nebedirba. Tačiau sako, kad nuolat juokiasi, juokauja, šypsosi: „Esu optimistė. Kas iš to, kad nuolat verksi, dejuosi“.
Jos nuomone, šypsena reikalinga visur ir visada, kad būtų gyvenimas ir įdomesnis, ir linksmesnis, nes laikai nelengvi.
Dangirutės nuomone, šypsenų mūsų įstaigose, gatvėse labai mažai. Jeigu daugiau žmonės šypsotųsi, ir gyvenimas būtų malonesnis, ir vieni kitiems geresni būtume.
Šypsena turi sklisti iš vidaus
Šiaulių universiteto profesoriaus emerito Broniaus Prėskienio niekada neteko matyti paniurusio. Klausiamas, kad gal tai profesinė žymė, kelis dešimtmečius dirbant su studentais, profesorius irgi tik nusišypso.
Jo manymu, mūsų žmonės pradeda vis daugiau šypsotis. Tačiau yra santūraus charakterio žmonių, kurie nuolat įsigilinę į save. Ponui Broniui nepatinka nenatūralios, dirbtinokos šypsenos. Nereikia tokios vaidybos. Yra žmonių, kurie kvatojasi, vos pirštą parodžius. „Šypsena turi sklisti iš vidaus. Labai gerai, kad žmogui linksma. Bet kai žmogus serga, kai jam negera, ar gali norėti, kad jis šypsotųsi?“, — sako profesorius.
Paklaustas, kodėl daugiau šypsosi užsieniečiai, B. Prėskienis nesutinka, kad jie visi šypsosi. „Daug kas priklauso nuo tautos charakterio, nuo jos gyvenimo vietos. Pietiečiai kur kas emocingesni“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šypsenos taktika
Pabandykite sėdėdami už vairo nusišypsoti vairuotojui greta. Reakcija prognozuojama: nuo nesuprantančio žvilgsnio iki išraiškingo gesto ties smilkiniu. Taip pat ir darbe: bijome šypsotis. Be reikalo. Nuo geranoriškumo priklauso ir mūsų sėkmė.
Pirmoji šypsenos taisyklė — jei norite patraukti aplinkinius savo pusėn, šypsokitės! Versle nemėgstami problemų nesugebantys paslėpti žmonės ir tai parodantys rūškanais veidais.
74 procentai amerikiečių nenorėtų tvarkyti reikalų su niūriais žmonėmis, 58 procentai įsitikinę, kad paniurėliai kažką slepia, 69 procentai nenorėtų su jais draugauti ir 56 procentai nepradėtų su jais dirbti.
Pagal žurnalą „Zdorovje“
