Naujausios
Gyvenimas ant žemės
„Į parduotuvę einam tiktai duonos, druskos, cukraus ir skalbimo miltelių. O daugiau visko turime savo“, — taip atsakė Kelmės rajono kaimuose aplankyti žmonės, kai jų paklausėme, iš ko gyvena ir pragyvena?
Žemė ir tvartas buvo ir tebėra pagrindiniai darbštaus kaimo žmogaus maitintojai. Nūnai skirtumas tas, kad kaimiškos gėrybės, palyginti su visokiausių E prifarširuotu maistu, darosi vis patrauklesnės ir patiems kaimiečiams, ir miesto gyventojams.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Badas ir nedarbas negresia
Kai kurių senųjų Kelmės rajono kaimų pavadinimus rasi nebent smulkiuose žemėlapiuose. Prie kelio nėra jokių ženklų ar nuorodų, pavyzdžiui, apie Rimšių, Spitkiškių, Dauginių kaimus, kuriuose belikę po vieną ar kelias gyvenamąsias trobas arba miškuose pasislėpusius vienkiemius.
Apie gyvybę juose pirmiausia išduoda iš tolo amsintys kiemsargiai, džiūstantys skalbiniai, saulės atokaitoje besimarkstančios katės arba aplinkui namus laisvai vaikštinėjančios vištos.
Sukame Pašiaušės link. Norime iš pirmų lūpų sužinoti, ar šiais nedarbo laikais žemė arba nedidelis sklypelis prie namų gali leisti gyventi oriai, bent jau nevaikštant ištiesus ranką ir neprašant pašalpų.
Pasirodo, gali. Ir netgi daugiau: kaimo žmonės sąmoningai grįžta prie natūrinio ūkio. Ne tiktai dėl išlaidų, bet ir dėl to, kad žinotų, ką valgo.
— Kaimui badas ir nedarbas negresia, tik turėk sveikatos ir netingėk, — pasitraukęs nuo remontuojamo traktoriaus ir šluostydamasis tepaluotas rankas, šypsosi Sigitas Aužbikavičius. Agronomo išsilavinimą turintis ūkininkas su žmona ir penkiais vaikais gyvena vienoje iš penkių sodybų Dauginių kaime, netoli Pašiaušės.
Aužbikavičiai turi 30 hektarų žemės, laiko aštuonias karves, kelis jaučius, nors naudos iš to, Sigitas tik numoja ranka: „kiek gauni, tiek atgal į žemę sukiši.“ Supirkėjai už litrą pieno moka 50 centų, dėl to pieno ūkis jau tampa nuostolingas. Bandys pienu prekiauti Šiauliuose.
Visus ūkio darbus šeimyna nudirba pati. Vyriausia duktė mokosi dvyliktoje klasėje, jauniausiai — ketveri.
Nors darbų iki kaklo, o pinigų, anot Sigito, vienos ašaros, Europos Sąjungos paramos vietoje ūkininkavimo nenori. Tokie mainai gausios šeimos tėvui neatrodo lygiaverčiai.
„O kas iš to? Gausim tuos kelis tūkstančius, paskui tas dešreles su E raide pirksim... O dar visaip reguliuos: tą daryk, tą daryk“, — keturiasdešimt penkerių jau spėjęs visiškai pražilti vyras savo minčių nevynioja į vatą: toji europinė laisvė jam atrodo panaši į baudžiavą.
Kaimo į miestą nekeistų
Žemė ir gyvuliai yra šeimos išgyvenimo pagrindas. Patys užsiaugina bulvių, įvairių daržovių, turi savo mėsos, sviesto, pieno, grietinės, varškės, išsirūko dešrų.
„Net miltų, manų kruopų savo turim — nuvažiuojam į Šilėnų malūną ir susimalam. Žinokit, mes į parduotuvę tik druskos, cukraus ir skalbimo miltelių einam, dar duonos kitąsyk nusiperkam.“
Ūkininkas savo ūkyje trąšų, kitokių cheminių priedų beveik nenaudoja — brangu, nejaugi ims paskolą iš banko?
„Praktiškai ekologiškas mūsų ūkis. Jeigu danai kiaules iki 120 kilogramų užaugina per tris mėnesius, mes — per septynis— aštuonis mėnesius. Pats matau, kaip bulves laukuose tręšia: kas antrą dieną duod ir duod. Maniškės nugelto, nudžiūvo, vabalai užpuolė, o jų žydi, žaliuoja, salietros pripiltos, — pasakoja. — Aš, kai baigiau Žemės ūkio akademiją tarybiniais laikais 20 tonų iš hektaro būdavo, oho, koks didelis derlius. Dabar per radiją klausaus — jau penkiasdešimt tonų prikasa. O išverdi — ir pajuoduoja visos, trąšų privarytos“.
Pernai, kai Pašiaušės laukus buvo pradėta laistyti danų kiaulių srutomis, ūkininkas nebeištvėrė ir prieš šitokį žemės niokojimą ėmė rinkti parašus.
Beje, pastaruoju metu vis dažniau sulaukia miestiečių prašymų parduoti tvarte užaugintą kiaulę. Jeigu pirkėjas pageidauja, šeimininkas pats skerdieną išmėsinėja ir sutvarko.
Pasakodamas apie ūkininkavimo problemas, Sigitas prisipažino: nors labai nelengva, kaimo į miestą nekeistų.
— Kas manęs laukia mieste, tik nedarbas ir mokesčiai. Kaime saugiau: bent visą savo maistą turim. Svarbiausia — darbo turim, niekas mūsų neišmes, — juokiasi atsisveikindamas Sigitas ir nulydi akimis tiesiai virš sodybos įdomiais zigzagais išsirikiavusį didelį pulką gervių.
Mieste trūksta kvapo
Kita, šalia esančio Spitkiškių kaimo, vienintelė gyventoja, septyniasdešimt aštuonerių Stefa Šimkienė kas rytą keliasi labai anksti. Apie šešias.
Įsispiria į šiuolaikiškus spalvotus kaliošus, tradicinį ūkio apavą, ir visą dieną mina nuo tvarto iki daržo, nuo daržo iki tvarto. Toks gyvenimas Stefai patinka:
— Išeinu rytą į lauką, įkvepiu gryno oro — visa širdis atsigauna. Saulė kyla, rasa žvilga, paukšteliai čirška, — moteris su neįgalia dukra gyvena atokiame miško vienkiemyje.
Ant grandinės draskosi vilkšunis, kieme laksto mažesnis šuo. Įtaisas prie lango liudija, kad sodyba saugoma policijos.
Grynas oras ir nuolatinis judėjimas poniai Stefai neleidžia aptingti ir sirgti: — Nebeturiu tiek sveikatos, kaip pernai, bet kaime nors oras grynas. Žinokit, man kvapo trūksta mieste. Mano amžiaus senikės mieste su lazdikėm vaikšto.
Aštuntą dešimtį bebaigianti Stefa laiko vieną karvę, porą kiaulių, vištų ir kalakutų. Turi šiek tiek žemės, šiemet vieną plotą pasisamdžiusi užsėjo kvietrugiais. Aptvėrė, apkarstė vėliavėlėm ir „bliekom“ ir pastatė baidyklę — nuo elnių.
Iš to nuolatinio judėjimo ant jos stalo randasi ūkelyje užsiaugintų daržovių, braškių, bulvių, mėsos, kiaušinių, varškės, grietinės, sūrio. Anksčiau kepdavo duonos, dabar nebekepa — reikia remontuoti pečių.
Kitos trys dukterys baigė aukštąsias, gyvena miestuose, o vienkiemyje gyvenanti mama, kai ištaiko, aprūpina jas mėsa ir daržovėmis.
Stefa ypač vertina kalakutų mėsą. Paukščiai kieme užauga iki 25 kilogramų. Šeria sveiku maistu: kombinuotaisiais pašarais, raugintu pienu, dilgėlėmis ir miltais. Kalakutieną susideda į šaldiklį — užtenka ilgam.
24 litai krizės
Medžių apsuptoje sodyboje džiūsta skalbiniai. Susipažįstame: 74-erių Romualdas Janulaitis ką tik išsiskalbė žlugtą. Gyvena vienas, vienoje iš keturių Rimšių kaimo trobų. Žmona mirusi, vaikai — kas mieste, kas užsienyje.
— Vienas, kiek man bereikia, — prieš keletą metų Romualdas dar laikė kelias karves, kiaulių. Šiemet nusprendė: nebevargs. Neapsimoka.
— Ką apsimokės? Kiek už tą pieną duoda? O šienaut reikia, daržovių reikia užsiaugint, grūdų reikia. Karvei pienas yra ant liežuvio: duosi karvei — ir karvė duos. Aš pats gaunu pensiją, turiu vištų, va, pradžius, pasisodinsiu daržovių, bulvių — nebus bėdos, — nesiguodžia.
Virtuvėje po stalu — pernykštis svogūnų derlius. Užaugo keturi geri maišai. Tręšė tiktai pelenais, svogūnai didžiuliai, sveiki, siūlo, gal norit, veškitės, sudygs, vis tiek nesuvalgysiu.
Mėsos Romualdas važiuoja į Šiaulius. Mieste „ant turgaus“ pas vieną pažįstamą nusiperka lietuviškos kiaulienos. O sviesto, sūrio ir grietinės eina pas kaimynus. “700 gramų geros riebios grietinės — tik trys litai, ką čia“, — sako Romualdas.
Jis turi miško, tad malkų neperka. Prenumeruoja „Šiaulių kraštą“. Kapstosi darže. Krizė jam atėmė 24 litus pensijos, tiek jos, šypsosi, ir tepajuto.
Žiemą miega šiltnamyje
Dar toliau į mišką — išpuoselėta Uogintų sodyba. Kaip ir visi darbštūs kaimo žmonės, Uogintai laiko gyvulių, didžiąją dalį maisto turi savo, o pagrindinis jų darbas ir pajamų šaltinis — gėlės. Lauko lysvėse jau žydi pirmosios našlaitės, o aštuoniuose šiltnamiuose kyla surfinijos, petunijos, sprigės ir kitos, kurios, atėjus laikui, keliaus į turgų.
Visų darbų našta dalijasi trise: sodybos šeimininkė septyniasdešimt ketverių Joana Uogintienė, dukra Laima ir jos vyras Leonidas. Jų sūnus mokosi Šiaulių kolegijoje.
Maždaug prieš dešimt metų Laima ir Leonidas grįžo iš miesto ir ėmėsi gėlininkystės. Viską reikėjo suprasti ir išmokti patiems. Laima prisimena, kaip pirmą kartą nuvežė gėles į turgų, kai jos užaugo iki kelių.
Rodydamos šiltnamių grožybes, moterys geraširdiškai šypsosi: vargu ar kožnas supras, kiek darbo pareikalauja pasėti, išpikiuoti, persodinti, nuolatos laistyti ir ravėti daigelius. Ir tai tik dalis triūso.
Maždaug nuo Naujųjų metų sutuoktiniai pasikeisdami naktimis budi šiltnamyje: jame kas dvi valandos turi būti kūrenama krosnis ir taip palaikoma 20 laipsnių temperatūra. Kūrena malkomis. Vanduo taip pat turi būti pašildytas — šaltu trapių daigų nepalaistysi.
„Čia toks mūsų miegamasis, nefotografuokit“, — Laima susijaudina ir puola tvarkyti šiltnamio guolio.
Ne taip seniai rytą pabudo: žiūri — šiltnamyje gyvatė su gyvačiukais įsitaisiusi. Teko viešnią išprašyti.
— O kad girdėtumėt, kaip sausį ir vasarį ūbauja pelėdos. Stirnos, zuikiai ateina, šernai atbėga. Rytas aušta — saulė mušasi pro šakas, medžiai, paukščiai bunda, fantastika. Atsikeli, energijos tiek — tarsi visą savaitę kažkur ilsėjais, — pasakoja Laima, o jos veidas, nurausvintas balandžio saulės, šviečia nuoširdžia ir viltinga šypsena.
APSISPRENDIMAS: Rimšių kaimo gyventojas Romualdas Janulaitis gyvena vienas, todėl gyvulių nebelaiko. Užsiaugina daržovių, o sviesto, pieno, varškės ir grietinės nebrangiai nusiperka pas kaimynus.
DARBŠTUOLĖ: Septyniasdešimt aštuonerių Stefa Šimkienė laiko vieną karvę, porą kiaulių, vištų ir kalakutų, o parduotuvėje iš maisto produktų perka tik druskos, cukraus ir duonos.
SKIRTUMAI: Visą gyvenimą miško sodyboje praleidusi aštuntą dešimtį baigianti Stefa Šimkienė tik juokiasi: „Į miestą manęs niekas neištrauktų. Mieste man trūksta kvapo.“
PASTANGOS: Laima Radionova apie savo triūsą pasakojo ramiai ir kasdieniškai: „Visą vasarą dirbame, kad galėtume išgyventi žiemą. Iš to turtų nesusikrausi, bet ir alkanas nebūsi“.
GERVĖS: Kaime gynenatys žmonės ne tik gyvena ant žemės visomis prasmėmis, bet ir į dangų užverčia galvas. Mums besilankant pas kaimo žmones, praskrido gervių pulkai.
GĖLĖS: Uogintų šeimos žemėje jau žydi pirmosios našlaitės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
