Naujausios
Andriaus Mamontovo politika — dainos
Sekmadienio vakare „Saulės“ koncertų salėje įvyko anšlaginis Andriaus Mamontovo koncertas, į kurį visi bilietai buvo išpirkti jau gerokai prieš savaitgalį. Pasiklausyti akustinio A. Mamontovo koncerto plūdo įvairaus amžiaus publika: nuo žilagalvių senjorų iki paauglių. Koncerto pabaigą visa salė sutiko stovėdama ir ilgai nenorėjo paleisti dainininko. A. Mamontovas pažadėjo grįžti į Šiaulius rugsėjį, kai Lietuvoje pristatys naujo filmo “Amaya“ premjerą.
Su atlikėju kalbėjomės prieš koncertą.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Sugrįžimas į Honkongą
— Neseniai grįžote iš Honkongo, kur filmavotės M. Martinsono filme „Amaya“. Ar pasikeitė kas nors jūsų gyvenime po Honkongo?
— Honkongą pirmą kartą pamačiau prieš 10 metų. Nuo tada tai vienintelis pasaulio miestas, į kurį norėčiau emigruoti, jei nuspręsčiau tai padaryti. Kiekvienas žmogus turi vietą pasaulyje, į kurią jaučiasi ne atvažiavęs, bet sugrįžęs. Į Honkongą aš būtent sugrįžtu. Kiekvieną dieną ten pagaudavau save mąstant, kaip man čia gera. Man patinka Honkongo žmonės, peizažas, miestas, ritmas, nuotaika, maistas. Honkongas — tarsi visas pasaulis vienoje vietoje: yra kalnai, yra jūra, uostas, traukiniai, lėktuvai, yra senoviškos šventyklos ir ultramodernūs pastatai, čia pat už kalno žvejai archajiniais būdais gaudo ir džiovina saulėje žuvį, čia pat grįžti į XXI amžių ir įeini į liftą, ant kurio grindų užsirašo „Labas rytas“.
Kai aš pirmą kartą grįžau iš ten, supratau, kad manyje kažkas pasikeitė. Aš parsivežiau ramybės. Toje kultūroje ar toje žemėje kažkas yra.
— Nekilo kultūrinis šokas, grįžus į Lietuvą?
— Kai gyveni Lietuvoje nebepastebi, kad kiekvieną dieną mes gauname negatyvumo dozę. Čia visa aplinka, žmonės atrodo sudirgę. Įlipi į lėktuvą, paimi lietuvišką laikraštį ir iš karto gauni dozę kažko negatyvaus. Rytų kultūroje apskritai nepriimta išpilti savo šiukšlių kitam ant galvos. Ten viršininkas niekada nekritikuos pavaldinio kitų akivaizdoje, ten labai gerbiama kito žmogaus erdvė, ir kai tu ten atvažiuoji pirmą kartą, net nejauku darosi, kol pamatai, kad tas mandagumas yra neapsimestinis, nuoširdus. Ten į daugelį dalykų pasižiūri iš kitos pusės.
Vienybės ilgesys
— Klausantis albumo „Geltona, žalia, raudona“, akivaizdu, kad mylite Lietuvą. O ar mylite lietuvius?
— Mes pakankamai uždari, intravertiški žmonės, ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Mes esame iš principo vienkiemių gyventojai. Tačiau prieš 20 metų, Nepriklausomybės atkūrimo laikais, kai pas mus buvo vienas priešas už Lietuvos ribų, mes buvome labai vieningi. Kartais pasiilgstu to laiko, nes tada vienybės jausmas buvo stiprus. Dabar, kai priešas viduje, mes niekaip nesusimobilizuojame. Gal jo neaptinkame? Dėl to man ir norisi, kad būtų gatvės muzikos diena, norisi vienybės jausmo, tą dieną ją jauti. Mums reikia kažko, kas mus vienytų.
— Koks, jūsų manymu, tas vidaus priešas?
— Manau, pats baisiausias priešas — abejingumas. Jeigu tu matai aplinkui netvarką, tai nustok dėl to burnoti kitus, o paimk pats ir susirink šiukšles.
Mes gyvename nuostabioje šalye. Čia nėra nei nuodingų gyvačių, nei skorpionų, nei vorų, čia neišsiveržia ugnikalniai, neįtrūksta žemė, čia nėra tornadų. Turim nuostabius miškus, žemę, peizažą, pajūrį. Mes neįdomūs jokiems teroristams, pas mus nesprogdina bombų, nėra baisių globalinių dalykų. Tereikia patiems susidėlioti taškus ir apsispręsti, ko mes norime.
O mes laukiame, kada valdžia ar kažkokie stebuklingi politikai už mus nuspręs. Taip niekada nebus, kol mes patys nepasikeisim. O mes nesikeičiam, tik laukiam, kol kiti pasikeis.
Savas kelias
— Ar jūs eitumėte į politiką, jei žinotumėte, kad turite jėgos kažką keisti?
— Kiekvienas turi dirbti savo darbą. Aš rašau dainas — čia mano politika.
— Ką savo dainų tekstais norite pasakyti?
— Visada noriu pasakyti viena: nebijokite būti tais, kuo esate, eikite savo keliu, nekartokite svetimų gyvenimų. Kiekvienas žmogus turi savo nepakartojamą kelią ir visas įdomumas slypi tame, kur tas kelias tave nuves.
— Ar jūs skaitote komentarus internete?
— Gerai, kad yra tokia vieta, kur žmonės gali išlieti savo energiją, bet nebūtina tai skaityti tam, ant kurio ji liejasi. Aš turiu „facebook'e“ savo puslapį, kur paprovokuoju, parašau, žmonės pakomentuoja. Manau, internetas — kol kas vienintelė laisva, nesuvaržyta informacinė erdvė, kur žmonės gali apsikeisti mintimis, ir kuri vis dar nėra komercializuota.
— Jūs pasakojate apie Lietuvą, kokia ji graži, ir, manau, tai papiktins daug Lietuvos žmonių, kuriems neužtenka lėšų sumokėti už šildymą ar kuriems sumažino pensijas, kurie neranda darbo toje Lietuvoje. Ir bus komentuojančių, kad gera jums kalbėti... Ką jiems pasakytumėte?
— O kuo dėtas aš?
— Nes jūs laimingas Lietuvoje.
— Aš labai atsiprašau. Jei žmogus pyksta, kad kitas laimingas, jis turi didžiausią problemą.
Man teko būti ir labai vargingose šalyse, kur žmonės vis tiek dainuoja, šoka... Visur yra problemų, bet žmonės randa džiaugsmo. Nėra ideali mūsų valdžia, o egzistuojanti sistema apskritai nebeveikia, nebetarnauja žmogui. Ir čia ne pavienių žmonių, o visos sistemos kaltė, ir tą sistemą tik mes galime pakeisti.
Visada reikia pradėti nuo savęs. Pats pradedi gyventi švariai, tada ir gyvenimas aplink tave darosi švaresnis, nes tu švariomis akimis viską matai.
Aš nesu milijonierius, turiu tiek, kiek man reikia, neišleidžiu daugiau, negu uždirbu, nesiskolinu, aš viską uždirbu pats ir niekas man negali priekaištauti.
Šalia to, kad tavo gyvenimas sunkus, vis tiek miškas yra gražus, saulėtekio ir saulėlydžio spalvos tokios pat ryškios. Ir jei tau sunku gyventi, tai nereiškia, kad tu turi nebematyti grožio. Negalima užsidaryti nuo viso pasaulio, nes tai tave nelaimingu ir daro. Galima gyventi vargingai, bet švariai ir tvarkingai.
Pasaulis nėra idealus, bet grožis yra šalia ir niekur nedingsta. Dėl to drąsiai sakau — Lietuva labai graži šalis, tik čia yra daug dalykų, kuriuos reikia tobulinti, kai ką sugriauti ir pastatyti iš naujo.
Atsakymai į žiūrovų klausimus
Prieš koncertą atlikėjas paprašė atsiųsti klausimų ir pertraukėlių metu į juos atsakinėjo. Pateikiame A. Mamontovo atsakymus į kai kuriuos žiūrovų klausimus.
— Andriau, kas Tau yra gyvenimas?
— Kaip ir kiekvienam — kelias, kuriuo tu eini. Man įdomiausia, kas to kelio gale manęs laukia.
— Kaip mesti gerti, rūkyti?
— Nelabai buvau didelis girtuoklis, bet supratau, kad geriausius darbus savo gyvenime esu nuveikęs blaiviu protu, tad nusprendžiau visada blaivų protą ir turėti. O jei nori mesti rūkyti, pradėk sportuoti.
— Kas yra tikras draugas?
— Tikras draugas ne tas, kuris neapleidžia nelaimėje, bet tas, kuris sugeba pasidžiaugti, kai tave aplanko laimė ir sėkmė.
— Močiutė klausia, kada eisit į Prezidentus?
— Aš manau, kad artistai turi būti savo vietoje. Vienas pažįstamas pasakojo, kad sėdi Seime šalia Antano, tai pas Antaną kompiuteryje — visa lietuviškos estrados kolekcija. Ir vis galvoju, na kokio velnio jie ten sėdi?
— Ar esate už, ar prieš gėjų paradą?
— Man nesvarbu, kieno kokia orientacija — aš savąją žinau. Bet aš nesuprantu to parado esmės. Be to, mūsų visuomenė tam dar nepasiruošusi — jie tik sukels pasipiktinimą savo adresu. O kam jiems to reikia, aš nesuprantu.
— Andriau, kas tu toks?
— Aš į tą klausimą ir pats bandau atsakyti. Esu tas, kuris šį kūną padaro gyvu. Aš esu energija, o pagal energijos tvermės dėsnį, energija niekur neišnyksta ir pereina iš vienos formos į kitą.
— Kaip sukurti tikrą šeimą?
— Vyras ir moteris yra pora, atsiranda vaikas — yra šeima. Norite sukurti tikrą šeimą, pasigimdykite vaiką.
— Kokią žmogaus savybę labiausiai vertini?
— Kai žmogui yra svarbūs kiti žmonės — tik nežinau, kaip ta savybė vadinasi.
— Jums, pripažintam kūrėjui, nebūtų sunku išvykti iš Lietuvos. Kodėl liekate?
— Aš pripažintas čia, Lietuvoje. Jei aš išvažiuosiu, negalėsiu daryti to, ką aš noriu daryti. Mano pašaukimas yra muzika. Ir aš esu Lietuvos atlikėjas, mano vieta čia.
RAŠTELIAI: „Čia lyg krauju rašyta? Ne, lūpdažiais“, — Andrius Mamontovas iššifravo, kuo užrašyti klausimai.
POZICIJA: Andrius Mamontovas: „Šalia to, kad tavo gyvenimas sunkus, vis tiek miškas yra gražus, saulėtekio ir saulėlydžio spalvos tokios pat ryškios“.
