
Naujausios
Trofėjų kolekciją papildys didžiausia galva
"Sučiupęs tokią lydeką, jau galiu ir numirti", – šypsosi ponas Romualdas. Sako, seniai svajojęs sužvejoti kokių dešimties kilogramų lydeką. Svajojo dešimties, o sausio 20-ąją ištraukė gerokai didesnę – net 14 kilogramų ir 610 gramų.
Pirmadienis, pasakoja pašnekovas, nieko labai gero nežadėjo. Kelmuotame Nelindos ežere prarado net dvi blizges. Kai kažkur, iš pradžių pasirodė, kad vėl į kelmą, įsmigo trečias kablys, R. Bugys nustėro: nejaugi lydeka! Emocingai pasakoja, nusigandęs, kad besipriešinantis vandens gyvis galinga jėga neapverstų jo konservų dėžute pravardžiuojamos valtelės.
Kai lydeką pavyko prisitraukti artyn ir sučiupti už žiaunų, valtin sugriuvo abu ir žvejys ir jo laimikis.
Kad draugai kuo greičiau sužinotų apie didelį įvykį, jiems vyras paskambino iš valties.
R. Bugys mano, kad jo metro ir 20-ies centimetrų laimikiui – ne mažiau aštuoniolikos metų, taigi tokio dydžio ir amžiaus lydeka tinkama tik kotletams – juos ir padarys. O kol kas šios žuvies mėsą užšaldė šaldiklyje, tik didžiulę galvą atidavė specialistams. Ji bus tinkamai apdorota ir pateks į gausią daugiau nei šešias dešimtis metų žvejojančio vyro trofėjų kolekciją.
Garbės reikalai
Prie Dirvonėnų kaime esančio Nelindos ežero R. Bugys eina kone kiekvieną dieną. Paplaukioja valtimi, užmeta meškerę, švysteli spiningą.
Žuvies gausus ežeras – tikras lobis žvejams. Plaukioja dvikilograminiai karosai, riebūs ešeriai, lydekos, tekę girdėti, sveriančios ir po dvidešimt kilogramų, netgi baltieji amūrai tvarko ežero pakrantes.
Taigi, sako prisiekęs žvejys, retas įvykis, kad kokia nors žuvis nepraskaidrintų jo dienos. Tiesa, mažąsias būtinai paleidžia atgalios į vandenį – principu neskriausti gamtos vadovaujasi daugybę metų. Trumpesnės nei 50-ies centimetrų lydekos arba mažesnio nei 15-os centimetrų lyno niekada neima – tai žvejo garbės ir principo reikalas. Ne tik tuo vadovaujasi, bet ir prižiūri, kad kiti žvejai ar kokie prisiplakėliai taip pat elgtųsi.
"Jei gamta žmogui teikia malonumą, tai ir žmogus privalo duoti gamtai naudos, bent jau nekenkti jai", – įsitikinęs buvęs ilgametis Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos juristas.
Nelindą, anot jo, neretai tenka ginti ir nuo brakonierių, kurie įjunkę šturmuoti ežerą ir gaudyti net pačias mažiausias lydekas. Buvo laikas, kai nuo ežero vietiniams teko vaikyti iš Kuršėnų atvykstančius "žvejus", "dirbusius" su elektra. Supyko tada kaimo žmonės, susivienijo ir išvijo blogdarius.
Žvejybos esmė – ne žuvienės pavalgyti. Sėdi-lauki, ilsiesi, gamta grožiesi.
Žvejo nuotykiai
R. Bugio trofėjų kolekcijoje – tik lydekų, kurios svėrė ne mažiau keturių kilogramų, galvos. Jei būtų apsisprendęs kolekcionuoti ir mažesnes, nebeužtektų namų sienų.
Kiekvienas trofėjus – atskira istorija, kurią žvejys galėtų pasakoti ir pasakoti.
Emocingai ištempia abi rankas į šonus: štai tokią lydeką sugavo 1997 spalio 17 dieną. Žvejojo, prisimena, nuo lieptelio. Įdomu tai, kad kabliukas užsikabino už žuvies krūtinės. Įvyko grumtynės – nelengva galingą žuvį buvo ištraukti.
Kitas smagus nutikimas įvyko 2009-ųjų balandžio 29 dieną.
Kaip šiandien prisimena, buvo 28 laipsniai šilumos. R. Bugys paprasta meškere su 0,2 milimetro valu ir 0,18 milimetro pavadėliu žvejojo ešeriukus, raudes, kitą smulkmę. Staiga užkibo kažkas stambaus. Didelės jėgos plonytis valas neatlaikė. Laimei, žvejo būta greitesnio – šoko vandenin ir, pagriebęs lydeką į glėbį, įmetė į valtį. 93 centimetro ilgio laimikio svoris – 5 kilogramai 635 gramai. Ši lydeka, kaip ir sugautoji 1997-aisiais, tapo į R. Bugio trofėjumi.
Liaudies išmintis byloja, kad žvejai – melagiai. Vyras tokiai išminčiai neprieštarauja, tačiau pats tikina laimikių, norėdamas pasigirti, nedidina. Gyvas to įrodymas – sugautų lydekų galvos su iššieptomis žiaunomis.
Prisimena, kartą lydekos buvęs net apkandžiotas. Šiaulių jūroje traukė žuvį tąkart šnekučiuodamas su kitu žveju. O lydeka tik capt! už piršto ir apžiojo. Apžiojo ir tarsi sustingo. Gerai, kad į pagalbą suskubo Romualdo draugas – jis lydeką pražiodino ir grobuoniškų dantukų sužalotą pirštą išlaisvino. It skutimosi peiliuko paliktos žaizdos gijo gan ilgai. Tačiau R. Bugiui dėl to nebuvo pikta: lydeka juk ne puolė, ji gynėsi.
O buvo, kad galinga lydeka net valtį su žveju vertė. Tąsyk, buvo spalio mėnuo, svečiavosi pas draugą Naujojoje Akmenėje, todėl nepraleido progos valtyje pasėdėti vietos tvenkinyje. Per petį užmetė spiningą. Staiga prieš akis išvydo galingą vandens sūkurį. Akimirka ir žvejo valtis stojo stačia. Išsigandęs R. Bugys paleido spiningą.
Laimikis su visu spiningu taip ir nurūko per tvenkinį. Iki šiol gaila žvejui tos žuvies, na, truputėlį ir spiningo...
O kitą kartą sugalvojo R. Bugys žvejybos liga užkrėsti ir žmoną. Nuėjo abu prie Nelindos ežero. Abiem po meškerę. Sėdi–laukia. Staiga op! Žmona baisiai nusigando. Juokiasi žvejys, gal namo būtų pabėgusi, jei jis nebūtų jai pagauto lyno ištraukęs ir nukabinęs. Tuo moters žvejyba ir baigėsi.
Pavaišinami net katinai
R. Bugio žvejybinis stažas – 62 metai. Būdamas dar dešimtmetis su draugais traukdavo prie Rėkyvos ežero. Vėliau – mėgstama vieta tapo Šiaulių jūra.
Likimas, anot vyro, taip lėmė, kad pasisekė – žmona iš Dirvonėnų. Nuo tada pačiu mylimiausiu tapo Nelindos ežeras.
"Žvejybos esmė – ne žuvienės pavalgyti. Sėdi – lauki, ilsiesi, gamta grožiesi. Kai užkimba, tokia aistra pagauna, sukiesi kaip išprotėjęs, kad tik nepaspruktų. O kai parsineši namo, gaila. Mintis lenda, gal paleisti reikėjo", – porina pašnekovas.
Žuvį žvejys labai mėgsta ne tik gaudyti, bet ir gaminti. Vis dėlto tiek, kiek sugauna, vieni nesuvalgytų. Taigi laimikiais dosniai dalijasi su kaimynais.
Labiausiai žvejo laimikiais džiaugiasi kaimo katinai. Kai tik Romualdo automobiliukas įsuka į sodybos kiemą, bematant susirenka pulkas murklių.