Naujausios
Nervinausi, nes jų telefonai tylėjo. Po kiek laiko vienam pavyko prisiskambinti. Vyras paprašė apie juos ištikusį įvykį informacijos neviešinti, nes tai gali pakenkti artimųjų sveikatai. Patvirtino, kad vienam iš jų skubiai buvo operuojama koja, antram skeveldra nesunkiai sužeidė delną, kiti yra apsvaigę bei apkurtę nuo sprogimo, nesijaučia gerai.
„Mirties šmėkla aplenkė mane praėjus vos trims dienoms nuo gimtadienio, o taip jau sutapo, kad paskutinius tris gimtadienius sutikau Ukrainoje“, – sakė vienas iš penkių lietuvių savanorių, gulinčių Dnipro ligoninėje.
Rusams apšaudžius Pokrovsko miestą Donecko regione, žuvo penki civiliai, o tarp 60 sužeistųjų buvo penki mūsų tautiečiai. Mirtį sėjo dvi galingos „Iskander“ raketos.
Per antrą sprogimą nukentėjo vien lietuviai, nuošalioje vietoje iškrovinėję vaistus bei kitus daiktus. Pirmas sprogimas įvyko pusvalandžiu anksčiau ir arčiau gyvenamųjų namų.
„Iš mūsų nieko nebūtų likę, jei ne mūrinė siena, už kurios raketa sprogo. Kai išgirdome siaubingą griausmą, akimirksniu kritome ant žemės. Ausyse spengė, jaučiausi apkurtęs, aplink tiršti juodi dūmai. Apsigraibiau kūną – sveikas, tik ant rankos keli kraujo lašeliai. Ėmėme šaukti vienas kito vardus, visi atsiliepė, o kai išgirdome balsą „koja, mano koja“, supuolėm gelbėti “, – tęsė pasakojimą bičiulis.
Skeveldra sužalojo vyro koją. Varžtį skubiai uždėjo draugai lietuviai, jie sulankstyta, be langų, tačiau veikiančia mašina nugabeno savanorį į ligoninę, ten jam buvo atlikta amputacija.
Likusiems savanoriams atlikti rentgeno tyrimai, kurie paliudijo, kad į plaučius pateko kenksmingų parako dulkių. Visiems buvo nustatyta ir nedidelio laipsnio kontūzija, todėl kariniu šarvuotu automobiliu lietuvius pervežė į saugesnę ir geresnę ligoninę Dnipre.
Dieną prieš nelaimę su visais penkiais lietuviais buvom susitikę Charkive, kur jie perdavė Lietuvos radijo dovanas: šalmą, neperšaunamą liemenę, vaistinėlę bei kitas apsaugos priemones.
Su dviem penketuko vyrais mačiausi pirmą kartą, o vieną pažinojau gan neblogai, nes keletą kartų drauge vykome daryti reportažų iš bombarduojamų kaimų. Buvome ir ten, kur „Iskander“ raketa užmušė pusšimtį taikių žmonių.
Su kojos netekusiu pusamžiu vyriškiu susipažinau Charkive prieš pusantro mėnesio. Tada su juo bei dar dviem lietuviais apsilankėme vienoje pafrontės gyvenvietėje, kurioje norėta įrengti slaptą pirtį ir skalbyklą iš fronto atvykstantiems kariams. Lietuviui savanoriui labai patiko ši mintis ir jis apsiėmė Lietuvoje surinkti lėšų penkioms skalbimo mašinoms.
„Nemanyk, kad koją praradęs aš čia nebevažiusiu. Kai sugis ir susigyvensiu su protezu, vėl sėsiu į mašiną ir lėksiu pas karius. Tu juk žinai mano šeimos istoriją: visada jaučiau Maskvai neapykantą, o kai rusai 2022 metais ėmė veržtis Kyjivo link, supratau, kad atėjo laikas veikti“, – Dnipro ligoninėje kalbėjo sužeistasis.
Keturi tautiečiai Donecke buvo paguldyti į vieną palatą, jiems buvo daromos lašelinės, leidžiami vaistai. Po kelių dienų jų būsena pagerėjo, buvo leista eiti į lauką, todėl lietuviai atsisakė siūlymo pasilikti dviem savaitėms ir susiruošė grįžti į tėvynę.
Su kojos netekusiu bičiuliu pirmą dieną bendrauti pavyko labai trumpai, nes vyriškiui nuolat buvo leidžiami skausmą malšinantys ir raminamieji vaistai.
Vyriškis, kaip ir kiti keturi čia gulintys tautiečiai, prašė nepasakoti įvykio smulkmenų ir neatskleisti pavardžių, kol negrįš į tėvynę.
Bičiuliui užmigus pažvelgiau ir į kitus tris gulinčius ligonius. Šalia lietuvio esantis karys taip pat buvo be vienos kojos. Priešais gulinčio kario, užsieniečio, galūnės buvo sveikos, tačiau jam skeveldros perskrodė sėdmenis. Trečio kario būsena – pati sunkiausia – jis buvo taip apibintuotas, kad nesimatė nei akių, nei burnos.
–
Kojos netekęs bičiulis buvo pervežtas į Kyjivo ligoninę, iš ten jį ketina parsivežti Lietuvos medikai.
Pažadą neteikti žiniasklaidai jokios informacijos tesėjau, nors kiti žurnalistai nukentėjusių prašymą neviešinti įvykio ignoravo. Socialiniuose tinkluose buvo paviešintos ir nukentėjusių asmenų pavardės. Kilo diskusijos, kodėl savanoriai rizikavo, vykdami į Pokrovską, nes šia fronto kryptimi rusai puola bene aršiausiai.
Nukentėjusieji teigia, jog visus savo veiksmus derino su vietos kariškiais, jog į Pokrovską vyko gavę informacijos, kad yra saugu, tačiau kartu priminė, jog kare gali atsitikti bet kas.
Tomis dienomis Charkive labai pasisekė ir kitiems trims lietuviams savanoriams. Jie apsigyveno viešbutyje, šalia kurio perėjoje sprogusi bomba užmušė vyrą bei jauną merginą troleibuso stotelėje ir sužeidė dar 42 civilius. Lietuviai kaip tik tuo metu buvo suplanavę susitikimą prie viešbučio, tačiau užtruko pas tautietį karį pafrontėje.
