Naujausios
1989 metais liepos 15 dieną Piarnu vyko Lietuvos, Latvijos ir Estijos pilietinių frontų Tarybos posėdis, kuriame sugalvota akcija, pavadinta gyvąja grandine – Baltijos keliu. Jis sujungė trijų okupuotų respublikų žmones. Beveik po mėnesio, rugpjūčio 12-ąją, Cėsiuose buvo pasirašytas bendras trijų valstybių judėjimų dokumentas „Baltijos kelias“. Sutartinai, o ne vieno, kad ir paties didžiausio vado galvoje, gimė ir buvo realizuota iki šiol pasaulyje nepranokta taikaus pilietinio pasipriešinimo akcija. 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją per tris Baltijos valstybes nuo Vilniaus Gedimino pilies iki Talino Tompea bokšto nusitiesė 650 kilometrų gyvoji grandinė, kurioje už rankų susikibę beveik 2 milijonai žmonių liudijo laisvės siekį.
Šiauliuose pasiruošimą Baltijos keliui koordinavo aktorius Pranas Piaulokas, režisieriai Regina Steponavičiūtė, Gytis Padegimas, žurnalistas Juozas Sabaliauskas, dailininkas Povilas Anikinas, tautodailininkas Kazys Alminas, pedagogas Vytautas Greičiūnas. Į konsultacijas Vilniuje buvo deleguoti P. Piaulokas, Sąjūdžio tarybos narys Algirdas Urbanavičius, etatinė organizacijos darbuotoja Irena Vasinauskaitė ir tuometinę Sąjūdžio tarybos pirmininkę pedagogę Aldoną Veroniką Koskienę pakeitęs inžinierius Jonas Keldušis.
Dėl pasirengimo akcijai Šiaulių Sąjūdžio taryba ranka rankon dirbo su municipaline valdžia – tuometine merija, t.y. sovietiniu Vykdomuoju komitetu. Sąjūdžio būstinės posėdžiuose dalyvavo komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Beržanskis, miesto vyr. dailininkas Vilius Puronas, teisėtvarkos, medicinos darbuotojų atstovai.
Respublikinis Sąjūdžio Baltijos kelio organizacinis komitetas magistralę nuo Vilniaus iki Latvijos pasienio suskirstė į atkarpas, kuriose turėjo stovėti konkretaus regiono žmonės. Šiauliečiams teko vieta ties Pasvalio rajono Pumpėnų miesteliu. Kiekviena Sąjūdžio Taryba galėjo Laisvės troškimo fantazijas realizuoti, pastatydami kokį nors meninį akcentą jai tekusioje trasoje. Prisimenu, kaip tiesiog Šiaulių Sąjūdžio Tarybos posėdyje skulptorius Gediminas Pyragas nupiešė akmeninio paminklo eskizą. Ant paminklo buvo pasiūlyta iškalti sovietų ir fašistinės Vokietijos ženklus ir užrašyti „Tapome dviejų plėšrūnų sandėrio aukomis“. Toks paminklas jau 35-eri metai stovi ties Pumpėnais ir liudija ilgai slėptus 1939 08 23 dienos Stalino ir Hitlerio sustrateguotus slaptuosius protokolus, kurie Lietuvos žmones pusei šimtmečio pasmerkė fizinėms ir dvasinėms represijoms.
Kiekvieną kartą lankydama gimines Pasvalyje, tarsi inventorizuoju, ar tebestovi tas G. Pyrago paminklas Pumpėnuose. Ką gali žinoti, kas kokiai desovietizacijos komisijai stuktelės? Gal dar ir baudą paskirs už okupacinių ženklų demonstravimą... Gyvename įdomiais laikais, kuomet savas tautietis Nepriklausomoje valstybėje elgesiu ar sprendimais tarsi klonuoja sovietmečio gūdumą.
Tačiau Šiaulių Sąjūdininkai buvo įžvalgūs. Greta G. Pyrago akmeninio paminklo Pumpėnuose stovi skulptoriaus Gintauto Lukošaičio koplytstulpis. Tai jau antroji Rūpintojėlio versija: 1989 08 23 dienos M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinio G. Lukošaičio diplominį darbą palaužė vėtros. Nesugebėjome nė nuolaužų „Aušros“ muziejui išsaugoti, nes Pumpėnų viešųjų darbų organizatorius jas panaudojo...prakuroms.
2009-aisiais, Baltijos kelio 20- mečio proga, Šiaulių Sąjūdininkai ir G. Lukošaitis senojo paminklo vietoje pastatė naują koplytstulpį. Rugpjūčio pradžioje aplankiusi Pumpėnus radau skulptoriaus atnaujintą Rūpintojėlį. Tarsi laukiantį šventinę dieną atvykstančių šiauliečių...
Šiemet, bene pirmą kartą, Šiaulių Nevyriausybinių organizacijų konfederacijos [prezidentė Vida Pociuvienė] žmonės vykdo projektą „Savanoriškos pagalbos misija“. Jie į Baltijos kelią išvyks gerokai anksčiau. Tikėkimės, kad tokios pilietinės iniciatyvos tęsis, nes ir Rūpintojėliais reikia rūpintis...
Be to, Baltijos kelio pirmeiviai, pastatytų jame akcentų kūrėjai, prižiūrėtojai ant pečių tempia vis sunkėjančią audringos epochos metų naštą. Visaip mandrai bandau vengti žodžio „senatvė“, bet ji šalia. O ir Šiaulių koplytstulpio nuolatinei globėjai Irenai Raudonienei reikia vis daugiau talkininkų. Nėra lengva trisdešimt penkerius metus kasmet atnaujinti gėlynus Rūpintojėlio papėdėje. Padėka šiai Pumpėnų bendruomenės narei, gimnazistams bei labai organizuotai seniūnijai.
Pabaigai prisipažinsiu. Neketinau tokio prisiminimo-priminimo rašyti. Pabendravusi su aktyviomis Šiaulių kultūros centro darbuotojomis, ruošiausi turimais kontaktais burti žmones, norinčius Baltijos kelio 35-metį paminėti Pumpėnuose. Ir, regis, viršijau įgaliojimus, socialiniuose tinkluose viešai pasidalindama kvietimu į šventę Pasvalio rajone. Sako, sukėliau šurmulį. Ech, kad tik tas šurmulys būtų pozityvus! Kaip? Tuoj paaiškinsiu.
INFORMACIJA VYKSTANTIEMS : Rugpjūčio 23-ąją, 17 val., nuo Šiaulių pastoracinio centro į Pumpėnus veš DU 55 vietų autobusai. Viena transporto priemonė rezervuota tremtiniams ir politiniams kaliniams, t.y. jų organizacijoms. Prie Šiaulių koplytstulpio koncertuos Šiaulių kultūros centro choras „Vasara“ [vad. Kornelijus Luotė].Todėl dar kartą viršiju įgaliojimus ir prašau visų, kurie tą dieną nuosavais automobiliais vyksite į Baltijos kelią: prasukite tuo laiku pro Pastoracinį centrą, gal bus netelpančių...
Atleiskite visi, kurie šurmuliuojate skaitydami mano pakvietimus į Baltijos kelią. Tai darau nuo 1989-ųjų ir tęsiu, kol gyva būsiu... Toks Sąjūdžio idealistės gyvenimo būdas, sielos Atlaidai, – ne tik per jubiliejus užsukti į Pumpėnus. Mūsų Nepriklausomybės kelio misija – begalinė. Anot signataro Romualdo Ozolo, juo grįžtame namo iš užsienių, jame pabudiname tautinę prigimtį.
Iki susitikimo Šiaulių Baltijos kelio sostinėje!
