Naujausios
– Vienas žmogus negali atsakyti į tokį klausimą-paklausimą. Ir milijonai neatsakys. Bet pabandysiu apibendrinti savo asmeninį požiūrį, kuris, kaip kiekvieno normalaus žmogaus, kinta metams bėgant. Mes vertiname savo gyvenimą vis iš naujo, kai į mūsų akiratį ateina vis nauji savi, o ir svetimi nutikimai, atradimai.
Jaunystėje, net žalioje jaunystėje, vadinasi, paauglystėje, į Lietuvos Respubliką, kokia ji buvo 1918–1940 metais, žvelgiau kaip į prarastą rojų. Vien tas faktas, kad už Lietuvos pašto ženklų triptiką „3 Europos krepšinio pirmenybės Kaune. 1939 m.“ galėjau sumokėti milžinišką man tų metų sumą – 15 rublių – pasako daug. Tada su ašaromis akyse rinkau visus Lietuvos pašto ženklus-markutes, pražuvusios Atlantidos žymenis. O ir monetas. Vėliau prisidūrė „Naujoji Romuva“, kurioje radau laimingiausio Lietuvos dešimtmečio (1931–1940 m.) gyvenimą. O kaip širdis krauju srūdavo, matant Lenkijos sporto komandą, besikaunančią sporto aikštynuose su TSRS imperijos rinktine! Jau nuo 12 metų žinojau, kad mes okupuoti, o galėjome lygiai kaip lenkai kautis su rusais, jeigu 1940 metais būtume…
–??!
– Taip, atsiėmę Vilnių, o nelaukę Stalino dovanos. Mes galėjome išlikti valstybe, kad ir marionetine TSRS imperijos orbitoje, bet – valstybe. Tai sužinojau iš tėvų. Ir baisus paradoksas, kad būtent tėvų dėka, viso jų gyvenimo spiriamas aš išėjau į sportą kaip į laisvės karą. „Lietuvos nėra, bet tavo pavardė dabar yra Lietuvos vardas ir vėliava“, – toks buvo sporto „kredo“. Jis ir nuvedė mane į XXI Olimpinių žaidynių Monrealyje viršūnę. Pareiga buvo atlikta ir todėl ramia širdimi, parvežęs medalį į Lietuvą, išsyk mečiau sportą.
Štai taip. Taip mes ir gyvename okupuotoje Lietuvoje: arba atiduodami jai savo metus ir energiją, arba mėgaudamiesi „savo asmeniu“. Taip ir dabar vertiname viską. „Gerai, blogai, tragiška? Ne, nuo Lietuvos gyvybės – nė žingsnio!“ Daugintis Lietuvoje (trys vaikai šeimoje — būtinybė). Pasitraukti dabar, jau laisvės sąlygomis? Ir gėda, ir moralinė pražūtis. Nebent tik vienu atveju: atnešant Lietuvai daugiau negu būtum galėjęs duoti namuose. Laikinai. Taip ir padariau – Karaliaučiuje ir Rygoje gerokai padirbėjau iš peties 2004–2013 metais.
Tad spręsti apie XX šimtmetį, kuris iki kaulų smegenų yra mano šimtmetis, galiu: XX šimtmetis – LIETUVOS GYVYBĖS STEBUKLAS.
– Mūsų turėjo nebūti, o mes išlikome-tapome ir net sukūrėme valstybę. Stebuklas?
– Net estai su latviais geriau buvo pasiruošę valstybei negu mes. Šiaurės kaimynai 100 metų ruošėsi ir brendo. Nevykdė svetimų valios, kaip tapatybę praradę lietuviai – praradę savojo elito dėka. O jie palaipsniui paruošė. Ir štai… net dabar mes mažiau valstybiškai tvarūs negu Estija ir Latvija. Vos iš naujo sukūrę (pavėluotai) elitą, ir vis neatsigavę nuo laisvės stebuklo smūgio.
Elitui – aristokratijai tenka labai svarbus, net lemiamas vaidmuo kuriant valstybę. O mūsų elitas tirpo svetimųjų jūrėje mažiausiai kelis šimtmečius. O jau XIX amžiuje, 1831 ir 1863 metų sukilimuose prieš Rusijos imperiją jau buvo tik Lenkijos elito dalis. Lietuvos išnykęs tapatumas buvo integruotos į Lenkijos tapatumą, 1791 metų Konstitucijoje lenkų kalbos ir kultūros jūra viską buvo užliejusi, net Žemaitijos kapines.
– Yra rudimentų ir dabar?
– Yra. Štai kad ir Naručių gentis, 1413 metais Vytauto Didžiojo dėka tapusi „Narutovičiais“. Net po 500 metų, vadinasi, 1918 metų Nepriklausomybės Akte toji garbinga giminė atstovaujama lenkišku parašu – S. Narutowicz. (O štai brolis G. Narutowicz – pirmasis Lenkijos prezidentas). Ir net 1918 metų Nepriklausomybės Akte Naručio parašas lenkiškas. Jau nekalbu apie „rytinės Lietuvos“ lenkiškumą, kuris mirtinai įtvirtintas J. Pilsudskio politikos dėka, ir tvirtinamas autoritarinės politinės „lenkų akcijos“ dabartinėje Lietuvoje.
Žinoma, mūsų ištirpimu Lenkijoje pasinaudojo Rusija. Nuslopinusi du XIX a. sukilimus, toji imperija be skrupulų sumanė perpilti mus iš lenkų indo į rusų indą. Į rusų pasaulį. O kodėl neperpylus? Juk mes savo noru „jesteśmy już polakami“. Net Basanavičius, Jablonskis, o ir Kudirka, net Čiurlionis – lenkai, užaugę ir subrendę lenkais. Todėl „graždankė“ ir lietuvių viešo gyvenimo draudimas buvo natūralus imperinis reikalas. Bet…Čia velnias persistengė. Nes viešas mušimas visada žadina niekinamojo savigarbą, nes ir su menkiausiu žmogumi negalima elgtis kaip su gyvuliu be kilmės ir vardo… O Rusija elgėsi. Ir tada S. Daukantas su M. Valančiumi įskėlė stebuklą – KNYGNEŠYSTĘ. Ir ji... Žodžiu mūsų atsitiesimas ir savigarba baigėsi LIETUVIŲ KALBOS VALSTYBE. Tik lietuvių kalbos pagrindu sukūrėme XX amžiaus Lietuvą-stebuklą, kurio geopolitikoje neturėjo būti. Net bažnyčia, kuri priešinosi rusų bažnyčiai, ir ta mus buvo nulenkinusi. Latvija su Estija galėjo ir net turėjo būti, o Lietuvos – nebe. Esą, pavėlavome, istorinis mūsų traukinys nuvažiavęs...
– Bet! Atsitiesėme, pasinaudoję vokiečiais ir Pasaulinio karo baigties sukurtu vakuumu.
– Bet! Ir vėl. 1919 metais, jau ginklu nuo bolševikų besiginančius lietuvius atmetė Paryžiaus taikos konferencija. Joje mes stipriausiai buvome blokuojami Lenkijos, kuri visais frontais skelbė (priešingai nei latvių Latvijos ir estų Estijos atžvilgiu), kad lietuvių kuriama Lietuvos valstybė yra geopolitinis nesusipratimas, reikalingas tik Rusijai.
O dabar... Ir vėl daug kas likę po senovei. Ką matome? Net dabar visa LDK istorija yra Lenkijos, Rusijos istorijose. Beje, jau ir Baltarusijos istorijoje.
Tad XX amžiaus Lietuvą reikia matyti kaip Knygnešystės (didžiąja raide), Lietuvių kalbos (didžiąja raide) stebuklą.
Ir būtina suprasti, kad visi šiandienos lietuviai, to nesuprantantys (jaunimas – dėl švietimo stokos ir spragų), yra Lietuvos valstybės griovėjai.
Ant abiejų mano knygos „Trys lietuviškos dramos“ atvartų – knygnešių paveikslai. Pirmasis realus, tai – Vincas Juška, didvyriškas XIX–XX a. sandūros knygnešys, o gale – Juozo Zikaro „Knygnešys“. Pastarasis – apibendrinta skulptūra, sukurta 1939 metais. Ir ką šis knygnešys daro? Naujos katastrofos išvakarėse, prisidėjęs delną prie kaktos, jis bando įžvelgti kelią. Mato baisią ateitį? Galime pasakyti: jis tebežiūri ir dabar.
– Pirmosios dramos „Tilžės tiltas, arba lietuvių valdžia“ veiksmas vyksta Vokietijos/Rusijos pasienyje, XX a. pradžioje; antroji drama „Galia, arba liga mirčiai“ mus nukelia į paskutinįjį amžiaus dešimtmetį: į atkurtos Lietuvos prezidentūrą, Seimą, į Pakaunės miškus; trečioji „Azorų salos“ – šių dienų vaizdeliai arba netolimos ateities vizija. Idealizmas, svajonės, pasiaukojimas, valstybės perversmas, pinigų valdžia – kodėl sudėliojote tokią šios knygos šerdį?
– Kuo arčiau dabarties, tuo sunkiau per medžius pamatyti mišką. Kad ir Dainų šventės. Didžiulis skirtumas kaip į jas žiūri Talinas ir Ryga, ir kaip žiūri Vilnius. Laimė, be Vilniaus yra Kaunas, o ir didžioji Lietuva. Tai – kodėl? Nes jau pavėluota, kaimynų tradicijos 51 ir 55 metus gilesnė? Ar kad Lenkija neturi Dainų švenčių, ir mes vis žiūrime tik į ją? Ar kad šiaurės kaimynai – „liuteronai“, o ne „katalikai“? Bet juk Latgala katalikiška, ir ten Dainų šventės – stiprios!
Lietuvą gerokai pažeidė „vadizmo“ bacila. Dabar nutylima, tyčia nutylima visais „konservatoriškais syvais“ 1992 metus, kai tų metų pradžioje siekta „prezidento institucijos be Konstitucijos“. Referendumas net sumanytas! Ir jis kone pavyko… Bet, laimė, to meto Aukščiausioji Taryba (AT), sparčiai prarandanti „konservatoriškus syvus“, atskėlė to referendumo datą nuo referendumo, reikalaujančio išvesti Rusijos armiją iš Lietuvos. Tad į pastarąjį rinkėjai ėjo labai menkai. Dabar baisu pagalvoti, kas būtų buvę, jeigu ne tie keli AT deputatai, kurių balsais referendumai buvo atskirti. Žinoma, radikalių jėgų, siekusių „vaduko“ be Konstitucijos, pagirios buvo įspūdingos – 1992 metų rudens sutriuškinimas rinkimuose į AT. Bet ir vėl – vėl tas nelemtas „bet“: konservatoriai – radikalai neprarado savo propagandos įrankio – LTV ( Lietuvos TV), o ir dar labiau suaktyvino „gatvės“ paramą, žymią savanorių dalį.
Tos baisios situacijos meninę versiją aš ir vaizduoju dramoje „Galia, arba liga mirčiai“.
O štai trečioji drama jau kalba apie XXI amžiaus pradžios Lietuvą. Gal net apie pastaruosius penkerius metus. Tą dvasinę, moralinę ir politinę padėtį, kurioje atsidūrė Vilnius. Nors miesto vardo dramoje nėra, ir galima įsivaizduoti ne vieną Rytų Europos sostinę, bet šiuo atveju, kaip sakoma, savi marškiniai arčiau kūno. Valdo viskas – tik ne kalba, ne kultūra, ne valstybė. Ir kas svarbu man buvo, ką pabrėžiau: tiek 90 metų sulaukęs herojus, tiek 20 metų „herojai“ yra valdomi tų pačių išlikimo aistrų – kūnas, kvaišalai, pinigas. Tarsi nebuvę sunkiausio lietuvių valstybės įsitvirtinimo šioje žemėje trumpos istorijos. Gal todėl nebuvę, kad ji tokia trumpa, vadinasi, nebrangi?
– Nenustebčiau, kad kai kuriems skaitytojams po „Azorų salų“ realybės koncentrato gali prireikti ir vaistų nuo galvos skausmo. Pagalvojau: ne, tokioje Lietuvoje nenoriu gyventi, gal geriau – į Azorų salas. Gal pravartu nežinoti, nebeprisiminti neherojiškos praeities (drama „Galia, arba liga mirčiai“), gal gyventi tik šia diena?
– Ką tokiu atveju sakyti? Pirma, netikiu, kad „tokioje Lietuvoje“ nenorėtumėte gyventi, nes joje jau gyvenate ir leidžiate laikraštį, Lietuvą darantį geresne. O, antra, praeities negalima pamiršti, nes ji nepamirštama iš principo. Nepamirštama, nes yra šiandienos dalis (praeitis nemiršta, ji net nesibaigia), ir dar todėl, kad ją „apleidus“, ji bemat iškraipoma. Štai toji siaubinga antikonstitucinė 1992–1993 metų Lietuvos patirtis. Juk tai buvo siaubas. Dabar jau net sukurtas filmas apie Konstitucijos kūrėjus, jame parodomas ir asmuo, Vytautas Landsbergis, kuris kone esminis jos kūrėjas. O juk iš tikro tas asmuo laukė 1992 metais priešingo vaidmens – prezidento statuso. Prezidento be Konstitucijos. (Buvome jau pasukę A. Lukašenkos keliu.) Ir pagaliau, kodėl Konstitucijoje numatyta, kad prezidentu gali tapti tik pilietis, perkopęs 40 metų ribą?
Žodžiu, galvokime ir jauskime. Jauskime Lietuvą ir spręskime jos gyvybės labui, ne savo „garbės“ ir tuštybės naudai. Nes ir „garbė“, ir tuštybė naikina stebuklą — LIETUVIŲ KALBOS VALSTYBĘ.
