Naujausios
Dvi raketos „Iskander“
“Buvo truputį po devynių, ėjau su ketverių metų dukrele Olesia į maisto parduotuvę, ir staiga – kurtinantis sprogimas, net pritūpiau iš išgąsčio, o po to griebiau dukrą ir parkritau su ja ant žemės prie sūpynių. Tada pasigirdo ir antras toks pat žemę drebinantis sprogimas. Mažoji persigandusi ėmė verkti, švelniai ją užguliau, kad apsaugočiau nuo skeveldrų. Aplinkui suskambo ant žemės krentančių langų duženos, ėmė kaukti mašinų siganlizacijos, o už mūrinės tvoros pasirodė juodų dūmų debesis ir pasigirdo pagalbos šauksmai”, – pasakojo 27 metų Poltavos gyventoja Natalija Jaroš.
Netrukus moteriai paskambino sutuoktinis Aleksandras. Šeima kartu su tėvais gyvena name, esančiame vos trisdešimt metrų nuo mūrinės tvoros, juosiančios Karo ryšių institutą.
Penkiolikos sekundžių laikotarpiu dvi raketos “Iskander” sukėlė vieną didžiausių tragedijų šiame kare: žuvo 55, buvo sužeisti 329 asmenys. Daugybė sužeistųjų liko be rankų ar kojų.
Institutas – karių mokymo bazė
Kodėl Maskva savo taikiniu pasirinko 150 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį miestą ir kodėl atakuotas būtent šis institutas? Kadangi žurnalistai į instituto teritoriją nebuvo įleisti, Poltavoje pasklido gandai, jog aukų yra daugiau nei pranešama, tačiau tai paneigė tiek medikai, tiek morgų atstovai.
Įtarimų dėl to, jog dėl tragedijos iš dalies yra kalti ir vietos kariškiai, išsklaidyti nepavyko. Paaiškėjo, jog institute į paskaitas rinkosi ne tik studentai, bet ir į karą mobilizuoti vyrai, kuriems čia buvo rengiami mokymai.
Prieš dvi savaites karinė miesto administracija išplatino skelbimą, kuriame miestiečius ragino tapti institute formuojamo skraidyklių operatorių dalinio nariais. Tai esą galėjo tapti akivaizdžiu įrodymu Kremliui, jog institutas iš dalies yra paverstas fronto karių ruošimo centru. Po sprogimų Maskva gyrėsi, kad sunaikino Ukrainos karių bazę.
Įtariama, kad mobilizuoti kariai sprogimo momentu buvo išrikiuoti kieme. Taip tvirtina garsus karo žurnalistas Jurijus Butusovas, priminęs, jog Rusija jau kelis kartus kitose vietose pražudė išrikiuotus karius, tačiau karininkai toliau daro nusikalstamą klaidą.
Tokį kaltinimą paneigė atsakingi vietos kariškiai, tačiau Ukrainos parlamento Gynybos komiteto pirmininko pavaduotoja Maryana Bezuhla pareiškė, jog bus tiriami įtarimai dėl galimo aplaidumo minėtame institute.
Po raketų atakos
Poltavoje tą dieną pavyko prakalbinti du tragediją išgyvenusius vaikinus, ir abu patvirtino, kad kiemas buvo nuklotas žuvusių bei sužeistųjų kūnais. Mobilizuotas 25 metų Maksimas pasakojo, kad trečią savaitę buvo mokymuose institute, pasigirdus oro pavojaus sirenai laiptais leidosi iš penkto aukšto į slėptuvę rūsyje. Nusileisti nespėjo, nes vienas po kito pasigirdo du griausmingi sprogimai.
Oro banga vaikiną bloškė į sieną. Aplink girdėjosi dejonės ir pagalbos šauksmai, tačiau vėl pasigirdus oro pavojaus sirenai vadas įsakė bėgti į lauką, nes baiminosi, kad dar po vieno sprogimo pastatas gali sugriūti.
“Žuvo nemažai ir viduje, nes įgriuvę perdengimai sutraiškė dalį buvusių žmonių rūsyje, tačiau tai, ką pamačiau lauke, buvo siaubinga. Aplink pilna negyvų, mėtosi kūnų dalys, girdisi pagalbos šauksmai. Priklaupiau prie kelių arčiausiai buvusių, tačiau neužčiuopiau pulso ir supratau, kad padėti negaliu. Netrukus vėl pasigirdo oro pavojaus sirena ir buvo liepta bėgti kuo toliau”, – pasakojo Maksimas.
Vaikiną prislėgė vaizdas, jog sužeisti kariai buvo kraunami į sunkvežimius, nes trūko greitosios pagalbos mašinų. Didžiausią sukrėtimą patyrė nuo negyvų kūnų metimo į sunkvežimius – vienas ant kito. Maksimas sakė nemanęs, kad su žuvusiais kariais taip nepagarbiai elgiamasi, ir pagalvojo, kad jį į morgą irgi taip pat būtų išvežę.
“Iš mano grupės, atrodo, niekas nežuvo, bet iš kitų – daug, ir tokių, kuriuos neblogai pažinojau. Žmona netikėjo, kad atsipirkau tik smulkiomis skeveldromis į ranką bei dešinės ausies apkurtimu, tad prašė, kad atsiųsčiau nuotrauką, kurioje stoviu visu ūgiu. Ji ketvirtą mėnesį nėščia, išgyvenu, kad stresas neatsilieptų kūdikiui. Į frontą mobilizuojama nuo 26 metų, dar galėjau metus neiti, bet nusprendžiau keršyti už Bachmute žuvusius brolį bei krikštatėvį. Mamai nesakysiu, kad buvau šiandien čia, jai ir taip sunku – serga vėžiu“ , – sakė karys.
Maksimas sėdėjo ant šaligatvio paaukštinimo ir nuolat rūkė. Kalbėjo sulėtintai, sakė, kad jaučia galvos svaigimą ir nedidelį pykinimą, bet dėl galimos kontūzijos į medikus nesikreipė, nes norėjo, kad jie užsiimtų sunkiau sužeistais. Vyras tvirtina, jog tragedijos išvakarėse virš instituto kabojo žvalgybinė rusų skraidyklė, kurios ukrainiečiams nepavyko sunaikinti.
Pasekmes po sprogimo jaučia ir 31 metų Sviatoslavas. Vyrui buvo praskelta galva. Sviatoslavas prašė pokalbio neįrašinėti ir turėjau pažadėti, kad jo pasakojimo neskelbsiu. Jo liudijimas buvo panašus į Maksimo pasakojimą.
Džiaugsmas ir neviltis
Poltavoje gedulas tęsėsi tris dienas, ir visas tas dienas prie septynių ligoninių girdėjosi ašaros ir maldos žmonių, kurie rinkosi, laukdami žinių apie sužeistųjų būklę. Dalis sužeistųjų tebėra neatgavę sąmonės, todėl nėra žinomos jų tapatybės. Prie morgo atpažinti aukas rinkosi žmonės. „Mūsų pagalbos labiau prireikė ne sužeistiesiems, bet jų bei žuvusiųjų artimiesiems“, – sakė Gelbėjimo tarnybos psichologė Lena Dydyk.
Prie instituto vartų man pavyko nuotraukoje įamžinti skausmingai prieštaringą akimirką – žmona bučiuoja vyrą ir džiaugiasi, kad jis liko gyvas; moteris skaito ką tik gautą raštą apie sutuoktinio žūtį. Džiaugsmas ir neviltis – neišskiriami karo palydovai.
–-
Karo ryšių institutas buvo įkurtas 1968 metais, du kartus buvo pripažintas geriausia šios srities mokymo įstaiga Sovietų Sąjungoje. Nepriklausomoje Ukrainoje kelis kartus keitėsi instituto pavadinimas ir pavaldumas. Nuo 2013 metų tai – Karo telekomunikacijų ir informacijos institutas, vadinamas Karo ryšių institutu.
