Naujausios
Nenoras statyti paminklą
Architektas, Prisikėlimo aikštės rekonstrukcijos autorius Vytenis RUDOKAS:
– Sutinku su priemone kreiptis į žmones, bet tai turėjo būti padaryta savo laiku, atsižvelgiant į tai, kiek praeita etapų, barjerų, sprendimų. Mes šitą obeliską statome jau dvidešimt metų, jei ne daugiau. Čia yra tiesiog akivaizdus nenoras jį pastatyti, taip apibendrintai vadinu.
Gal ne visa informacija disponuoju apie tai, kaip ir kur paklausta, bet aš „užkliuvau“ už gerbiamo mero Artūro puslapio feisbuke. Jis klausimą suformulavo taip, kad visi atsakytų, jog nenori. Tai yra akivaizdus nenoras statyti paminklo, išreikštas viešai. Tai yra mero pozicija, aš taip perskaitau. Jis sako: betoninis, 9 aukštų namo dydžio – visi neigiami epitetai pateikti tam, kad žmones išgąsdintų, o paskui: ką, jums reikia tokio?!
O iš tikrųjų, manau, yra daug argumentų, kuriuos būtų galima padėti ant stalo ir ginčytis. Esu prieš poziciją eskaluoti piniginį klausimą, ūkinius, buitinius motyvus. Pirmiausia pradėkime nuo tikslo ir užduoties, nuo ko viskas prasidėjo. Kad mes Lietuvoje oficialiai neturime paminklo, pastatyto Vyriausybės lygiu visiems žuvusiems, kovojusiems už tą mūsų garsiąją laisvę. Yra privačios iniciatyvos, netgi Kryžkalnyje nėra vyriausybinis paminklas. Ir Šiauliuose, buvo įsivaizduojama, šitas sprendimas, kad ir lokalus, municipalinės valdžios lygmens, didelis laimėjimas. Nes ir Prisikėlimo aikštė yra Prisikėlimo apygardos vardu pavadinta, ne kažkokio abstraktaus prisikėlimo.
Kitas labai svarbus aspektas – tai jau mano problema, kaip šios aikštės architekto, autoriaus – niekas nekalba apie ansamblio kategoriją. Aikštė yra elementų visuma. Ir tokie argumentai – gal skulptūrėlę, gal gėlytę pasodinkime ir bus paminklas – tai tiesiog neadekvatūs dalykai.
Profesiniu lygmeniu išaiškinti, atsakyti visi klausimai. Mes formuojame paminklą kaip savitikslį dalyką, mes formuojame visą aikštės erdvę, kuriame ansamblį ir tai yra laike tęstinis dalykas.
Ta vieta užmanyta ir tas ansamblis toje vietoje prašosi aukštos smailės. Gąsdinimai obeliskais, kaip kažkur rašė, kad yra svetimkūnis – Egipto, lyg Azijos atributas, – čia apeliavimas į žmonių neišmanymą, ambicijas, vėlgi nenoras statyti paminklą. Mes kalbame apie vertikalų meninį akcentą. Bet kuris vertikalus akcentas gali būti pavadintas ir vadinamas obelisku. Ir apeliavimas į visokias kitas aliuzijas, kitų kultūrų, yra dirbtinis nenoras pripažinti to, ką ten norima padaryti.
Išgryninkime ir paklauskime labai paprasto dalyko – ar mes turime tikslą pastatyti paminklą visiems kovojusiems, žuvusiems – visiems, padėjusiems aukas už mūsų laisvę? Jeigu į šį klausimą atsakome neigiamai, visos kitos diskusijos nebeturi prasmės.
Jeigu atsakome teigiamai, tada klausimą galima nagrinėti toliau. Ko mums trūksta? Susitarimo, valios ar dar kažko?
Labai tiesmukai pasakysiu, per pavyzdį: kodėl nekyla žmonėms mintis paklausti chirurgo, ar teisingai pjauna operaciją darydamas? Padarykime žmonių apklausą! Kaip architektas urbanistas sakau: tik specialistas gali pasiūlyti sprendimą, jis mato visumą. Taip, miesto bendruomenė turi pritarti, nes aikštės erdvė priklauso mums visiems, ne man vienam. Bet sprendimus siūlo ir priima žmonės, turintys kompetencijų.
Konkrečiu atveju, jei neklystu, septyniolika kartų viešai pristatinėjau šias idėjas. Šimtą kartų kalbėta. Žmonės nesidomi, negirdi. Aš jau nekalbu apie valdžią, kuri, nežinau, turbūt manipuliuoja. Aš kol kas nesiveliu į beprasmes diskusijas interneto erdvėse.
Kai priimame sprendimus, mūsų atveju, architektūrinius-urbanistinius, iš mūsų reikalaujama atlikti labai dideles procedūras, tiek visuomenės supažindinimo su sprendiniais ir taip toliau, atlikti architektūrines-urbanistines ekspertizes, ekspertų komisijos pritarinėjo ir tai buvo padaryta du ar tris kartus.
Specialistai patikrino, ar iš tikrųjų aš nedarau klaidų. Ir dabar, kai ateina toks metodas, kaip pasiklauskime, pasakysiu suvulgarintai, bobutės, kuri visiškai nekalta, tik jos supratimas toks, ir ji sako: „Aikštėje turi būti gėlytės, medžiai ir suoliukai...“ Žmonės, ar šitaip mes priimame sprendimus? Jeigu taip, mes paneigiame bet kokią kompetenciją, tai yra absoliuti antilogika.
Jei norite pakeisti aikštės ansamblio sprendimą, padarykite aikštės lygmens pasiūlymus, kaip atrodys aikštė be obelisko, smailės ar meninio vertikalaus akcento ir tada apginkite vėlgi tuo pačiu lygmeniu, atlikite tas pačias aukščiausio lygio procedūras.
Aš sutinku: jeigu neturime pinigų, neturime valios, plonos kinkos ar dar kaip ten liaudiškai pavadinti, atidėkime ateičiai.
Epochos palikimas ateičiai
Šiaulių miesto garbės pilietis, dizaineris, dailininkas Vilius PURONAS:
– Diskusijose apie paminklą nedalyvauju, bet jei klausia, atsakau. Žiūrėdamas į tą ar kitą procesą kaip specialistas baisiai noriu prisiminti paprastą išmintį bei protingą senovės romėnų šūkį, kad „Ars longa, vita brevis“, nes „Menas – amžinas, gyvenimas – trumpas!“. Juk tie kūriniai, kuriuos mes paliekame po savęs, šneka apie mūsų epochą, ją užfiksavę su jos privalumais ir trūkumais. Leidžiu sau pagalvoti, kad dar truputį ankstoka teigti, kad šitas kūrinys tiktų mūsų epochai...
Po šios įžangos verta pašnekėti apie mūsų miesto širdį – aikštę. Aikštės kompleksas, kaip ir miesto istorija, ne kartą keitėsi. Valakų reforma trupučiuką pakeitė miesto istorinę pradžią, paskui – A. Tyzenhauzo laikai, vėliau – Muravjovo koriko laikai. Tuomet buvo suorganizuota Šiaulių centre, prieš katedrą, pastatyti cerkvę, kuri, išstovėjusi iki 1937 metų, buvo iškelta iš aikštės, kaip neskanus ir juridiškai nelegalus ideologinis kūrinukas, kurio bokšteliai „nesusigiedodavo“ su mūsų katedros bokšteliais.
Bet nereikia užmiršti, kad ir dabar prie katedros bokštelio, Savivaldybės pastato bokštelio atsiradęs dar vienas bokštelis apie harmoniją nešnekėtų, daugiau – apie diskusiją.
Aikštė yra urbanistinis kompleksas, kuris susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, kurį suformavo ano laikmečio lietuviai architektai. Ji buvo suprojektuota pagal ano laikmečio architektūrines taisykles, pagal pokario metų „klasicizmą“.
Kai pastaraisiais metais buvo pradėta dirbtinai aikštę keisti, visi vienodai matome, kad pakeitimai sukelia, geriausiu atveju, tuščias diskusijas, nes visi vienodai vertiname ir „raudų sienas“, ir „verkiančias mergaites“, ir šūkio vietą, kvepiančią „š“... Ne svetimi liežuviai, o mūsų akys pačios mato, kad šitie kūriniai kalba ne tik apie savo architektūrinį lygmenį. Jie reprezentuoja ir dabartinę aplinką, ir protą, tokioje formoje užsifiksavusį architektūros elementuose.
Grįždamas prie diskusijos objekto priminsiu, kad prieškario laikais buvo numatyta kompleksinė miesto centrinės aikštės rekonstrukcija, nes tuomet ir aikštės architektūrinė kryptis, ir aplinka buvo kita, todėl cerkvės vietoje ir buvo numatyta pastatyti monumentą. Beje, liko atsiminimų, kad Prezidentas A. Smetona kažkuomet buvo šyptelėjęs, kad Šiauliams tiktų Saulės mūšio monumentas. Dabar, deja, šita mintis tapo netinkama, nes Saulės mūšio įamžinimą Joniškio rajone šiomis dienomis fiksuojame, tyliai diskutuojame, kaip jo meninę vertę vertins būsimi šio kūrinio prižiūrėtojai...
Būnant pirmos kadencijos Tarybos nariu, bene 1993 metais, teko klausytis tų pačių norų toje vietoje kažką pastatyti, nors buvo atsisakyta, nes buvo numatyta, kad dar ne laikas toje vietoje kažką tinkamą statyti.
Manyčiau, kad toje vietoje turėtų būti kažkas kitas (apie siluetus jau minėjau). Nenoriu vardinti aibės Šiaulių savitumų ir unikumų, nes ir lituanistikoje, ir karyboje, ir aerobikos sričių istorijose mes turime to, ko neturi kiti. Mes esame ir „paukštis feniksas“, daug kartų iškylantis iš pelenų ne tik todėl, kad feniksais atgimstame pokariais, bet šis įvaizdis paminėtas lietuvio kunigo Petro Tarvainio eilėraštyje, parašytame apie 1623 metus. Net mistika vienaip ar kitaip yra susijusi su mūsų istorija, turime daugybę įdomių dalykų, kurie gali tapti miestui įdomūs ir reikalingi, apie kuriuos dabar verta tyliai nutylėti...
Nereikia užmiršti, kad monumentas miesto centre – ne diskusijų objektas. Jis – mūsų intelekto palikimas ateičiai. Menas – tai epochos veidas, todėl paminklo statyba – tai dabartinės aplinkos ir epochos užfiksavimo forma.
Menas – tai melas, teisesnis už tiesą! Kūryba – tai karyba tautos labui! Ne vidutinybei...
